2024-11-21, Ketvirtadienis

Regina Statkuvienė. Žaidimai su tamsa: protėvių vėles verčiant pamėklėmis

Kai senų ąžuolų ir klevų viršūnėse vėjas įsisuka į paskutinius parudavusius lapus, o naktimis rūkas pripildo laukus iki pat namų slenksčių, ateina trumpas akistatos su savimi, savo istorija ir amžinybe laikas – Vėlinės.

Gamtos ritmu gyvenęs žmogus jausdavo, kad ištuštėję laukai ir pilni aruodai yra virsmo metas. Laikas, kai nuo kasdienių rūpesčių ir pareigų ateina metas pažvelgti į savo, savo šeimos, genties ir tautos gyvenimą per amžinybės prizmę.

Vėlinės arba Ilgės. Ilgesys ne tik tų, kuriuos mylėjome. Tai kažkokiu transcendentiniu žinojimu paženklintas ilgesys – amžinojo gėrio, grožio, teisingumo – to, kas žmogų verčia gręžtis į Dievą. Juo tikėti. Siekti šventumo.

Per Vėlines išeinama pabūti taip ir neperžengiant čia ir anapus slenksčio. Vaško žvakelių šviesa sujungia pasaulius. Gyvenimas ir mirtis. Per vasarą žieduose dūzgiančios bitės gamina vašką. Paskui nelieka nei bičių, nei žiedų. Bet koryje užvakuotas medus gali išlikti nesugedęs tūkstantmečius.

Globalėjančiame pasaulyje vienos tradicijos ir toliau puoselėjamos, kitos pamirštamos, perimamos svetimos. Kaip kadaise garsi giminės pavardė – ainių gyslomis teka tas pats kraujas, bet nei herbo, nei šūkio, nei kardo jau nebelikę… Arba derlinga žemė, kurią prosenelis apeidavo kiekvieną pavasarį. Dabar mišku ir užmarštimi užžėlusi.

Tradicija gyva ir prasminga tol, kol atliepia mūsų dvasinius poreikius ir gyvenimo būdą.

Tūkstantmečius toje pačioje žemėje gyvenančios, ją ginančios žemdirbių tautos savo mirusiųjų paprastai nebijo.

Iškeliavę protėviai yra gerbiami, kartais jie saugo derlių, jų vėlės lydi ir globoja išsiruošusius į mūšį.

Mitai, tikėjimai ir papročiai persipina įvairiai, tačiau iškeliavę protėviai yra gerbiami, kartais jie saugo derlių, jų vėlės lydi ir globoja išsiruošusius į mūšį. Tokia yra ir lietuviškoji pasaulėjauta.

Kartą per metus mums reikia pabūti su tais, kurie mus mylėjo, augino, saugojo. Tuos, kurių nematėme ir nepažinome, bet kurių dėka esame. Mums reikia juos prisiminti. Uždegti žvakes. Galbūt pajusti jų sielų prisilietimą. Tegul tik per vaško žvakelės liepsną.

Kai kultūra ima formuotis naujoje teritorijoje, ant užkariautos, užgrobtos, svetimos žemės, natūralu, kad ten palaidoti mirusieji neatrodo nei draugiški, nei saugantys ar globojantys, veikiau, priešingai, grėsmingi, gąsdinantys ir kerštaujantys.

Su svetimais mirusiais būti nesinori. Jų dvasios gąsdina. Juos reikia vyti užsidėjus kaukę, kad nebūtum atpažintas nesąs jo ainis.

Tai ir yra Helovino esmė. Būtent todėl ji ir populiari ten, kur gyvena palyginti jaunos tautos.

Tačiau Lietuvoje Helovino šventimas nėra paprasta naujo gyvenimo ir naujų papročių importo vizualizacija.

Kam prireikė VĖLES paversti PAMĖKLĖMIS?

Ar girdite dar, kokie panašūs savo skambesiu ir kokie skirtingi savo prasmėmis šiedu žodžiai?

Tuščiose moliūgų akyse protėvių vėlės negyvena. Nei raganų kostiumuose ar siautulinguose vakarėliuose.

