Petras Plumpa. Dvasingumo paieškos

Neseniai pasirodė 2023 metų Laisvės premijos laureato, disidento, religinio mąstytojo Petro Plumpos autobiografinė knyga „Kelionė į gyvenimą“, kurią galite įsigyti knygynuose ir internetinėse parduotuvėse. Skelbiame ištrauką iš šios krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ išleistos knygos.

Tuo metu lageryje buvo įvairių pakraipų krikščionių, kuriuos tradicinių religijų išpažinėjai vadino sektantais. Jie burdavosi į savo tikėjimo grupes, tartum bendruomenes. Ypač išsiskyrė jehovistai: savo principingumu, aktyvumu, Biblijos studijavimu ir savos literatūros platinimu. Sovietų valdžia jų ypač nemėgo dėl gilaus priešiškumo šėtoniškai bedievių valdžiai: būdami laisvėje jie nedalyvaudavo rinkimuose, netarnaudavo kariuomenėje, nesimokydavo sovietinėse mokyklose. Už tokį nepaklusnumą jie buvo teisiami ir tremiami. Lageriuose vergų darbą dirbdavo kantriai. Po darbo, jei buvo sąlygos, lauke visi susėsdavo ratu, melsdavosi ir vaišindavosi. Pagrindinė jų laisvalaikio veikla buvo ant lapukų perrašinėti Bibliją ir tuos tekstus mokytis mintinai. Galima sakyti, tai buvo jų dvasinė duona, kuri palaikė jų gyvybingumą pagal Kristaus pažadą: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4)[1].

Reikia pasakyti, kad į lagerį aš patekau pats silpnai tikėdamas į Dievą. Religinius veiksmus atlikti (žegnotis, poterius kalbėti) buvau mamos išmokytas gal nuo penkerių metų, o apie tai, kad Dievas egzistuoja, sužinojau vėliau iš vyresnio brolio. Tačiau poterius kalbėdavau mechaniškai, nes jų mintis ir reikšmė liko nesuprantama, todėl nesisiejo su gyvuoju Dievu. Tik kai mokykloje perskaičiau katekizmą, tarp poterių ir tikėjimo atsirado ryšys, nors dar nelabai aiškus ir todėl nelabai gyvas. „Privaloma“ pirmoji išpažintis ir Komunija iš esmės nieko nepakeitė, nes visą dėmesį sugėrė išorinių formalumų atlikimas. Kita vertus, pradėjo kauptis krikščioniškos meilės, nuolankumo, atlaidumo ir kitokie kasdienio gyvenimo, religijos ir prigimties derinimo sunkumai. Vidinis tikėjimas katekizmą priėmė kaip tiesą, o kasdienis gyvenimas rodė, kad jo reikalavimai „per daug šventi“. Vienas sau svarsčiau, kad katekizmo reikalavimų laikysiuosi kada nors ateityje, kai būsiu suaugęs.

Mokantis ateistinėje sovietų mokykloje atsirado abejonių dėl žmogaus kilmės, žmonijos amžiaus ir pan. Išsigandau, kad pradeda svyruoti šeimoje įdiegta gyvenimo atrama, todėl pradėjau kas dieną melstis, kad Dievas duotų išminties pažinti Tiesą. Tai tęsėsi septynerius metus. Po to, jau lageriuose, atėjo staigus nušvitimas ir gyvas tikėjimas.

Lietuviai lageryje daugiausia buvo katalikai, formaliai švęsdavo didžiąsias šventes – Kalėdas ir Velykas, t. y. kartu susirinkę pavalgydavo. Kai kurie prieš tai sukalbėdavo maldą. Kalbantis su lietuviais kaliniais kartais būdavo paliečiami ir religijos klausimai. Nustebino tai, kad daug pašnekovų sakydavo pripažįstą Dievą, bet kunigais ir Bažnyčia netikį ir nepraktikuoją. Paprastai nurodydavo priežastį – blogą, nekrikščionišką kai kurių kunigų elgesį sunkiomis lagerių sąlygomis.

