Kompozitorius Feliksas Bajoras: „Tai, kad švenčiu jubiliejų – Gintaro Rinkevičiaus nuopelnas“

 Ieva Bačiulytė

Su kompozitoriumi Feliksu Bajoru susitinkame jo namuose Žvėryne, kai pro langą žėri rudeninių lapų auksas, o ant stalo garuoja naminė svarainių arbata. Didžiulės puokštės primena apie ką tik praėjusį kompozitoriaus 90-ies metų jubiliejų – šia proga Felikso Bajoro muzika skambėjo visose didžiausiose Lietuvos scenose. LVSO koncertų salėje įvyko dar vienas svarbus kompozitoriaus jubiliejui skirtas koncertas – šįsyk jo muziką interpretavo maestro Gintaras Rinkevičius su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Prieš koncertą LVSO koncertų salėje klausytojų laukė susitikimas su F. Bajoru, kurį vedė muzikologė Jūratė Katinaitė. O dabar su kompozitoriumi susėdome pasikalbėti apie jo turiningą gyvenimą – vaikystę, metus, praleistus Amerikoje, likimo posūkius ir, žinoma, apie šį jubiliejinį vakarą.

Gerbiamas Feliksai, pasakokite šiek tiek apie Jūsų muzikinio kelio pradžią. Kas Jus atvedė į muzikos pasaulį?

Matyt, kažkas jau buvo prigimtyje. Man labai patikdavo klausytis liaudies dainų – jeigu vykdavo kokios vestuvės ar šiaip žmonių subuvimai, pasislėpęs klausydavausi net išsižiojęs, su malonumu, kaip koncerto didžiausio. Jau ir naktis, o aš negalėdavau atsitraukti. Mama mokėjo kanklėmis groti, dainuodavo, teatrą organizuodavo ir vaidindavo pati. O dainų labai daug mokėjo, gal apie 500 – jaunystėje visos „pinkias“ seserys stovėdavo ant Šventosios upės kranto ir traukdavo dainas iš širdies, pilna krūtine, kurios toli nuskriedavo palei upę į abi puses. Mat Anykščiuose jų sodyba buvo prie pat upės. Žmonės žinodavo, kad dainuos seserys Kairiūčios, daug jų prisirinkdavo, kaip į koncertą, pasiklausyti. Ten pakrantės apaugę medžiais, tarp jų susėdę klausytojai – būdavo, seserys sudainuoja, ir pasigirsta plojimai… Tokia mamos giminė, labai meniška, senelis irgi – pats išsidrožęs klarnetą grojo, skulptorius buvo, čia kryžius, kur matėt, – tai jo darbas. Jis buvo ir knygnešys, ir drožinius gamindavo, ir vaikščiodavo po žmones, atseit, savo darbus nešdamas, o po jais knygos buvo paslėptos. Nelabai bijojo, mat su caro žandaru šachmatais žaidė, irgi paties išdrožtais. Muzikalumas, turbūt, iš mamos linijos daugiausiai, bet ir tėvo giminė nepamaišė. Vaikystėje pats labai norėjau groti smuiku, kai išgirdau smuiką grojant Kauno dramos teatro spektaklyje „Liuli muzikantas“. Tada eidamas namo verkiau, bet kad nieks nematytų. Paskui mama suprato ir klausė, ko tu čia dabar? Sakau, aš labai noriu groti smuiku.

Kiek Jums metų tada buvo?

Gal šešeri. Mama rado smuiką – dėdė padovanojo, tokį ketvirtinį, nedidelį smuiką, nuvedė pas Vincą Bacevičių (žymus muzikos pedagogas, choro ir orkestro dirigentas, Vytauto Bacevičiaus tėvas – aut. past.) ir paprašė, kad jis pasižiūrėtų. V. Bacevičius apsiėmė pats mane mokyti, ir aš tapau vieninteliu jo mokiniu. Šalia gyvenome – V. Bacevičiaus namas buvo netoli tos vietos, kur mama buvo išsinuomojusi vieno kambario butą Kaune.

