Šių metų kino festivalio „Scanoramos“ atidarymas, galima neabejoti, bus tikrai įspūdingas! Įvairiausiomis prasmėmis. KINO meno prasme – tai jau tikrai.
Šiemet festivalis susijungė su kuklesnio marketingo, bet kiekvienais metais visokiausių įdomybių pateikdavusiu prancūzų filmų rodymu „ŽIEMOS EKRANAI“. Scanoramoje jis logiškai virsta į „Rudens ekranus“ ir stipriai praturtina Scanoramą Prancūzijos kinu. Atidarymo filmas, populiariojo autoriaus QUENTIN DUPIEUX komedija „ANTRASIS VEIKSMAS“ tą labai patvirtina.
Quentin Dupieux per pastaruosius kokius 15-a metų tapo tikru abiejų didžiųjų Lietuvos kino festivalių favoritu ir numylėtiniu. Beveik nebūna tiek „Scanoramos“, tiek „Kino pavasario“, kad programose nepasitaikytų šio charizmatiško darbštuolio naujos juostos (arba kelių). Matėme jo kino fantazijas apie pašėlusios padangos riedėjimą, gigantiškos musės dresavimą, keisčiausių ateivių invaziją, originaliausio teatro kritiko akciją, bandymus kalbinti patį Daaaali, pasigėrėtiną zomšinį švarką ir daug kitų. Tikrai ne išimtis bus ir patį KANŲ kino festivalį atidaręs, o dabar ir mūsiškę Scanoramą – „ANTRASIS VEIKSMAS“.
Tai pokalbių kinas, kurį bent 90 procentų žiūrovų stebi plačiai išsišiepę! Penki asmenys, iš kurių 3 – ryškiausios dabarties Prancūzijos žvaigždės LEA SEYDOUX, LOUIS GARREL, VINCENT LINDON – per visą šį neilgą filmą diskutuoja, ginčijasi ar keičiasi savo įžvalgomis ir patirtimi.
Prasideda pasakojimas storulio barzdočiaus atvykimu prie pastato, kuriame, kaip vėliau sužinosime, įsikūręs kuklus restoranas „Antrasis veiksmas“. Vyriškis didžiai įsitempęs, susijaudinęs – rodosi štai ims ir pakels ranką prieš save! Bet tokio baisumo nepamatome (gal kol kas?) – jis lėtai atrakina restoranėlio duris. Čia pat įšokame į dviejų žingsniuojančių vyrukų pokalbį: vienas nori įsiūlyti savo merginą, kuri jo nejaudina, o kitas įtarinėja draugą, jog šis norįs atsikratyti arba bjaurios panos, arba… transvestito.
Tikrai regime ir girdime panašaus stiliaus kiną, kokį mums yra padovanojęs Prancūzijos Naujosios bangos pradininkas ERIC RHOMER, ar, sakykim, gyvas klasikas WOODY ALLEN. Tik lyginant su pirmuoju, čia dialogas turi mažiau jautrumo ir yra emocingesnis, su antruoju – visai nesivadovaujama psichologijos, meno aptarimo, rašytojų citavimo naratyvais. Būtų viskas taip ir vykę, koks susidaro pirmasis įspūdis, jeigu ne staiga pasigirstąs priminimas, jog nebūtina „putotis“. „Mes gi ne vieni – štai kino kamera…“. Ir suvoki, kad žiūri būtent Dupje kiną, kuris ir šiuo atveju nėra tiesmukas – neria į kino kine bei kitas peripetijas…
Quentin Dupieux diskutantų (kolegų aktorių|) pabrėžtinai nenardina į nuomonių apsikeitimo prasmių gylį. Kur kas stipriau norima pajuokti kino kūrėjų cechą, pademonstruoti jų kvailokas ambicijas ir siekius. Tokios temos gvildenimą prancūzas pradėjo ankstesniame ekscentriškame filme „Daaaali“. Tiesa, kai paniuręs vyriausiasis sulaukia skambučio, pasak jo, iš geriausio pasaulyje kino režisieriaus (atspėkit, ką Kventinas Dupje tokiu laiko? Aš sutinku su juo…), aktoriaus nuotaika radikaliai keičiasi. Negalima kritikuoti – tokia aktorystės prigimtis ir lemtis…
Susipažinęs su dar kitais būsimais pašnekovais, po truputį darai išvadą, kad žiūri… autorinio kino, taip pat vadinamojo arthouso… PARODIJĄ. Išties talentingą, kūrybinę parodiją! Filmavimo pamainos finalas taip pat nebus tiesmukiškas ir baigtinis. Turėsime pabaigos potekstę! Vien ko vertas paskutinis kadras su nesibaigiančių bėgių vaizdiniu! Klius čia ir įsigalėjančiam dabar dirbtiniam intelektui…
Kad jau penkiasdešimtmetis QUENTIN DUPIEUX savo dėmesį skiria ne muzikanto bei didžėjaus karjerai, kur buvo pasiekęs nemenkų laimėjimų, o kinui, galime tik pasidžiaugti. Puikus filmas „Scanoramos“ atidarymui!
