Kuliai: ryškus pėdsakas Lietuvos istorijoje
Su M. K. Čiurlionio, o ypač – su jo žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vardu susijęs ir Kulių miestelis. Vaikystėje Sofija su savo gimdytojais čia kurį laiką gyveno, mat Kulių bažnyčios klebonu dirbo jos dėdė, mamos brolis Vincentas Jarulaitis. Mergaitės tėtis rūpinosi klebonijos ūkiniais reikalais, o mama šeimininkavo. Bendrųjų mokslo pagrindų ir muzikos žinių Sofija įgijo privačiai; įdomu tai, kad savo atvykimo į Kulius metu mergaitė jau pakankamai gerai skaitė ir rašė lenkiškai, buvo pramokusi rusų kalbos, bet štai su lietuvių kalba reikalai buvo prastoki. Laimei, aplinkybės susiklostė taip, kad Kuliuose tuo metu dirbo Juozas Tumas-Vaižgantas, užsimojęs Sofijai suteikti lietuvių kalbos žinių. Savo pažadą šis garbus dvasininkas tęsėjo, o vaikystės tarpsnį Kuliuose Sofija, vėliau tapusi žinoma rašytoja, aprašė savo „Šventmarėje“.
Reikia pasakyti, kad Kuliuose tikrai anksti pradėjo reikštis lietuvių tautinio atgimimo idėjos; dar iki carinės valdžios draudimo čionykščiai žmonės mokėjo skaityti lietuviškai ir melstis iš lietuviškų maldaknygių. Kuliuose kunigavęs Juozas Tumas-Vaižgantas laisvalaikiu užsiėmė rašytojiška veikla, čia gimė jo „Pragiedruliai“ ir buvo redaguojamas „Tėvynės sargas“. Tad nieko nuostabaus, kad pakankamai dvasinga aplinka turėjo įtakos būsimos garsios visuomenės veikėjos Sofijos Kymantaitės asmenybės formavimuisi.
Nors vėliau ši būsima švietėja ir pedagogė iš Kulių išvažiavo mokytis Palangos gimnazijoje bei studijuoti Krokuvoje, jos gyvenimo tarpsnis šiame miestelyje neliko užmirštas. Apie M. K. Čiurlionio žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės buvimą Kuliuose pasakoja visi čionykščiai gidai, jai atminti netoli bažnyčios atsirado „Sofijos suolelis“, o svarbiausia – jos atminimą įamžina kasmet organizuojamas Sofijos festivalis.
Pirmąsyk šis renginys Kuliuose įvyko 2017-aisiais. Jo organizatoriai tąsyk sumanė surengti tikrą teatro, literatūros, muzikos, kino ir bendruomeniškumo šventę, ir skirti ją šiai garbiai kūrėjai. Festivalis pavyko, kitąmet buvo pakartotas, o netrukus ėmė garsėti kaip solidus kultūrinis įvykis ne tik savame regione, bet ir už jo ribų. Kas gi gali nesidžiaugti scenos meistrų pasirodymais, virtuoziškai grojančiais muzikantais, išradingais choreografais ir šokėjais, pagaliau – naujausiais dailininkų ir skulptorių darbais… Beje, su savo kūryba festivalio metu supažindina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai: kuo toliau, tuo daugiau jų atvyksta į Kulius. Kaip ir turistų…
Šiemet ši šventė organizuota jau 7-ąjį kartą ir buvo praminta Sofijos pavasariu. Mat patys įvairiausi kultūrinio – šviečiamojo pobūdžio renginiai vyko net porą mėnesių. Ko tik čia nebūta – ir autorinės muzikos koncertų, kuriuos atliko garsūs bardai, ir žinomų šalies artistų pasirodymų, ir parodų, paskaitų, diskusijų… Dalis kultūrinės programos atlikta pernai duris atvėrusioje „Kultūros virenėje“.
Štai apie šį pastatą, iškilusį XVIII a., tikrai verta prabilti plačiau.
