Mes, lietuviai, mėgstame ieškoti priešų. Iš visų savo kaimynų gal tik su latviais nesame susipykę. Visgi braliukai, baltai. O be to, mename Baltijos kelią, ten ir estai figūravo. Bet jei latviams taikytume tokius pat standartus kaip kitoms tautoms, buvo braliukai Palangą užėmę, o ir susišaudę ne taip seniai buvome.
Nemaža dalis tarpukarinių tradicijų tęsėjų vis dar piktomis akimis žvalgosi į lenkus. Iš trisdešimties metų konflikto ištisas egzistencinis naratyvas nupieštas. Lenkas – „išgama tautų“ – Vytauto karūną pavogė, Lietuvą pavergė, o kai po kelių šimtmečių Lietuva atsigavo, tai lenkas bent Vilnių nugvelbė. O kur dar Seinai, Punskas, Suvalkai? Ir dabar mus puola, savas raides bruka. Ne kitaip, sunaikinti mus nori.
Istorinė tiesa tokia, kad su lenkais buvome priešai trisdešimt metų. O draugai – kelis šimtmečius. Su lenkais įžengėme į Maskvą, o prie Vienos kartu išgelbėjome visą Europą nuo Osmanų ordų. Užuot kovoję praėjusio amžiaus kovas, galėtume didžiuotis, kiek nuveikėme drauge. Buvome draugiško tautų ir konfesijų sambūvio pavyzdys visai Europai. Įtvirtinome individo laisvę anksčiau nei Anglija. Respubliką sukūrėme anksčiau nei Prancūzija. Tegul ji buvo oligarchinė, bet autokratijų kontekste buvome išskirtiniai.
Šiandien su lenkais turime bendrus iššūkius. Iš vienos pusės – globalistinė ir leftistinė Europos Sąjunga, iš kitos – autokratinė ir imperinė Rusija. Ar ne per didelė prabanga pjautis dar ir tarpusavyje? Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Lenkija nė sykio nėra peržengusi savo sienų. O jei pykstame dėl praeities epizodų, reikėtų atitinkamai žiūrėti ir į švedus, ir į prancūzus, ką bekalbėti apie vokiečius? Visi jie ir plėšė, ir grobė.
Deja, iš jų visų kurstoma isterija būtent prieš lenkus. Grynai pagal Aleksandro Dugino strategiją. Rusai daugiausiai išlošia iš lietuvių ir lenkų konflikto. Švęsdami savo valstybės dieną rusai puikiai atsimena, kas jiems užkūrė pirtį. Skirtingai nei lenkai, rusai tęsia imperines tradicijas ir agresijos akcijas dabar, tiesiog mūsų akyse. Ir čia – esminis skirtumas. O kad dalis lietuvių ligšiol gyvena Lenkijos pusėje, tai ir Lietuvos pusėje esama lenkų. Užtikrinkime abiems tautoms komfortą abiejose pusėse ir sienos praras reikšmę.
Istorinės nuoskaudos? Taip, buvo skerdynės Dubingiuose. Bet buvo ir Glitiškėse. Ar dėl to turėtume toliau lieti lietuvišką ir lenkišką kraują? Gal geriau tegul jis teka ten, kur ir turi tekėti – žmonių gyslose.
Analogiška padėtis lietuvių ir baltarusių santykiuose. Vienos pusės radikalai teigia, kad istorinė Lietuva, Vytis ir Vilnius – išskirtinai jų, kitos pusės radikalai atsako tuo pačiu. O tiesa ta, kad visa tai – bendra. Baltarusiams brangus Vilnius, mums brangus Gardinas. Mums nėra, ko dalytis. Galime pasirūpinti, kad abi tautos abiejose sienos pusėse gyvuotų ir puoselėtų savo kalbas, kultūras, tapatybes.