Jūs gimęs Alytuje, bet vaikystėje persikėlėte į Kauną?

Taip, gimiau Alytuje, kur tėvai dirbo. Man dar būnant mažam tėvas mirė – žuvo, dirbdamas pasienyje – ten kiekvienais metais nušaudavo karininkus. Mamai, matyt, intuicija pašnibždėjo, kad geriau persikelti į Kauną, nes tėvas dirbo Alytuje policijos viršininku. Pasikeitus valdžiai ir mamai būtų buvę blogai, būtų išvežę. Tai maždaug 1937-ais metais ji ir persikėlė mokytojauti į Kauną.

Jūsų gyvenime buvo daug reikšmingų posūkių. Neseniai interviu dalinotės, kaip tuometinėje Lietuvos konservatorijoje baigęs smuiko klasę, griežęs Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, vėliau nusprendėte studijuoti kompoziciją. Įdomu, o kaip Jūsų kelias pasuko į Ameriką? Ten išvykote gyventi dar sovietmečiu, 1984-aisiais, ir praleidote ketverius metus.

Mano sesuo gyveno Amerikoje. Per karą jos vyrą į darbus paėmė vokiečių kariuomenė. Viskas vyko vasarą, atostogų metu. Sesuo nežinojo, kur mes esame, ji išvažiavo paskui vyrą – į Vokietiją. Kadangi mūsų dėdė, mamos brolis, gyveno Čikagoje, tai sesuo paprašė juos iškviesti. Kairių giminės dėdė nepadėjo, iškvietė kitas dėdė, iš Bajorų giminės – Pranas Bajoras, žurnalistas, laikraščio „Tėvynė“ redakcijos narys. Labai ilgai apie seserį nebuvo jokių žinių. Tik vėliau sužinojome, kad ji gyva ir sveika – Amerikoje. Kai Lietuvoje prasidėjo atšilimas, organizavome turistinę vizą pusei metų, kad galėčiau nuvažiuoti aplankyti seserį. Kelionėje susipažinau su būsima žmona Anne. Grįžęs į Vilnių po metų sulaukiau jos kaip turistės. Atvažiavo ji su metų dukra ant rankų. Vilniaus Santuokų rūmuose apiforminome vedybas, po to ji grįžo į Niujorką sutvarkyti darbo ir kitų reikalų. Bet rusų ambasadoje jai liepė pasikeisti amerikietišką pasą į tarybinį, atsisakyti Amerikos pilietybės. Ji to nepadarė. Aš su turistine viza važiavau antrą kartą – galvojau, per ambasadą sutvarkysime dokumentus, kad Anne galėtų atvažiuoti į Lietuvą pastoviam gyvenimui. Žinojau, kad suaugusiam žmogui pradėti gyventi kardinaliai skirtingoje visuomenėje yra labai sunku. Pajutau tai ir savo kailiu. Tuo metu prasitęsinėjau vizas, pabuvau ten ilgesnį laiką – čia turbūt lietuviai galvojo, kad negrįšiu. Galėjau ir pilietybės prašyti, jau beveik penkeri metai buvo praėję. Bet aš niekada negalvojau, kad ten liksiu. Laiko užteko, kad išsiaiškintume, jog ji tuometinėje Lietuvoje nepritaps. Bus tik nelaiminga. Kaip tik tuo metu telefonu paskambino Liučija Jasiukevičiūtė ir pranešė, kad mirė mano mama. Įvyko labai stiprus dvasinis sukrėtimas. Mano esybė atitrūko nuo fizinio pasaulio, atsidūriau labai toli nuo žemės, beribėje erdvėje. Jaučiau save kybantį išskėstomis rankomis, lyg sparnais, toli nutįsusiais iki begalybės, tuo pačiu metu plonu siūlu susietą su kitu savimi, sustingusiu, sėdinčiu kambaryje ant sofos. Man tapo visiškai aišku, kad turiu važiuoti iš čia nedelsdamas. Ne mano vieta, tiesiog pajutau didelį dvasinį ryšį su Lietuva. Labai laiku atvažiavau – prasidėjo Sąjūdis, po mėnesio kito – perversmas, ir čia pasikeitė viskas. Taip gal ir geriau išėjo – reikia Amerikoje gimti, mokslus pabaigti, įaugti į tą visuomenę, kad būtų galima karjerą daryti. Nes tai – kita visuomenė, turi kitas tradicijas. Kas jiems svarbu, tau tik kelia nuostabą, tu niekada nepritapsi jau būdamas subrendęs, turėdamas savo požiūrį. Taip buvo ir su Bacevičių šeima – jie atvažiavo į Lietuvą Smetonos laikais, tada prieš lenkus buvo didelis nusistatymas, jų vaikai negavo darbo ir Gražina Bacèvič negavo: nei kur dėstyti, nei į orkestrą. Taip mes netekome didelių menininkų.

