Modernistinė blogo religinio meno misija

Michael Hichborn

Vatikano sprendimas priimti karikatūriškus, banalius simbolius, tokius kaip mėlynakis „Liučės“ talismanas, yra nerimą keliančių pokyčių Bažnyčioje požymis. Dabartinė tendencija, kai Bažnyčia tolsta nuo savo šlovingo meno lobyno ir pereina prie komercializuotų niekučių, daugeliui atrodo tik banalybė, tačiau šio žingsnio istorija yra tamsesnė, nei dauguma suvokia.

Senas klausimas, ar gyvenimas mėgdžioja meną, ar menas mėgdžioja gyvenimą, iš esmės kelia klausimą, ar menas daro poveikį visuomenei ir formuoja kultūrą – taigi, ar menininkas yra permainų veiksnys, ar menininkas yra tik išraiškos priemonė ir tik atspindinti tai, kas jau yra kultūroje. Iš dalies galima atsakyti, kad ir viena, ir kita, tačiau šioje formuluotėje trūksta to, kad visa tai lemia pagrindinė menininko filosofija.

Pirmieji pėdsakai to, kas šiandien vadinama moderniuoju menu, tvirtai įsišakniję Prancūzijos revoliucijoje ir vadinamajame Apšvietos laikotarpyje, tačiau iš tikrųjų jis prasidėjo tik XIX a. pabaigoje. Gojos romantizmas paskatino Manė impresionizmą. Van Gogo postimpresionizmas paskatino avangardinius Les Nabis – prancūzų tapytojų, pakeitusių mediją ir padėjusių pamatus modernaus meno abstrakčiam simbolizmui – eksperimentus.

Dauguma meno istorijos tyrinėtojų daugiausia dėmesio skiria technikos ar stiliaus raidai, tačiau dažnai ignoruojama tikroji pačių menininkų filosofija. Vienas iš pirmųjų modernaus meno pradininkų, dailininkas romantikas Eugenijus Delakrua (Eugene Delacroix), sakė: „Menininkai, kurie visur siekia tobulumo, yra tie, kurie jo niekur negali pasiekti.“ Kaip meno filosofija tai pateisina netobulumą ir netikslumą, tačiau kaip gyvenimo filosofija ji siūlo kai ką dar blogiau: kad nereikia siekti tiksliai išreikšti tiesą ir grožį, užtenka įspūdžio, o klaidų vengti nereikėtų. Nors tai gali atrodyti per drąsu, ši mintis pasitvirtina su kiekviena vėlesne menininkų karta.

Jamesas Whistleris, amerikiečių tapytojas, geriausiai žinomas dėl savo motinos, sėdinčios supamojoje kėdėje, paveikslo, kartą pasakė: „Menas nutinka – nuo jo neapsaugota jokia lūšna, nuo jo negali priklausyti joks princas, jo negali sukurti didžiausias intelektas“. Jis norėjo pasakyti, kad menas – tai tam tikra spontaniška energija, viršijanti intelektą, kuri, tam tikra prasme, užvaldo menininką ir tiesiog kuria. Tokia meno samprata ne tik neskatina meninio perteikimo suprantamumo, bet ir panaikina paties meno objektyvumą, kuris turėtų būti nukreiptas į tiesą.

Paulį Cezanne’ą – avangardinį dailininką postimpresionistą – komunistas kubistas Pablo Picasso pavadino „mūsų visų tėvu“. Henri Matisse’as jį vadino „savotišku brangiuoju tapybos dievu“. Kalbėdamas apie meno kūrinio kilmę, Cezanne’as sakė: „Meno kūrinys, kuris neprasidėjo nuo emocijų, nėra menas.“ Tai buvo revoliucinė idėja ir radikalus pokytis pačioje meno prigimtyje. Meno kūrinys nebebuvo gėrio, tiesos ir grožio išraiška, dabar meninis perteikimas turi būti randamas emocijos išraiškoje.

Šis radikalus meno posūkis nuo grožio ir tiesos prie emocinės patirties įvyko ne vakuume. Tuo pat metu išryškėjo modernizmo erezija. Popiežius Pijus IX įspėjo apie kai kurias jos klaidas, o popiežius šv. Pijus X jas pasmerkė. O atidžiai ir kruopščiai išnagrinėję šiuos du judėjimus, atrandame, kad modernaus meno terpė yra ne kas kita, kaip kruopščiai sukurta modernizmo erezijos išraiška. Pagrindinė modernizmo ideologija yra nuostata, kad religija yra kažkas, kas kyla iš vidaus kaip patirtis ar jausmas, o reformuota meno prigimtis – kaip ją apibrėžė modernieji menininkai – yra ta, kad menas yra emocijos ar patirties, kylančios iš menininko vidaus, išraiška.