Nereikėtų tapatinti visos tautos su jos radikalais. Ypač kai šalia – Rusijos grėsmė. Nėra nieko kvailiau kaip stumti baltarusius į rusų glėbį, ką darė nueinanti Lietuvos valdžia, užkirsdama Minskui kelius į Vakarus.
Dar viena tauta, šimtmečius gyvenusi su mumis, su kuria kurstomi kivirčai – tai žydai. Užmirštama, kad žydai grūmėsi Lietuvos savanorių gretose, prisimenant tik sovietinius kolaborantus ir banditus. Žydų pusėje, savo ruožtu, užmirštamas šimtametis svetingumas, užmirštami gelbėtojai, prisimenami tik žydšaudžiai.
Net šiandien sovietinės kilmės žydų bendruomenės vedliai užmiršta Antaną Smetoną ir lietuviškąjį nacionalizmą tapatina su Adolfu Hitleriu. O Remigijaus Žemaitaičio tipo demagogai dar labiau kursto ugnį, kuri Fainos Kukliansky, Efraimo Zurofo, Arkadijaus Vinokuro dėka ir taip skaisčiai liepsnoja.
Išpuoliai prieš savo protėvių žemę ir savo tautą ginantį Izraelį, palaikant teroristų lizdu tapusią Palestiną, kuri yra okupantų arabų kūrinys, taip pat yra kiek labiau rafinuota antisemitizmo išraiška. Arabai valdo milžiniškus plotus Magribe ir Levante, žydai tenori savo protėvių krašto. Ir tą patį siekiama padalyti.
Pereikime nuo moralės prie pragmatikos. Geri santykiai su Izraeliu – tai geri santykiai su Amerika. O ji – svarbiausia mūsų strateginė sąjungininkė, ginanti mus nuo Rusijos. Tad ir už žydų, ir už lietuvių kurstytojų galime įžvelgti Maskvos ausis. Šiuo atveju, kaip ir pirmiau aptartaisiais, vyksta politika: skaldyk ir valdyk.
Masinės imigracijos fone kuriamas dar vienas priešas, kuriam priskiriama ir ištikimiausia Lietuvos tautinė bendrija – totoriai. Mažaraščiai, o dar labiau – jais manipuliuojantys demagogai gąsdina islamizacija. Formuojamas musulmono kaip priešo įvaizdis. Ne imigranto, o būtent – musulmono. Tarsi krikščionis iš Ganos būtų geresnis imigrantas nei musulmonas iš Tadžikistano. Ir nors daugelis islamofobų išsisukinėja, kad Lietuvos totoriai iškrenta iš šio konteksto, žodis „musulmonas“ ir toliau bendrai verčiamas keiksmu.
Lietuvai priešų užtenka. Jau vienos Rusijos šalimais – gerokai per daug. O kur dar šeimos struktūrą, moralinį kodeksą, istorinę tautinę sanklodą naikinantys Europos Sąjungos globalistai? Šiame kontekste mums itin svarbūs geri santykiai ir su savo istorinėmis tautinėmis bendrijomis, ir su kaimyninėmis šalimis. Nekurkime priešų ten, kur jų nėra. Suvaldykime savo karštakošius, o sąmoningus kenkėjus – nutildykime.
Autorius yra politologas.
rusas ir kaimynas, su kuriuo, taigi, patartina draugauti, bet kartu ir pavojingas priešas , irgi dėl to kad artimas kaimynas
Baltarusiai yra surusinti lietuviai. Daugelis prie ir po Jekaterinos. Likučiai teberusinami ir prie Lukašenkos. J ei prisipažintų , tai ir nesimokydami atgal lietuviškai būtų lietuviai, su teise į tą pačią istoriją i r kt. Bet kad jie vaizduojasi esantys nuo amžių atskira tauta su amžinai rusiška kalba – tai susišnekėti dėl bendro paveldo yra sunku.
Baltarusiai nori surusinti mus, nežinojai?
