Von der Leyen yra naujos Brežnevo doktrinos šalininkė

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas Europos Parlamente pristatė savo šalies pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai prioritetus, sakydamas gana įprastą kalbą. Tačiau mažai tikėtina, kad V. Orbanas galėjo numatyti, jog pateko į spąstus, nors galėjo tai įtarti.

Daugelis kairiojo sparno Europos Parlamento narių leido suprasti, ko galima tikėtis, ir atvirai pašaipiai reagavo į V. Orbano kalbą, absurdiškai atlikdami garsiąją italų antifašistinio pasipriešinimo dainą Bella Ciao.

Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, neatsilikdama, pradėjo vieną aštriausių kada nors išsakytų tiradų prieš valstybės narės vadovą. Ji beveik nesusilaikė, tiesiogiai nukreipdama savo žodžius į nustebusį V. Orbaną. Vengrijos lyderis – patriotas, kadaise rizikavęs laisve ar gyvybe priešindamasis komunistiniam režimui – buvo apkaltintas esąs Rusijos ir Kinijos įtakos Europoje „Trojos arklys“.

F. von der Leyen jį pristatė kaip nepagarbų 1956 m. Vengrijos antisovietinio sukilimo didvyrių atminimui, nes Ukrainos konflikto kontekste jis, neva, palaikė Rusiją. Von der Leyen taip pat kritikavo jį dėl lėto Vengrijos ekonomikos augimo, dėl kurio, pasak jos, vengrai gyvena blogesnėmis sąlygomis.

Šis momentas atrodė kaip šlykšti šarada: juk Europos Komisijos pirmininkė dar visai neseniai rėmė branduolinei energetikai priešišką darbotvarkę, kuri lėmė didelę Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Tuo tarpu V. Orbanas branduolinės energijos klausimais pradėjo veikti dar anksčiau nei dauguma eurokratų susitelkė į vėjo ir saulės energiją; jo naujieji Pakso II reaktoriai ateinančiais dešimtmečiais užtikrins Vengrijos energetinę nepriklausomybę ir konkurencingumą.

Kalbant apie karą Ukrainoje, von der Leyen pozicija kelia klausimų dėl moralinės persvaros. Jos strategiją, kurią daugelis komentatorių ir politikų laiko nesėkminga, ji grindė teiginiu, kad derybos su Maskva būtų prilyginamos kapituliacijai, o Ukraina su Vakarų parama išstumtų Rusijos pajėgas iš savo teritorijos. Tačiau V. Orbanas dar 2022, 2023 ir 2024 metais perspėjo, kad Rusijos neįmanoma įveikti mūšio lauke, o Ukraina neturi resursų ilgai kovai, tad diplomatinis proveržis tik dar labiau silpnintų Kijevą. 2024 m. spalį, kai V. Putino pajėgos žengia per frontą, britų The Telegraph pripažįsta, kad „V. Zelenskis ir jo vyriausybė darosi beviltiški.“

Tad kas buvo teisus? Griežtas realistas Orbanas ar iliuzijas pardavinėjanti von der Leyen?

Von der Leyen, be abejo, prisimena 1956 m. ir didvyrišką, tačiau tragiškai pasibaigusią revoliuciją, kai Varšuvos pakto kariuomenė beveik sulygino Budapeštą su žeme. Tačiau jei galima rasti paralelių tarp 1956 m. įvykių ir dabarties, jos vargu ar tokios, kokias įsivaizduoja Komisijos pirmininkė.

Vengrija vėl liko viena prieš autoritarinę „visuotinės pažangos“ viziją

Kaip ir 1956 m., Vengrijos žmonės šiandien susiduria su užsienio jėgomis, kurios kalba kišimosi ir prievartos kalba; Vengrija vėl liko viena prieš autoritarinę „visuotinės pažangos“ viziją. Nors Briuselis nesiuntė tankų į Budapeštą, tai greičiau dėl to, kad jų neturi. Šiandien bejėgiškumas, o ne kuklus nacionalinio suvereniteto vertinimas, stabdo pernelyg dideles eurokratų ambicijas.

Orbanas tai puikiai supranta. Savo ryžtingame atsakyme jis aiškiai pabrėžė, kad von der Leyen pareiga, remiantis Europos Sąjungos sutartimis, yra laikytis nustatytų taisyklių, o ne naudoti jas kaip „politinį ginklą“. Vis dėlto, šiandien Komisijos pirmininkė veikia kaip politinis taranas, nukreiptas prieš Vengrijos demokratiją.

Europos liaudies partija, kuriai vadovauja von der Leyen, dar labiau sustiprino šią poziciją pareiškusi, kad „Viktorui Orbanui laikas pasitraukti“. Tiems, kurie vertina nacionalinę demokratiją, toks teiginys atrodo prieštaringas. Orbanas yra teisėtai išrinktas Vengrijos vadovas, ir tik Vengrijos žmonės turėtų turėti teisę spręsti, ar jis turi pasitraukti.