Kulių bendruomenės reikmėms jis atiteko po rekonstrukcijos. Kas tik praeityje jame nebuvo įsikūręs, kokioms tik reikmėms jis nėra tarnavęs! Dabarties tyrinėtojai spėja, kad tai galėjęs būti čia kažkada klebonavusio jėzuito Antano Rimkevičiaus sumanytas ūkinis pastatas – juk šis dvasininkas nusituokė architektūroje… Laikui bėgant, mūras buvo apleistas, laimei, pasitaikė proga imtis Europos ekonominės erdvės mechanizmo finansuojamo projekto, skatinančio kultūrinį verslumą, ir gauti pastato prikėlimui skirtų lėšų. Šitaip Kuliuose atsirado nauja kultūrinė erdvė, dabar daugiausia tarnaujanti kamerinio pobūdžio renginiams (miestelyje dar esama didelio kultūros centro su erdvia sale).
O planų, kas vyks visai neseniai duris atvėrusioje „virenėje“, naujieji šeimininkai turi daug. Be tradicinių literatūrinių vakarų, parodų, susitikimų su įvairiais menininkais, knygų pristatymų bei koncertų, sumanyta atgaivinti praeities gyvenimo akimirkas – gimė originalūs edukaciniai spektakliai. Vieną iš jų nusišypsojo laimė pamatyti ir mums, žurnalistams.
Tai buvo „Kleboniškos virenės pasakojimai“, nukėlę mus į XX a. pradžią, kai Kuliuose klebonui talkino dvi jo seserys ir jų žvitrios pagalbininkės. Susodinusios už ilgų stalų, aktorės taip porino apie klebonijos ir Kulių gyvenimą, kad atsiklausyti negalėjome. Oho, kiek čia įdomių nutikimų būta! Aišku, prisimintas buvo ir Vaižgantas, ir klebonijoje vaikystėje gyvenusi Sofija Kymantaitė… O aprodžiusios savo klebonišką ūkį, svetingos šeimininkės ir kiaušiniene pavaišino, ir arbatos su pyragu pasiūlė. Pasijutome, lyg pas artimus gimines pabuvoję…
Turi šios kūrybingos moterys ir dar vieną edukacinę ekskursiją lankytojams paruošusios, jau konkrečiai apie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės laikų Kulius ir apie šios kūrėjos ryšį su šiuo miesteliu. Įsivaizduoju – koks įdomus ir nuotaikingas turėtų būti šis vaidybinis pasakojimas! Gal kada nors nusišypsos sėkmė jį pamatyti; tą ypač patarčiau į Kulius atvykstančioms ekskursantų grupėms, tik, žinoma, dėl svečiavimosi po šiuo stogu derėtų iš anksto susitarti. Svetingos šeimininkės dar būtinai jums aprodys ir šio istorinio pastato rūsyje esančius įdomius eksponatus. Kur, sakykite, dar galima išvysti širdelės formos Ubago ženklą? O čia jis po stiklu guli – pasirodo, XVIII amžiaus antroje pusėje tokie ženklai buvo dalijami vietos elgetoms – kad pagal juos šelpiantys neturtėlius žmonės dosnesnę išmaldą duotų saviškiams… O štai Brokuoto arklio ženklas – per Pirmąjį pasaulinį karą juo būdavo ženklinami fronto reikmėms netinkami gyvuliai…
Aišku, būdami Kuliuose, būtinai aplankysite įspūdingos architektūros mūrinę bažnyčią. Ją suprojektavo įžymus švedų architektas K. E. Strandmanas. Netoli jos šventoriuje galima išvysti dar senesnę koplytėlę – tai XVIII a. pab. – XIX a. pirmosios pusės statinys, liaudiško stiliaus, bet su barokiniais elementais. Tokia architektūra apskritai būdinga žemaičių religiniams pastatams. Na, ir, žinoma, būtinai pastebėsite profesionalių menininkų iniciatyva miestelyje atsiradusius meninius kūrinius: be jau minėtojo „Sofijos suolelio“, aplinką puošia Mykolo Saukos „Tekstūra“, „Vaikas ir motina“, Danieliaus Sodeikos „Vaižganto akiniai“ ir kt. kūriniai. Miestelis nuolat puošiasi – reikia pateisinti prieš kelerius metus iškovotą Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardą…
Virginijos Juškienės nuotraukos