1984-aisiais, kai išvažiavote į Ameriką, turėjo padaryti įspūdį didžiulis ekonominės gerovės kontrastas. Ar neviliojo Jus pasilikti materialinė pusė?

Man rūpėjo, ar galiu kurti, ar ne. Iš lietuvių kompozitorių, kurie gyveno Amerikoje, visi turėjo kitus darbus kaip išgyvenimo šaltinį, ir tuomet kūryba tampa kaip hobis. Prasideda verslas: pradedi galvoti apie tai, kas yra naudinga, kas paklausu šiuo metu visuomenėje, o ne tai, kaip tau atrodo, koks menas turėtų būti ateityje. Tam reikia pasišventimo. Dažnai tokie menininkai būna ir be šeimos, nes jų niekas nesupranta. „Kiti vyrai daugiau uždirba už tave“, – tokį gausi atsakymą (šypsosi).

Ar lengva Jums buvo keisti savo gyvenimą, išgyventi, kai jame vyko tokie dideli lūžiai? Pavyzdžiui, smuiką padėti į šalį?

Smuiką padėti į šalį man buvo labai sunku, nes čia buvo viso gyvenimo svajonė, ir aš tuo metu tikėjau tik atlikimo menu. Ką ten rašo kompozitoriai, man buvo visai neįdomu – aš nelabai supratau, kad dar yra tokie žmonės, kurie parašo muziką, kurią tu groji. Lyg kažkokia simbolinė fikcija – Bethovenas ir visi kiti – nes kūriniai ir kaip tu juos atliksi, visad yra svarbiausias dalykas. Faktiškai atlikėjo rankose yra viskas: kaip jis interpretuos, kaip atliks, toks ir kūrinys bus. Galima labai gerą kūrinį sudirbti, klausytojas nieko jame įdomaus neišgirs, ir galima blogą patempti, kažkokius dalykus padaryti, ko kompozitorius net nenumatė. Atlikėjas turi būti ir kūrėjas.

Kas Jums padėjo išgyventi permainų laikotarpiais?

Meilė tai muzikai, kurią aš norėjau rašyti. Kodėl pradėjau rašyti? Dėl to, kad labai norėjau sukurti kažką panašaus, ką girdėdavau per užsienio radiją. Nuo estrados pradėjau. Žinojau, kad blogai darau, bet taip norėjau, tad vis tiek jos klausiau. Paskui išmokau girdėti vidinius balsus be instrumento. Vaikščiodamas stengdavausi išgirsti, kokią partiją atlieka kontrabosas ar kitas instrumentas, kokias natas groja – klausoje viską sutalpindavau, visą partitūrą. Aš net neturėjau fortepijono, kad sėdėčiau ir kurčiau prie jo. Galvojau, kad tai turbūt geriau, nes tie, kurie gerai groja fortepijonu ir nori rašyti muziką, faktiškai rašo pagal tai, kokius klavišus įpratę spaudyti pirštai. Nebėra originalumo. Dabar visi estradininkai, kai pradeda rašyti, sėda prie fortepijono – atseit, atsipalaiduoja, ateina „įkvėpimas“. Jokio įkvėpimo – tai mechaniška, nes įdirbti raumenys dirba taip pat, harmonija tokia pat šabloniška, ir išeina standartas po standarto. Turi pirmiau išgirsti iš savo vidaus, kuris kyla į aukštybes ir nusileidžia vėl į tave, kažką nauja, negirdėta, ir užrašyti be fortepijono. O jeigu tu rašai pagal tai, ką skambini fortepijonu, pradedi fiziškai klausyti garsų, tai faktiškai tave atitraukia nuo tų bangų, tos šviesos, kuri eina iš viršaus. Man tai buvo suprantama. Paskui net kai dirbau estradiniame orkestre, man patikdavo užsienietiški kūriniai – o natų nebuvo. Tai užrašydavau viską iš klausos, visus balsus. Nešdavau orkestrui ir puikiai skambėdavo – tokiu būdu jie grodavo užsienietiškus kūrinius.