„Istorinė tiesa tokia, kad su lenkais buvome priešai trisdešimt metų. O draugai – kelis šimtmečius. Su lenkais įžengėme į Maskvą, o prie Vienos kartu išgelbėjome visą Europą nuo Osmanų ordų.” …Ir visą laiką per šlovingus šimtmečius buvome draugiškai lenkinami, lenkams vaizduojantis, kad lietuviui tai garbė – sulenkėti. Gerai, tolimi šimtmečiai nelengvai suprantami, ir tarp lietuvių buvo siekiančių tokios garbės, bet 19 amžiuje tautinio lietuvių sąjūdžio nesupratimas jau gula ant lenkų sąžinės, ypač po Vilniaus krašto okupacijos 20a. Žodžiu , prisidraugavome ir gana. Dabar užtenka nesipykti.
Buvai draugu be lietuviškos kultūros, be lietuviško rašto, žodžiu, be lietuviškos civilizacijos ir tuo pats labai didžiuojiesi, kai vos nepraradome visko? O praradome labai daug – trečdalį etninės teritorijos Versalyje lenkų dėka. Strateginės partnerės dėka, nežinai? Kartu išeidami iš Rusijos imperijos po Antrojo Žalgirio ta strateginė labai žiauriai ir visai nedraugiškai su mumis pasielgė ir pasielgs ateityje. Jei ne Pietryčių Lietuvos okupacija ir nuolatinis Lietuvos biudžeto alinimas, žmonių skurdinimas, dėl karo stovio su Lenkija, mes be šūvio nebūtume pasidavę, nežinai?
Taip, taip, „Lietuvai priešų užtenka“, svarbiausia — juos atsirinkti. Juk kaip sako „Ivairovės chartijos“ specialistai, šiais laikais gali rinktis viską: ne tik šiknaskylės dydį, spalvą, amžių ar septyniasdešimt antrąją lytį, bet ir tuos, prieš kuriuos nori kovoti.
Patriotiškiausia ir herojiškiausia būna tada, kai priešais pasirenkami lietuviai. Štai nusprendė litvinė Šimonytė pakariauti ir uždraudė jiems eiti į parduotuvę duonos pirkti! Nori ėsti — čiulpk bybį, kaip sako drauhas Šurajevas, premjerės protežė. Ir jokių limitų, kaip A. Zuokui, tik 15 €!
Arba žydas A. Dulkys. Paskelbė karą lietuviams! Ne, ne, ką jūs, į dujų kameras nevarė, kaip Adolis, tiesiog, — dozę, dozę, dar vieną, dar vieną, papildomą, už viską, už šoa, už holokaustą — šekit, jums žydšaudžiai!
Juk drauhė F. Kukliansky ne šiaip sau iškėlė šūkį: „žydai nekenčia lietuvių labiau nei lietuviai žydų“ (šaltinis: R. Žemaitaitis).
O jau ta cacu-caca žydelkaitė Armonaitė — beveik apsigimusi kosmoso ir karų generolė! Privežė į Lietuvą lazerių projektavimo specialistų iš Bangladešo, kosminių laivų statytojų iš Ugandos… tuoj, tuoj turėsime ir išvystytą eurosocializmą ir pirmieji įžengsime į tautinį komunizmą (ėsti nebereikės – visi čiulps, įvairovė liks… dydis, spalva, amžius…).
…..stipriai cia tu,da uveriau nei asei…aploduoju,mandriai sakant,bis…
Įkėliau šypsenėlę, bet nepraleido
…teks kazkaip prisitaikyt su neiprasta logistika…..bent jau cia nera tu durnu verifaingu….
🙂
Įstabus naujadaras „Palestiną yra okupantų arabų kūrinys”
Ko nepadarysi norėdamas įsiteikti
Šitie prapiesoriai Kakučiai ne taip seniai okupaciją vadino išvadavimu, kol kailį išvertė, bet kailiuką vartyt nabagams dar teks ne kartą.