Vengrų požiūris į V. Orbaną yra aiškus – nuo 2010 m. jie keturis kartus suteikė jam triuškinančią daugumą. Po paskutinės iš jų, įvykusios prieš dvejus metus, premjeras džiugiai pasidžiaugė, kad jo pergalė buvo „tokia didelė, kad ją būtų galima pamatyti net iš Mėnulio ir, žinoma, iš Briuselio“.

Iš tiesų, šią pergalę buvo galima matyti, tačiau ji nebuvo pripažinta. Po „Brexit“ referendumo pralaimėjimo 2016 m. eurokratai suprato, kad jų projektui gresia pavojus. Jų priešiškas požiūris į talentingą Theresą May tapo savotišku įspėjimu kitiems nepritariančiuosius. Tuo pačiu principu buvo vykdoma ir intensyvi, abejotinos teisėtumo, dvigubų standartų kupina konservatyvios Lenkijos PiS vyriausybės kritika.

Europos valdančioji klasė mano, kad nacionalinis suverenitetas yra atgyvena

Kaip kadaise Sovietų Sąjungoje, taip ir šiandien Europos valdančioji klasė mano, kad nacionalinis suverenitetas yra atgyvena, kurią reikia panaikinti. Kol suvereniteto likučiai dar egzistuoja, eurokratai jį laiko grynai sąlyginiu – toleruojamu tik tol, kol laikomasi tylia paklusnumo taisykle. Ši nuostata grindžiama ne tik ideologiniais įsitikinimais; jie ją vertina kaip praktinę būtinybę. Panašią idėją 1968 m. suformulavo Sovietų Sąjungos propagandistas Sergejus Kovaliovas „Pravdos“ straipsnyje „Suverenitetas ir socialistinių šalių tarptautiniai įsipareigojimai“.

Kaip kadaise sovietai, taip ir šiandieninė Europos valdančioji klasė suvokia nacionalinį suverenitetą kaip galiausiai sąlyginį. Tai yra pagrindas, vėliau tapęs žinomas kaip Brežnevo doktrina. Sovietų lyderis išsamiai paaiškino šią politiką praėjus kelioms savaitėms po to, kai Kovaliovas paskelbė savo straipsnį Komunistų partijos leidinyje, sakydamas, kad „kai socializmui priešiškos jėgos bando pakreipti kurios nors socialistinės šalies raidą kapitalizmo link, tai tampa ne tik tos šalies, bet ir visų socialistinių šalių problema bei rūpesčiu“. Pakeitus „socializmą“ bet kuo, kas panašu į šiuolaikinį liberalų konsensusą, o „kapitalizmą“ – „suverenumu“ ar, globalistinės žiniasklaidos terminais, „kraštutine dešine“ arba „neliberalizmu“, Kovaliovo žodžiai taip pat galėjo nuskambėti iš von der Leyen lūpų, kai ji neseniai kalbėjo prieš Vengriją.

Lenkijoje Briuseliui galiausiai pavyko: konservatyvioji Mateuszo Morawieckio vyriausybė buvo nuversta

Lenkijoje Briuseliui galiausiai pavyko: konservatyvioji Mateuszo Morawieckio vyriausybė buvo nuversta, o netradicinis iššūkis bloko ideologiniam stabilumui sėkmingai numalšintas. Todėl nenuostabu, kad Briuselio valdžia jaučiasi įgavusi pasitikėjimo. Jų intensyvi kampanija buvo pradėta būtent dėl to, kad jie jaučia „kraują vandenyje“.

Šiandien jų šalininkas šalyje, anksčiau Orbano sąjungininkas Peteris Magyaras, yra tvirtai apsiaustas. Tad kai Vengrijos ministras pirmininkas tvirtina, jog Briuselis rengia jo nuvertimo sąmokslą – iš esmės perversmą prieš valstybės narės vyriausybę – šie teiginiai vargu ar atrodo perdėti.

Susidūrę su Europos Komisija, kurią užvaldė revanšo troškimas, vengrai turi išlikti budrūs. Von der Leyen, pasirinkusi veikti kaip liberalių idėjų „grynumo“ gynėja, o ne kaip sutartyse numatytas teisėtumo sergėtoja, kelia pavojų ne tik Vidurio Europos demokratijai. Toks požiūris tik stiprina ES institucijų aktyvumo ir užsienio intervencionizmo precedentą, kurio jokie išdidūs žmonės negalėtų toleruoti. Jei Komisijos supratimas apie Europos vienybę prilygsta žemyno tautų vasalizavimui, nieko stebėtino, jei, kaip ir 2016 m., daugiau šalių nuspręstų, kad joms verčiau trauktis.

Rafaelis Pinto Borgesas yra konservatyvaus ir patriotiškai nusiteikusio analitinio centro „Nova Portugalidade“, įsikūrusio Lisabonoje, įkūrėjas ir pirmininkas. Jis yra politologas ir istorikas, publikavęs daugybę straipsnių nacionaliniuose ir tarptautiniuose leidiniuose. 

europeconservative.com