Savo enciklikoje Pascendi Dominici Gregis pop. šv. Pijus X pabrėžė, kad modernistai vengia nustatyti absoliučią tiesą, pirmenybę teikdami dogmatinių idėjų raidai ar evoliucijai, kai jos išreiškiamos įvairiais būdais, paliekant jas atviras interpretacijoms. Modernistų filosofas ir teologas sakys, kad negalima paaiškinti objektyvios tiesos, bet galima tik pasiūlyti emocinius ir empirinius įspūdžius, perteikiančius tam tikrą religijos sampratą arba jau esančią tiesą. Ne kitaip yra ir su šiais menininkais! Perėjimas nuo objektyvaus grožio prie eskiziškų įspūdžių ir neapibrėžtų formų, tik užsimenančių apie objektą ar jausmą, tiksliai atspindi modernistų filosofiją.

XX a. tyliai įsiskverbę į Bažnyčią modernistai tvirtai įsitvirtino mene, tad 1969 m., kai buvo paskelbtos naujosios Mišios, galėjo prasidėti radikali meninė Bažnyčios transformacija. Muzika iš esmės pasikeitė: nuo giedojimo ir polifonijos pereita prie gitarų ir liaudies giesmių. Puošnūs paveikslai buvo pašalinti, kad užleistų vietą veltiniams transparantams. Puošnios, tikroviškos statulos buvo išmestos, o vietoj jų atsirado grubūs mediniai drožiniai negyvais veidais. Šventuosius vaizduojančių vitražų atsisakyta ir jie pakeisti spalvotomis mozaikomis. Net architektūra buvo iš esmės pakeista. Iš esmės ten, kur anksčiau matėme šventuosius ir šventas figūras, dabar matome neaiškias formas ir simbolius, kurių šaknys yra emocinė išraiška, skirta emocinei reakcijai skatinti.

Tai buvo ne šiaip kultūros judėjimas, o dramatiškas pokytis, kurį suorganizavo modernistų menininkai ir jų dvasiniai vadovai. Trumpai tariant, siekta primesti gyvenimui kuriamo meno imitaciją: priemonė tapo permainų veiksniu.

Nuo to revoliucinio paradigmos pokyčio visoje krikščionijoje vyko Tradicijos ir modernizmo karas, nes modernistai su negailestingu įniršiu kovojo, kad išnaikintų visus amžinosios krikščionybės šlovės pėdsakus. Tačiau pamažu ir atkakliai augo nedidelis Tradicinės katalikybės likutis, o ties jos suklestėjimo riba raktus gavo popiežius Pranciškus.

Pastaruosius vienuolika metų Bažnyčia buvo priversta kęsti gėdingą Bažnyčios infantilizaciją. Šlovingas Vatikano prakartėlių scenas pakeitė keistos ir brutalios interpretacijos, kurios beveik nebepanašios į žmogiškas. Oficialūs Vatikano projektai vaizduojami iškarpų stiliaus ikonomis, Vatikano dokumentai rašomi kreidelės stiliaus šriftu, o dabar oficialus 2025–ųjų Šventųjų gailestingumo metų „talismanas“ yra androginiška, geltonai apsirengusi figūrėlė mėlynais plaukais, vadinama „Liuče“ (Luce). Tikintieji katalikai pagrįstai svarstė, ar mėlynakė „Liučė“ nėra pokštas. Deja, taip nėra.

Čia puikiai tinka senas posakis: „Medija yra žinia“, ir prie jo dar reikėtų pridėti piktųjų dvasių misiją: „kas nori, tik ne malda“. Religinis menas turėtų kelti sielą Dievo link, o ne žadinti sentimentalumą. Tačiau modernistams religinio meno paskirtis – perkelti dėmesį nuo amžinųjų tiesų į laikinus jausmus.

Taigi per pastaruosius 55 metus modernistinio religinio meno žinia buvo ta, kad giedant apie duoną, kviečius ir vynuoges reikia nureikšminti Mišių aukos pobūdį; vaizduojant Šventąją Šeimą kaip pabėgėlius reikia skatinti įsitraukti į socialinį teisingumą; vaizduojant prisikėlusį Kristų ant kryžiaus reikia atgrasyti nuo siaubo ir sielvarto dėl nuodėmės; perkuriant parapijas kaip apvalaus stalo struktūras reikia įkvėpti „bendruomeninį“ Bažnyčios supratimą.

Po dešimtmečius trukusio modernistinio religinio meno poveikio daugelis katalikų prarado suvokimą, ką reiškia tikrasis sakralinis menas, ir tam yra priežastis. Modernistai jau seniai žinojo, kad vienintelis būdas iki galo įgyvendinti savo revoliuciją – nutraukti visus ryšius su Tradicija. Kad tai pasiektų, modernistai sukūrė didžiulį kartų atotrūkį, nutraukdami gyvą Tradicijos atmintį, o naująją kartą auklėdami modernistiniais jausmais.