Ir aš galvoju, kodėl žmonės be išsilavinimo vis rašinėja ir rašinėja, kai turėtų dirbti su šiūpeliu (senoji nevartotina svetimybė)?
Nešiupelini, kiek turėjai iš Mokslinio Komunizmo, tiksliau, Mokslinio Kovido? Pats nemanai, kad reikėtų pačiam pasėdėti daboklėje už jaunimo smegenų traumavimą? Už dezi propagandą?
Aha, jei tamsta taip žavitės pono Kundroto rašiniais, tai nusipirkite jo rinktinius raštus. Mane jo rašinėliai šurpina.
Pone, dezistų (melosklaidininkų arba kitaip dezinformacijos propagandistų) paistalų neskaitau, kad ir kiek jie mokslinių laipsnių turėtų. Išgalvotos istorijos mokslų daktarai Kakučiai manęs nedomina – jų vieta cypėje. Pagarbiai, – kiemsargio padėjėjas.
….o tai tamista jau siupelio nebeatkeli kaip supratau….
Labai reikalingas įžvalgus straipsnis. Atsiminkime bent vieną dalyką: Suvalkų sutartį sulaužė ne tie lenkai, kurie dabar gyvena Seinuose, Suvalkuose ir Varšuvoje. Klaipėdą buvo atplėšę ne tie vokiečiai, kurie dabar Hamburge savo vaikus į mokyklą leidžia. Be abejo, Jokia kita valstybė neturi aiškinti Lietuvai, koks turi būti jos raidynas. Labai nustebino „chamentarai”: kiek čia norinčių pyktis… Atsipeikėkite.
Koks politiškai korektiškas autorius. Tiesiog sumažinta Bumblausko kopija.
Arba padidinta, atsižvelgiant į anksčiau Alke skelbtus rašinėlius.
Net paspringau! Čia lietuviai su lenkais Orda įveikė!!!??? Nu gi nenusišnekekit iki tokio absurdo! Ir baikit melą stumti ant baltarusių. Bent jau save gerbkite, jeigu negerbiat skaitytojų!!!
Kaip visada, labai silpnai, kaip visada, ypač slidžiai. Tai ne naivumas, kaip kas gali manyti, o daugiau negu keistos rašytojo politinė nuostatos.
Ar Sorošas su Švabu irgi mūsų strateginiai sąjungininkai?
Strateginiai sąjungininkai į kur?
Be jokios abejonės, kad jie mūsų strateginiai partneriai, o kaipgis. Mūsų inteligentų saulelės – Kundroto irgi, be galo mylinčio Viniuką. Tą, kuris Baltijos tautas atidavė Stalino Rusijai, kad ši jas Sibiran pasiųstų arba šaudytų už kampo – uošvio sode. Daug prapiesorių už deziuko propagandą reiktų diskvalifikuoti ir atimti mokslinius laipsnius, kad jie istorijos mokyt galėtų tik pradinukus arba geriau – alų „papigiai” kioskeliuose nelaimėliams pardavinėtų. O dabar štie prapiesoriai Kakučiai nebaudžiamai žaloja mūsų jaunimo smegenines ir nieko. Zombina ir budulina runkelyno vaikus.
,,Tad ir už žydų, ir už lietuvių kurstytojų galime įžvelgti Maskvos ausis.”
Kad Ukrainai neleidžia naudotis duotais ginklais, tai čia irgi ,,Maskvos ausys”?
Kad JAV universitetuose įsigalėjo frankfurtizmas ir NIEKAS TO NEMATĖ, aišku, tai irgi ,,Maskvos ausys”?
O kieno ,,ausys”, kai mus įstatant į EžS nereikalavo desovietizacijos?
Autoriau, įjunk stiklo valytuvus!
Šventasis naivumas 🙂 Ypač apie baltarusius niekų prirašyta.
Pritariu.