O vėliau Jūs kūrėte irgi be fortepijono?

Ne, vėliau aš jau turėjau instrumentą. Pradėjau rašyti labai polifoniškai, todėl turėdavau pasitikrinti, kaip tos linijos kartu skamba. Pasitikrinu – kur man nebeskamba, ten, žinau, yra klaida. Iš dalies buvo lengviau, bet anksčiau įdirbti įgūdžiai neprapuolė.

Dabar norisi pereiti prie Jūsų jubiliejinio koncerto su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Gal galite prisiminti, kaip prasidėjo Jūsų pažintis su maestro Gintaru Rinkevičiumi?

Gintaro Rinkevičiaus istoriją labai gerai žinau: kaip jis buvo be orkestro, kaip už jį kovojo ir kaip išsikovojo, kad reikia antro orkestro. Jaunimo orkestras, talentingas dirigentas – mes tokių iki tol neturėjome. Tai buvo tikrai didelė atgaiva. Matėme, kad jis dirba kitaip, orkestras groja kitaip ir skamba kitaip – visi pasidarė to jaunimo orkestro fanais. Orkestre, faktiškai, viskas priklauso nuo dirigento – koks dirigentas, toks ir orkestras. Gali būti geriausi muzikantai, bet jeigu dirigentas truputį kampuotas ar nėra polėkio, nieko neišeina. O čia jaunas dirigentas buvo su polėkiu ir emocijomis. Kaip tik tuo metu, kai G. Rinkevičius pradėjo laimėti tarptautinius dirigentų konkursus, išvažiavau į Ameriką. Grįžęs jau radau, kad jis ir originalią M. K. Čiurlionio „Jūrą“ įrašė, ir kitus kūrinius. Aš čia toks amerikonas, „prisikvėpavęs“ anos dvasios, padariau Kompozitorių sąjungoje apklausą amerikonišku stiliumi: koks atlikėjas daugiausia prisidėjo prie lietuvių muzikos? Buvo suvažiavimas, išdalinau anketą, kad visi atsakytų: koks dirigentas, intrumentalistas, muzikologas ir taip toliau. Dirigentų grupėje G. Rinkevičius buvo pirmas. Specialiai šitą dariau, kad galėčiau paskelbti – spaudoje buvo išspausdinti visi šie Kompozitorių sąjungos „reitingai“.

Kai jau pradėjau rašyti vien simfoninę muziką, grįžęs antrą kartą iš Amerikos G. Rinkevičiaus orkestrui daviau atlikti pirmą „Exodus“ ir antrą „Exodus“ – tuo metu lenkai kvietė G. Rinkevičių su simfoniniu orkestru, Petrą Geniušą ir mane. Su Giedre Kaukaite Jaunimo simfoninis orkestras (dabar – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras – aut. past.) Miunchene atliko mano „Karo dainas“. Tarybiniais laikais joks kolektyvas neišvažiuodavo į užsienį ir negaudavo koncertų Lietuvoje, jei repertuare neturėdavo lietuviškos muzikos. Buvo tokia nerašyta Kultūros ministerijos taisyklė. Pavyzdžiui, vokiečiai taip pat buvo įvedę, kad nemažas procentas (berods, 40 procentų) vokiškos muzikos turi skambėti koncertuose, restoranuose ir panašiai. Visi kovojo už savo kultūrą. Po nepriklausomybės atkūrimo dar ir pas mus buvo tęsiamos tos tradicijos. Dabar apie tai niekas nebekalba, ir yra didelė malonė, jei kokio jubiliejaus proga yra atliekami tavo kūriniai. Nežinau, kieno čia nuopelnas, G. Rinkevičiaus turbūt, kad švenčiu savo jubiliejų, nes esu sakęs, kad jeigu nepastatys mano operos „Dievo avinėlis“, 90-ies metų jubiliejaus nešvęsiu. G. Rinkevičius, matyt, nugirdo, ir operą pastatė.