Vatikano pastarųjų metų posūkis į nepilnamečių muziką, meno kūrinius ir šriftus nėra atsitiktinis. Tai labai sąmoningi sprendimai, o šios terpės žinia yra tokia: „Mes stengiamės pritraukti jaunimą“. Tai tas pats metodas, kurį taiko greitojo maisto prekybininkai ir dribsnių kompanijos. Greitojo maisto pramonė, norėdama pritraukti vaikus ir tėvus, naudoja spalvingus šriftus ir vilioja žaislais. Dribsnių bendrovės ant dėžučių klijuoja spalvingus talismanus, o reklamose naudoja skambias melodijas. Kitaip tariant, šie prekybininkai stengiasi žiūrovui sukelti emociją ar patirtį.

Emocionalumas kartu yra ir modernaus meno, ir modernizmo erezijos šaltinis bei galutinis rezultatas – idėjos ir doktrinos redukuojamos į emocijas skatinančius vaizdinius, pavyzdžiui, talismanus ir džinglus. Vadovaujantis idėja, kad būtent emocijos skatina modernųjį meną ir modernistinį religijos supratimą, norint parduoti savo idėjas, būtina pasitelkti emocijas sukeliančius vaizdus ir garsus. Taip ir atsirado Liučė.

Reakcija į Vatikano Liučės pristatymą kilo akimirksniu. Nuostabu, kad atsakas į tą reakciją buvo beveik toks pat greitas. Daugelis konservatyviai nusiteikusių katalikų paskyrų socialiniuose tinkluose ėmėsi neigiamai reaguojančius į Liučę vadinti „bumeriais“[1]. Kodėl? Todėl, kad jie užaugo su nuolatine pigaus meno dieta ir prarado tinkamo elgesio su religiniais klausimais jausmą. Penkiasdešimt penkerius metus trukusios pastangos padaryti tikėjimą „linksmą“ ir „aktualų“ kultūrai taip nutildė ir nuvertino tikėjimą, kad miela, grėsmės nekelianti figūrėlė kaip Liučė laikoma tinkamu tikinčiųjų simboliu. Dar blogiau yra tai, kad daugelis katalikų nesupranta, jog tokia institucija kaip Bažnyčia yra tokia ori, kad jai visiškai nepadoru gaminti tokius niekučius kaip ši.

Kadangi pragaro šūkis yra „kas tik nori, tik ne malda“, naujasis meninis modernizmas Bažnyčioje žiūrovui sukelia sentimentalias emocijas, tačiau vengia bet kokio įkvėpimo melstis. Tokie modernistiniai meno kūriniai skirti aktualizuoti modernistinę filosofiją, kad religija yra jausmas, kylantis iš vidaus, ir tol, kol tokia ikona kaip Lučė sukelia stebėtojui sentimentalų su tikėjimu susijusį jausmą, to ir užtenka. Štai kodėl Pasaulio jaunimo dienos iš esmės yra didelis vakarėlis, į kurį įmaišoma šiek tiek religijos. Jei Bažnyčios revoliucionieriams pavyks išlaikyti tikinčiuosius įsišaknijusius mintyje, kad menas yra emocinė išraiška, jie galės ir toliau stumti naratyvą apie LGBT ideologiją, skyrybas, netikras religijas ir įvairias liturgines išraiškas. Kodėl? Nes jei gyvenimas yra meno imitacija, tuomet meno filosofija yra tai, kas informuos stebėtoją, ir permainų agentai galės toliau manipuliuoti Kristaus Kūno nariais, kad šie tikėtų tuo, kuo jie nori, kad būtų tikima. O jei menas yra gyvenimo imitacija, tada revoliucionieriai gali rodyti į menines formas ir sakyti, kad tokia yra Šventosios Dvasios valia, o tie, kurie atsisako tai priimti ir pripažinti, yra eretikai.

Ateina nauja paradigma, bet mūsų Viešpats davė mums inkarą. Mergelė Marija yra toji, kuri laiko kitą Rožančiaus galą, ir ji pažadėjo, kad tie, kurie ištikimai meldžiasi Rožančių, nebus prarasti. Mūsų laikai kasdien darosi vis pavojingesni, todėl dar labiau privalu su tikėjimu ir užsidegimu melstis Rožančių. Melskitės dažnai, melskitės gerai ir patikite Dievui – kai audra praeis, visi būsime rasti prie Dievo Motinos kojų su Rožančiaus vėriniu rankose.

[1] Kūdikių bumo karta, dažnai sutrumpintai vadinama bumeriais, – tai demografinė imtis, prieš kurią gyveno tylioji karta, o po jos – X karta. Ši karta dažnai apibrėžiama kaip žmonės, gimę 1946-1964 m. XX a. vidurio kūdikių bumo laikotarpiu. Vikipedija

Publikuota iš: lepantoin.org