Šiandien gerovė pasiekė tokį lygį, kad malonumų mygtukų spaudymas tampa narkotiku. Dar, dar, dar – daiktų, kelionių, selfių, postų ir pareigų…

Šiuolaikinis žmogus, savo gyvenime nematęs karų ir jau nejaučiantis protėvių skausmo yra kaip alkanas ir nemylėtas pavainikis apsvaigsta turgaus aikštėje, kai gašlus iškrypėlis jam leidžia rinktis viską. Kol kas.

Mūsų istorija vis dėlto ateina akistatai. Tegul labai trumpai. Tegu tik įsivaizduojama. Per Vėlines. Kai visa Lietuva sužimba liepsnelėmis mirusiųjų miestuose.

Ir žybsi pakelėse, paežerėse ir pelkynuose… Ten po šalta žeme dar nepamiršti partizanai. Neužgyjančios, nors paslėptos žaizdos.

Mažėja tų, kam skauda. Išmiršta kartos, o istorijos sopulį jausti duota retam. Todėl jis ir vėl pasikartoja.

Stribų, išdavikų, kolaborantų ainiai negali ramiai pasitikti tamsiausio metų laiko. Juos gąsdina vėlės tų, kurie atgulę nešventintoje žemėje savo krauju ją pašventino. Jie nenugalėti, nes ant kiekvieno kapo gali būti užrašytas žodis – Lietuva.

Todėl jiems reikia pamėklių.

Kultūriniai karai ne šių laikų Vakarų pasaulio vėžys. Mes juose buvome jau raudonojo tvano metais: Vietoj šv. Kalėdų – Naujieji metai, vietoj Motinos dienos – Kovo 8-oji, net penktadienio pasninkas buvo išverčiamas ketvirtadieniu – žuvies diena.

Tai neatsitiktiniai dalykai – perauklėti, pakeisti, išrauti tradiciją ir įdiegti naują „tiesą“. Matematikoje tai inversija – loginis veiksmas, kurį atlikus esama loginė reikšmė pakeičiama priešinga.

Taip tiesa virsta melu, o melas tiesa, taip laisvė virsta nelaisve, o nelaisvė laisve.

Jei Krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje pergalė priešo nugalėjimas yra jo sunaikinimas, tai Rytų despotijose laimėjimas yra siekis pavergtąjį paversti savo paties priešingybe, mankurtu ir iš janyčaro išauginti tą, kuris žudys savo paties tautą.

Šiuolaikinis žmogus bijo mirties. Ji išguita iš mūsų gyvenimų.
Šiukšlėmis paversti mūsų kapai ir sielos: visko daugiau, daugiau ir daugiau…

Reikia išrauti pačią lietuviškumo esmę bei šerdį, kurioje su motinos pienu perduodamas istorijos skausmas. Sako, tai nelemtas lietuviškas liūdesys. Netinkamas džiugesio pasauliui. Todėl nereikia leisti susitikti su vėlėmis. Tegul klaikus pamėklių juokas džiugina ir tą akistatos su amžinybe naktį.

Tik pamiršęs, kad mirsi, pamirši ir prisikėlimo šviesą.

„Memento mori“ – kartodavo vergas į ausį triumfo eisenoje žengiančiam nugalėtojui. Kad nepamirštų. Kad žinotų.

Patreon.com

5 KOMENTARAI

  1. …stai ir matote krikscionybes veida senstant…..pagonybe sitaip nebuvo issigimusi pries smerciu…mire garbingai,su kardu rankoj/tiksliau,buvo nuzudyta/…..o cia matom kazkokia sukriosusia nuo savo fantaziju isgama,kurios vaikai svencia patys nezinodami,ka.O tai,viso labo,tik ju paciu,isdavusiu savo protevius,bukas durnumas….arba,durnas bukumas.





    • Dar. Verslininkų kaltė yra didžiulė, parduotuvės užverstos šlamštu, įskaitant ir traškučius su pabaisomis.

    • ,,Ši nesąmonė (man šlykšti) jau paplito ir Azijoje .”
      Pastebėsiu.
      Paplito ar visgi specialiai platinama (be klaustuko).

