Jonas Jasaitis. Visuomenės ir valdžios bendradarbiavimo galimybės

Atsiliepimai apie dabar išrinktą Seimą – patys įvairiausi: nuo absoliučiai neigiamų iki viltingų. Vieningos valdančios koalicijos susikūrimo galimybės – labai neaiškios: vardijamos per daug skirtingas pozicijas turinčios grupuotės.

Labai panašu, kad Skvernelio sukurpta kompanija turėjo tik vieną tikslą – patekti į valdžią, pasinaudojant rinkėjų naivumu, ir užimti didžiausias finansines galimybes turinčias valdžios pozicijas.

Dėl labai neapibrėžtos lyderio pozicijos smarkiai nukentėję „valstiečiai žalieji“ yra vieninteliai, kurių įvaizdis, kaip kovotojų už blaivią Lietuvą ir kultūros paveldo puoselėtojų, yra pakankamai įsitvirtinęs, tačiau jų gautas vietų skaičius – akivaizdžiai nepakankamas.

Vadinamoji „Nemuno aušra“ kol kas yra beveidė, žinoma, jei neprisiminsime sovietmečiu platinto motyvo: „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas…“ Rinkiminės kampanijos metu jos vedlys švaistėsi visokiais lozungais, bet kokias pozityvias permainas vykdytų, tikriausiai niekas negali prognozuoti.

Margaplaukių liberalų pakvietimas į koaliciją sugriautų visą „laimėjusios“ krypties įvaizdį – juk tai vadinamųjų „konservatorių“ bendražygiai, staiga vėl siekiančiais tapti kairiąja politine jėga. Gal koalicijos sukūrimo galimybė išryškėtų, jei tarp išrinktųjų susiformuotų kūrybinga „mišrioji frakcija“?

Dabar svarbiausias Lietuvos visuomenės uždavinys – atkurti viltį, kad galimas dalykiškas piliečių ir valdžios struktūrų bendradarbiavimas. Tai ne kas kita kaip pasitikėjimo savo valstybe atkūrimas, buvęs toks tvirtas Sąjūdžio metais. Vis dėlto jau ketvirtą dešimtmetį turime savo valstybę, grįžusią į pasaulio žemėlapį.

Esame pagrindinių tarptautinių sąjungų ir organizacijų nariai, matomi kaip pasiekę didžiulę pažangą, lyginant su sovietmečiu. Lietuvos pramonė kaip lygiavertis darbo rinkos dalyvis dalyvauja šiuolaikinėje gamyboje. Absoliučiai pasikeitė transporto, statybos ir žemės ūkio įranga bei technologijos. Lietuvos mokslininkų pasiekimai įvertinti tarptautinėje erdvėje, studentų sambūriai stebina pasaulį savo kūrybiškumu.

Dabar jau niekas neįrodinėja, kad esame Rusijos dalis

Lietuvos žemės ūkio produkcija eksportuojama į 157 pasaulio valstybes. 2023 metais žemės ūkio ir maisto produktų vertė Lietuvos eksporto struktūroje pasiekė beveik 20 proc. viso šalies prekių eksporto. Cituojame: „Valstybės duomenų agentūros duomenimis, vien šių sausio-rugpjūčio mėnesiais Lietuva eksportavo prekių už 25 mlrd. eurų. <…> Lietuviškos kilmės prekių daugiausia eksportuota į Lenkiją (9,7 proc.), Vokietiją (9,5 proc.), Nyderlandus (8,7 proc.), Latviją (7,8 proc.), Jungtines Valstijas (7,1 proc.).“ Dabar jau niekas neįrodinėja, kad esame Rusijos dalis. Priešingai, į mūsų argumentus, kokia yra šios imperinės valstybės politika, vis labiau įsiklausoma ne tik jos agresijos prieš Ukrainą kontekste.