—
Terry Giliam „BRAZILIJA“
Sužinojus, kad į rašytojo Kafkos kūryboje paskleistos vaizduotės pasaulio kine retrospektyvinę temą įtraukta ši kultinė komedija, neišvengiamai veidą papuošia plati šypsena. Grįžta prisiminimai, kai tuomet, kokiais 1986-aisiais, esant „vidiakų“ žiūrėjimo vajui, šis dar naujas filmas keliavo per peržiūras butuose. Dalies mačiusiųjų įvertintos kaip „kvailystė“, dalies – su beprotišku susižavėjimu dėl beribio absurdiško humoro, videokasetės su „BRAZILIJOS“ kopija gana greitai dingo iš „apyvartos“ ir iki šių metų „SCANORAMOS“ praktiškai niekada nebuvo filmas viešai rodyto Lietuvoje.
O per tuos ketverius dešimtmečius man iš atminties taip ir neišdilo vaizdas, kai į pagrindinio filme kafkiško personažo Semo Laury (akt. JONATHAN PRYCE) butą įsiveržia kondicionierių remontininkas ir sukelia chaosą, kaip ir visi kiti vykstantys šaunūs ironiški dalykai šioje kino parodijoje. Toli gražu ne iš karto atpažįsti šiame antraeiliame vaidmenyje patį ROBERTĄ DE NIRO. Žvaigždė bene pirmą kartą po jį išgarsinusių rimtų vaidmenų (Taksistas, Krikštatėvis II, Įsiutęs bulius, Kartą Amerikoje ir kt. filmuose), suvaidina komišką personažą ir atlieka tai organiškai. (Vėlesnėse komedijose de Nirui juokint nesiseka – ne jo amplua). Tikrai nedaug pavyksta atmintyje išlaikyti prieš 40 metų matytų filmų epizodų. Bet „BRAZILIJA“ nenublanksta ir nesensta!
„BRAZILIJA“ – autokratinės, totalitarinės, superbiurokratinės, diktatūrinės valstybės vaizdinys. Viskas „pastatyta“ ant ironijos ir parodijos. Anais metais pasaulyje nebuvo taip aštrus, kaip dabar, tokių valstybių ryškumas. Gorbačiovas tikrai ne Putinas, nežinojome, jog Baltarusijos „Lenino“ kolūkyje partkomu dirba toks Lukašenka, kokiais metodais tolimajame Irake vadovauja Sadamas Huseinas. O ar labai jau skiriasi Šiaurės ir Pietų Korėjos, irgi turėjo supratimą tik retas. TERRY GILIAM, pagarsėjęs iš darbų su „Monthy Python flying circus“ britų komikų grupe, akivaizdžiai žinojo ateinančių dešimtmečių visuomenių raidos perspektyvas. Ir Šiuo filmu įrodė, jog yra kino magas, fantazierius, ironizuotojas ir parodijuotojas. Dabar jis jau 83-ejų – laukiame jo naujo filmo, nes paskutinis buvo dar 2018 m. O iki šiol jis sukūrė tokius garsius filmus kaip „Barono Miunhauzeno nuotykiai“, „Karalius žvejys“, „Dvylika beždžionių“, „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ ir kt. Režisieriaus braižas išsiskiria ir tuo, kad, kaip absurdiškai beatrodytų filmo siužetas, jį visada galima atpasakoti.
„BRAZILIJA“ sukurta su išskirtine išmone, polėkiu ir užmoju. Didžiausia plotu ir gyventojais Lotynų Amerikos šalis nėra joks komedijos prototipas. Berods tik kartą herojaus sapne pasimato palmės. Pavadinimas tampriai asocijuojasi su bene plačiai pasaulyje žinoma, sambos ritmu Ary Barroso dar 1939 m. sukurta daina „Brasil“ (nepilnas pavadinimas). Ir kokiais variantais ji tik neskamba filme – ir džiazo, ir vokalinėmis, ir pučiamųjų ir dar visokiausiomis kitomis aranžuotėmis, nuo įkvepiančios nuotaikos iki atgrasančios! Bet čia jau greičiau filmo leitmotyvas. Radau, kad pagal Airijos mitologiją Brazilija yra sala, kuri laikoma rojumi.
Giliamas pasirodo kaip fantastas, rodydamas, kaip ministerijų klerkai dirba su „kompiuteriais“. Jis tą prietaisą įsivaizdavo kaip ant spausdinimo mašinėlės viršaus uždėtą, ant stovo kraipomą ekraną – tuomet visame pasaulyje dar nebuvo kompiuterių, bet, matyt, apie juos jau buvo šnekama.
Filmas ir prasideda, kai musė užkrenta ant to „kompiuterio“ rašymo sistemos, ir vietoje Tuttle atsispausdina pavardė Buttle. Va čia ir įsijungia totalitarinės valstybės institucijos, susimaišiusios tarp asmenų. Pagrindinės tokios valstybės išjuokimo ir parodijavimo temos filme yra: biurokratizmas (beje, klerkai, kai viršininkas nemato, per tą judamąjį ekraną žiūri „Casablanką“ ir kitus filmus), terorizmo vyksmas priešinantis diktatūriniam režimui, plastinių operacijų kultas, melodraminis kino siužetas ir net konkretūs filmai, sakyčiau „Mad Max 2“. Ir dar daug ką galima pritaikyti. Būtent parodija, kai žinybos nesutaria, kam užsiimti Tuttle-Buttle persekiojimu, kuri žinyba privalo išnarplioti įvykusią klaidą, kaip valstybės piliečiui ieškoti teisybės ir išvengti persekiojimo, ir yra tiesioginė asociacija į Franco Kafkos siurrealistinius kūrinius.
Įspūdinga utopinės valstybės vizija!