      Autorė dėsto: ,,Vietoj šv. Kalėdų – Naujieji metai, vietoj Motinos dienos – Kovo 8-oji, net penktadienio pasninkas buvo išverčiamas ketvirtadieniu – žuvies diena.”
      Papildysiu:
      — dirbtinai sureikšminta (šv.) Valentino diena – širdelės (!!!), užgožiant Vasario 16-tąją;
      — neužmirštuolės… (Net bloga.)
      Bet krikščionybė taip pat elgėsi… Rasos tapo Joninėmis… ir t.t.

      Manau, kad visi aukščiau išvardinti dalykai yra smulkmė palyginus su žvėries skaičiumi (šetono ženklu) – 666.
      Taip, 666 !!!
      Jau esu apie 666 rašęs tiesos.lt portale… visiems pofik. Negi, čia, irgi bus kapų tylą. A-ūū…
      Priminsiu, o nežinantiems paskelbsiu.
      Ar žinote tokį ,,brūkšninį kodą” ant visų* prekių.
      Tame barkode yra 666 !!! IŠSKIRTINIU pavaizdavimu(!) – trys atskiros grupelės – ilgesniais brūkšneliais ne kiti.
      Techniškai, vizualiai, programiškai nieko tokio, gal patogiau… bet KODĖL BŪTENT 666 ?! Programiškai tai galėtų būti bet koks kitas skaitmuo iš dar devynių skaitmenų. Bet pasirinktas ,,6″, ir dar ,,666″.
      Negi čia atsitiktinis sutapimas?
      Vienas kartas – atsitiktinumas.
      Du kartai – sutapimas.
      Trys kartai – SISTEMA.
      SISTEMA nutaikyta į pasąmonę… Visi vartotojai perka prekes pažymėtas žvėries ženklu – 666.
      Visi pirkėjai pasąmoningai pirkdami pagarbina, ar bent susisieja su šetonu (666).
      Argi tai ne duoklė, mokestis, rinkliava tamsos jėgoms, a?
      Butelis gaivinančio gėrimo… išgeri… užsuki… padedi… vėl išgeri… vėl… daukartinis savęs susiejimas… savęs priskyrimas… savęs paaukojimas ‘tamsai’…
      Nesąmoningai… net nežinant…
      Didžiausias velnio, blogio, tamsybių jėgos laimėjimas, kad žmonės netiki jo realumu.
      Sakysite niekai, tarkim. Bet tas 666 barkode neatsirado ,,evoliuciškai”, to 666 kažkam reikėjo….
      Tai kažkam naudinga…

      Įjunkite stiklo valytuvus!

      • Yra rusijos kariuomenėje, toksai dalykas kaip ВУС. Žymintis skaičiais kuriom pajėgom priklausai. Ten trijų skaičių kodas. Spėkite koks FST kodas? Ogi 666, Štai ir galvokite kas rusyne valdo…

Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

Marius Kundrotas. Liberalizmas kaip šizofrenija

  Liberalizmas, amžių sandūroje įsivyravęs Vakarų pasaulyje, sulaukia vis stipresnės reakcijos. Kai kur ši reakcija perima ištisas valstybes. Visgi daugelio...

LVSO koncertų salėje koncertuos Dmitri Levkovichius: fortepijono poetas, nė vienos natos nepaliekantis atsitiktinumui

Ieva Bačiulytė Lapkričio 22 d. LVSO koncertų salėje laukia svarbus muzikinis įvykis fortepijono muzikos mylėtojams – kartu su Lietuvos...

Ana Ablamonova: „Vilniaus senojo teatro erdvė – puiki vieta išskirtiniams muzikiniams įvykiams“

Vilniaus senasis teatras savo 111-ąjį sezoną žengia nauju keliu – tampa ne tik dramos, bet ir muzikinių pasirodymų,...

Nagrinėjamas ES ir Vengrijos ginčas dėl LGBTQI įstatymo

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) antradienį pradėjo nagrinėti teisinį ES ir Vengrijos ginčą dėl prieš LGBTQI nukreipto įstatymo,...