Papasakokite apie koncertą su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Kokiu principu sudaryta programa, ką joje galėjo išgirsti klausytojai?

Visi orkestrai ir dirigentai rinkosi savo programą. Aš sudariau kūrinių sąrašą, siunčiau įrašus, jeigu norėjo pasiklausyti. G. Rinkevičius pirmiausia pasirinko porą kūrinių iš senesnės mano kūrybos – 1966–1970 metų. Beliko tik premjeras surasti. Penktą simfoniją aš pasiūliau, tai vėlesnis šiek tiek kūrinys, 2004-ųjų, įrašytas Asmik Grigorian, kai ji buvo dar studentė. Dabar koncerte simfoniją atliko Kamilė Bonté. Taigi pirma koncerto dalis yra senesnės kūrybos, joje buvo ir viena premjera, labai seniai parašyta ir daugiau nei 50 metų neatlikta. Antra dalis – naujesnės kūrybos, joje viena premjera irgi yra – jau šio šimtmečio.

Apibendrinant norisi paklausi, gal iš perspektyvos jau galite pasakyti, kas Jums buvo svarbiausia gyvenime, kokios vertybės Jus lydėjo?

Neturėjau tokio principo, kurį būtų galima užrašyti. Bet toks principas savaime gavosi, kad negaliu meluoti, kai kalbu apie kūrinį. Kompozitorių sąjungoje būdavo tokios tradicijos, kad naujus kūrinius visi perklausydavo ir kartu aptardavo. Tai buvo labai naudingas dalykas, draugų pastabos, kurių dėka kompozitorius augdavo. Dabar to nebėra. Kai būdavo perklausos, buvau tiesus ir teisingas. Matyt, daug kas nemėgo, ir priešų įgydavau. Man atrodo, kad kultūros vystymasis yra svarbiau, o ne tai, ar tu turėsi priešą. Dabar kai apie kūrinį rašo, tai nieko bloga neparašys. Parašo straipsnelį, iš kurio nieko nesuprasi – tik reklama, kad kuo daugiau ateitų ir kuo daugiau bilietų parduotų. Tai kas čia per kritika, koks čia aprašymas? Kur tie mūsų muzikologai, kurie studijuoja, kaip kūriniai sudaryti, ar jie turi savo principus? Kurie rašytų, kokia ateityje turi būti muzika, kokiu keliu mes turėtume eiti, kad būtume originalūs, kad išlaikytume savo tapatybę? Už tai jie turi kovoti. Dabar nėra rimtos kritikos. Galiausiai kultūros politikos vadovai turi suprasti, ko reikia kultūrai. Dabar įstaigos priverstos kovoti, kad išliktų, surinkti kažkokią pinigų sumą, kad išgyventų, net pradeda su estradininkais bendradarbiauti. Bet kur lietuvių muzika, verslo jau nepadarysi, tai orkestrai jos nelabai ir groja. Tokiu būdu simfoninė muzika nesivysto ir jau nesivystys.

Pabaigai noriu užduoti klausimą apie Jūsų norus dabar: ką planuojate, apie ką svajojate?

Geriausia nesakyti, ko nori ir ką svajoji, nes pasakysi – tai neįvyks. Ką svajoji, turi brandinti ir daryti. O jeigu išsakau, tai visada atsiranda trukdžiai ir dažnai to negaliu įgyvendinti. Todėl į tokius klausimus nereikia atsakinėti.