Tačiau Lietuvos vidaus (ir ne tik) politikos problemų sprendimai yra nebeatidėlioti. Pasižymime Europoje kaip valstybė, kurioje socialinės problemos (gyventojų materialinė padėtis, vidutinis atlyginimo dydis, regioninė nelygybė, emigracija ir kt.) yra vienos iš didžiausių. Valdant iki šiol buvusiai Vyriausybei, iki neregėto masto išaugo korupcija ir biudžeto lėšų pasisavinimas, bet mūsų teisėsaugos institucijos pasirodė kaip visiškai bejėgės. Kur dar yra tokio masto aferos kaip dabartinėje Lietuvoje? Jeigu ne sovietinė okupacija, Pirmoji Respublika (1918–1940) jau būtų tapusi valstybe, neturinčia skolų užsieniui. O kokio dydžio yra dabartinė Lietuvos valstybės skola ir kiek kainuoja vien šios skolos „aptarnavimas“?

Pačios didžiausios problemos yra susijusios su sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos funkcionavimu. Pagrindinis sveikatos sistemos uždavinys yra sveikos gyvensenos įtvirtinimas. Bet apie kokią sveiką gyvenseną galime kalbėti, kai rūko vos ne kas pusė vyrų, o ir rūkančių moterų skaičius kasmet auga?

Jau epideminį mastą įgyja narkotinių medžiagų plitimas bendrojo ugdymo mokyklose, neišvengiamai sukeliantis konfliktines situacijas ir smurtą. Kaip rodo naujausi socialiniai tyrimai, jau ir Lietuvoje užaugo prie ekranų brendusi karta, visiškai nesusigaudanti, kaip funkcionuoja mūsų gamtinė aplinka. Šauktinių medicininė patikra atskleidžia didėjantį nepajėgiančių atlikti karinę prievolę jaunuolių dalį. O kaip gali būti kitaip, jei net daugiabučių kiemuose vaikiškų balsų negirdėti, nes absoliuti jų dauguma kiurkso prie planšečių ir telefonų ekranų?

Kai žmogus apserga, medikai jam skiria atitinkamą vaistų (tablečių, injekcijų) ir procedūrų kiekį. Tačiau kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl ir vaistų poveikis negali būti vienodas. Kai negaluojantieji dešimtmečiais ryja tas pačias tabletes, o jų veikimo niekas nevertina, ar tai galima vadinti gydymu? Apie periodinės patikros būtinybę kalbama jau seniai, tačiau jos įgyvendinimo sistema net nepradėta kurti.

Kiek Lietuvoje pastaraisiais metais parengtų medikų darbuojasi turtingesnėse Europos ir kitų kontinentų valstybėse?

Dabartinis medikų darbo krūvis, net ir įvedus e-sistemą, ne tik nesumažėjo, bet kai kuriais atvejais net išaugo. Dar labiau jį didina medikų trūkumas. Be to, verta nuodugniai įvertinti, kiek Lietuvoje pastaraisiais metais parengtų medikų darbuojasi turtingesnėse Europos ir kitų kontinentų valstybėse? Ar medikų emigraciją lemia tik atlyginimų skirtumas?

O kaip vertinti vis iškylančius mobingo atvejus, pasibaigiančius net gydytojų savižudybėmis? Kaip tobulinti sveikatos apsaugos, o ypač jos mokslinių tyrimų finansavimą? Šiais metais Mokslų akademijoje įteikiant valstybines premijas, tik vienas iš laureatų, gerai žinomas kardiologas prof. Pranas Šerpytis besąlygiškai pareikalavo šio finansavimo sistemą peržiūrėti. Kodėl būtent tokių specialistų jau seniai nėra sveikatos apsaugos valdymo struktūrose? Kodėl šiai sistemai valdyti kviečiami, atsipašant, vadybininkai, kurių patirtis šioje srityje apsiriboja tik apsilankymu poliklinikoje pas šeimos gydytoją?

