(Ištrauka. Visas straipsnis – 15min.lt).
Liberalioji demokratija – politinė santvarka, kurią šiandien įkūnija Vakarai – yra Apšvietos produktas. Jos praktinius pamatus padėjo Amerikos revoliucija ir nepriklausomybė. Jungtinės Valstijos yra ne tik dabartinių Vakarų galios lyderės, bet ir liberaliosios demokratijos pavyzdinis modelis.
Tad ryšys tarp Apšvietos ir Amerikos – stiprus ir neabejotinas. Amerika, galima sakyti, išaugo iš Apšvietos. Jos idėjinės ištakos – Johno Locke’o ir kitų Apšvietos mąstytojų politinėje filosofijoje, kurios įtaka JAV politinio mąstymo prielaidoms, ko gero, kone prilygsta religijos įtakai Viduramžių pasaulėvaizdžiui.
Apšvietos sekuliarusis tikėjimas, kitaip nei krikščionybė, tai – tikėjimas žmogaus proto galia, racionalumo išaukštinimas ir, kad ir kaip šis žodžių derinys žeistų klasikinės mąstymo tradicijos klausą, praktinės išminties (phronesis) demokratizavimas. Trumpai ir paprastai kalbant, išlaisvinta iš priespaudos ir prietarų bei tinkamai apšviesta rinkėjų masė, šiuo požiūriu, geba priimti geriausius įmanomus politinius sprendimus realizuodama bendrąjį gėrį ar visuomenės interesą.
Natūrali aristokratija Jeffersonui – tai ne aristokratų kaip luomo, o protinių gebėjimų politinę viršenybę garantuojanti politinė santvarka.
Trečiasis JAV prezidentas Thomas Jeffersonas laiške Johnui Adamsui 1813 m. spalio 28 d. yra pastebėjęs, kad geriausia valdymo forma – tai tokia demokratija, kuri sukuria sąlygas atsirasti „natūraliai aristokratijai“. Natūrali aristokratija Jeffersonui – tai ne aristokratų kaip luomo, o protinių gebėjimų politinę viršenybę garantuojanti politinė santvarka.
XIX a. viduryje JAV politinė sistema vis dar buvo orientuota į šį natūralios aristokratijos kaip „intelekto valdžios“ idealą. Natūraliai aristokratijai nesunkiai priskirtume ir prezidentą Johną Quincy Adamsą, ir prezidentą Abrahamą Lincolną. Ko verti vien Lincolno rinkimų debatai, kurių rinkėjai klausydavosi visą pusdienį, paskui išeidavo papietauti, o po pietų vėl grįždavo klausytis jų tęsinio, trukdavusio iki pat vakaro. Palyginkite su mūsų Seimo rinkimų debatais ir ypač – rinkėjų gebėjimu išlaikyti dėmesį net ne visą dieną, o bent jau valandą laiko.
XX amžiuje ir respublikonai, ir demokratai davė Amerikai tokių prezidentų, kurie galėjo būti įvairiai vertinami, bet vis tiek buvo išskirtinėmis asmenybėmis, demonstravusiomis svarbias savybes, kurios šiandien apibendrinamos madingu žodžiu „lyderystė“. Galėjo kelti politinių ar ideologinių abejonių jų pažiūros ir veikla, bet – ne intelektas. Tai sakytina ir apie Theodorą Rooseveltą, ir Woodrow Wilsoną, ir Frankliną Rooseveltą.
To paties jau turbūt negalima pasakyti apie XX a. liberalų ir konservatorių numylėtinius – atitinkamai Johną Kennedy ir Ronaldą Reaganą. Apšvietos išaukštinamu protu ar klasikinės filosofijos pabrėžiamomis intelekto dorybėmis nė vienas iš jų nepasižymėjo, ir tik Jeffersonas asmeniškai galėtų mums pasakyti, ar šie du JAV prezidentai atitiko jo natūralios aristokratijos įsivaizdavimą. Vargu ar atitiko.
Kad ir kaip būtų, abu jie – ir Reaganas, ir Kennedy – gilesnės inteligencijos trūkumą su kaupu kompensavo įvaizdžio atitikimu konservatyvios ir liberalios politinės minties poreikiams. Pabrėžiu: ne tik rinkėjų, bet ir – minties. Jie patys, matyt, neskyrė daug laiko skaitymui ir giliems apmąstymams, bet visai gerai suvaidino tai, ko reikėjo tiems, kurie laiko skaitymui ir apmąstymams skyrė daug. Kitaip tariant, turinio liko mažiau, bet atsiradusias tuštumas neblogai užpildė įvaizdžio aktorystė (Reaganas buvo aktorius).
Toliau situacija tik blogėjo. Billo Clintono paviršutiniškumas (intelektas ir turinys visai ištirpo viešuosiuose ryšiuose; Britanijoje tą patį įkūnijo Tony Blairas ir princesės Dianos kultas), George’o W. Busho juokingas neišprusimas ir Baracko Obamos vidinis ideologas, prisidengęs intelektualaus politiko kauke, jau negalėjo likti nepastebėti skvarbesnio žvilgsnio, kuriuo tokie mąstytojai, kaip Rogeris Scrutonas, skrodė Blair’o-Dianos-Clinton’ų fake-kultūrinį pasaulėlį (žr.: Roger Scruton, “High Culture Is Being Corrupted by a Culture of Fakes“, 2012).
Natūralios aristokratijos siekinys išnyko: XX a. pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje jį galutinai išstūmė, truputį perfrazuojant Scrutoną, the Elite of Fakes tikrovė. Apšvietos epochos JAV politikoje fragmentai susitraukė į figos lapą, dengiantį ne tik intelektinę gėdą, tokią, kaip Donaldas Trumpas arba vėlyvasis Joe Bidenas, bet ir akivaizdžiai apvytusią geopolitinę potenciją.
[…]
Du dalykai yra tikri dėl šiandienos visuotinių rinkimų Jungtinėse Valstijose: jei Kamala Harris pralaimės, ji maloniai nusileis; jei Donaldas Trumpas pralaimės, jis tvirtins, kad laimėjo, o jo garbintojai nelauks sausio 6 dienos savo sukilimo. Jei Trumpas laimės, JAV pralaimės.
Ant kortos pastatyta daug. Rinkimai turės pasekmių ne tik JAV, bet ir pasaulinei bendruomenei, kuriai Baltuosiuose rūmuose reikia brandaus prezidento, pasirengusio dirbti su sąjungininkais, kad būtų pašalintos grėsmės pasaulinei taikai ir saugumui: klimato kaita, karas Ukrainoje, palestiniečių skerdimas, didėjantis Putino karingumas, Kinijos žaidimas ir piktybiškų multimilijardierių viešasis diskursas. Ir tai tik labai ilgo sąrašo pradžia.
„fake-kultūrinį pasaulėlį“-???