Jau seniai šiai sistemai vadovauja asmenys, nepravedę nė vienos pamokos mokykloje

Dar skaudesnė situacija jau nebe pirmą dešimtmetį viešpatauja švietimo (ypač bendrojo ugdymo) sistemoje. Jau seniai šiai sistemai vadovauja asmenys, nepravedę nė vienos pamokos mokykloje, o neretai ir neturintys jokio bazinio edukologinio pasirengimo. Tik taip galima paaiškinti, kad į mokyklą brukami tokie surogatai, kaip vadinamoji Gyvenimo įgūdžių programa, kurios turinys nesuderinamas su dorovės, meilės ir pasirengimo kurti šeimą problematika.

Įsivyravus vadinamajam „ekraninei“ epidemijai, turi būti keičiama ir skaitymo bei rašymo mokėjimų metodika. Nuo skaidrių rodymo ir komentavimo būtina kuo greičiau pereiti prie praktinių veiklos su tekstu metodikos, ugdyti darbo su akademiniu tekstu ir knyga įgūdžius.
Artimiausiu lauku būtina peržiūrėti visą mokyklinio ugdymo turinį nuo pat pirmos klasės iki gimnazijos baigimo. Tik labai kruopšti mokymo programų, vadovėlių ir papildomos metodinės medžiagos peržiūra atskleistų, kodėl mūsų mokiniai nesiorientuoja nei senojoje, nei naujausioje tautos ir valstybės istorijoje, pavyzdžiui, kodėl jie nesugeba paaiškinti, kaip kilo Sąjūdis, kokie buvo jo tikslai ir kas juos formulavo.

Kas lėmė, kad nuo 1992 metų įsivyravo „prichvatizacija“ ir reketas, kaip buvo išspręstos to dešimtmečio teisėsaugos problemos, kas iš tikrųjų buvo tas „didysis anonimas“, daugiau kaip dešimtmetį paralyžavęs visą valstybės raidą ir sukėlęs masinę Lietuvos piliečių emigraciją? Neturint tokių žinių, pasitikėjimas savo valstybe, yra neįmanomas. Ar kam nors dar neaišku, kas lemia tai, kad net Seimo rinkimuose dalyvauja vos pusė turinčių reikimų teisę, o balsuojantieji nežino, ką pasirinkti ir netiki galimais pozityviais pokyčiais po rinkimų. Net Lietuvos akademinė bendruomenė vertinama kaip „konformistinė“.

Vis dėlto šiuose rinkimuose balsuojantieji jau turėjo alternatyvą

Ir vis dėlto šiuose rinkimuose balsuojantieji jau turėjo alternatyvą – politinę jėgą – Nacionalinį susivienijimą, labai aiškiai išdėsčiusią valstybės atkūrimo programą, nors absoliuti jų dauguma su šia programa dar nėra susipažinusi. Ši partija dabar jau atstovaujama ne tik Vilniaus taryboje, bet ir Seime.

Nacionalinis susivienijimas per šiuos ketverius metus tapo parlamentine partija. Belieka tikėtis, kad taip bus pralaužta dabartinių valdančiųjų inicijuota informacinė blokada. Kai piliečiai pamatys, kad yra nauja ideologinė srovė, ne tik atskleidžianti dabartinių negerovių priežastis, bet ir pateikianti aiškų veiklos planą, jokia blokada jos akiračio nebeužstos.

Piliečių įsitraukimo reikia jau dabar, formuojant naują Vyriausybę, kuri bus pasirengusi akistatai su visuomene. Kad toks pasitikėjimas atsirastų, turės būti atlikti kardinalūs teisinių struktūrų, pirmiausia – prokuratūros ir teismų sistemos – veiksmai. Vyriausybė nuo pat pirmųjų savo veiklos dienų turės tartis su visuomene, kuriuos darbus pirmiausia reikia atlikti ir kiek tai kainuos. Valdžios ir visuomenės dialogas turi būti dalykiškas, aiškiai išreiškiant paramą veiksmams, kurie lems visuomenės gerovę.