Kunigai

1958 metais 7 lageryje radau kanauninką Petrą Raudą, kunigus Algirdą Mocių, Alfonsą Svarinską ir Antaną Bunkų. Pirmieji trys kaip dvasininkai reiškėsi aktyviausiai. Sekmadieniais kan. P. Rauda[2] kartais lauke, ant pievelės, suburdavo apie save būrelį tikinčiųjų ir, visiems sėdint ratu, laikydavo Šv. Mišias. Pasakydavo pamokslą, o po Mišių dar kurį laiką bendraudavo įvairiomis temomis, kartu visiems vaišinantis arbata ir džiūvėsiais.

Kun. A. Svarinskas[3] mėgo iškilmingesnes vaišes pačiame barake. Esant šventinei progai, viduryje barako esantį stalą nukraudavo atsiųstais produktais, susikviesdavo lietuvius, palaimindavo stalą ir visi triukšmingai vaišindavosi. Prižiūrėtojai prie tokių viešų sambūrių nelabai kibdavo, nes nesuprato, apie ką tie pribaltai[4] nesislapstydami kalba. Barake kunigų A. Mociaus ir A. Svarinsko geležiniai gultai buvo greta, todėl tautiečiai juos juokais vadindavo „mūsų šventenybėmis“. Kun. Alfonsas mėgo sambūrius, nuolat stebėdavo, kaip jaunieji lagerio lietuviai žaidžia krepšinį. Šiaip visada vaikščiojo iš laisvės atsiųstais juodais rūbais. Labai išgyveno, kai 1959 m. rudenį iš Lietuvos gavo laišką su žinia, kad Telšiuose mirė vyskupas Pranciškus Ramanauskas, kuris sovietų lageriuose buvo iškalėjęs 10 metų, o 1954 m. spalio 3 d. viename iš Komijos lagerių Alfonsą įšventino į kunigus. Gyvenant lageryje tai retas atvejis, nes sąlygų nuoseklioms teologijos studijoms lageriuose nebuvo. Tačiau dar prieš areštą A. Svarinskas studijavo Kauno kunigų seminarijoje, iš kurios dėl persekiojimo turėjo pasitraukti 1946 metais. Taigi mokslus užbaigė lageriuose, o tada iš vyskupo kalinio rankų gavo kunigystės šventimus.

Atvirai kalbėdamas apie savo ir kitų kunigų silpnybes, jis pabrėždavo dievišką kunigystės šventimų svarbą, kurių negali panaikinti jokios žmogiškos nuodėmės. Tačiau daugelis paviršutiniškai tikinčiųjų galvojo atvirkščiai – kad kunigo nuodėmės panaikina jo šventimų dieviškumą. Galbūt kai kam tai yra tik formalus pretekstas pasitraukti nuo Bažnyčios. Buvo matyti, kad kai kurie lietuviai ir subrendę teturėjo vaikišką tikėjimo suvokimą. Matyt, nebuvo noro ar sąlygų tą tikėjimą ugdyti iki evangelinio lygmens. Jiems labai aktuali buvo neteisybės ir kančios problema: kodėl Dievas pakenčia tokią neteisybę – leidžia bedieviams niokoti ir žudyti ištisas tautas. Vienas tautietis ta tema visai rimtai svarstė: jeigu Dievas ir yra, tai Jis bus labai nusenęs, nebegali visko pamatyti ir suvaldyti… Tokių katalikų tikėjimą silpnino ne sovietų ateistinė propaganda, kurią jie niekino, bet sunki gyvenimo tikrovė, kurios ramiai priimti jie nebuvo dvasiškai pasirengę.

Pirmieji metai, praleisti tarp senų politinių kalinių, buvusių partizanų, kunigų ir sektantų, buvo gana įdomūs, naudingi ir daug kuo netikėti. Tačiau lageryje pirmąją dvasinę pagalbą gavau būtent iš kunigo Algirdo Mociaus[5]. Jis Šv. Mišias laikydavo naktį, ant šalia lovos esančios spintelės. Stengėsi bendrauti su visais, kurie nors kiek domėjosi religija, dalijo religinius tekstus, mokėjo užmegzti pokalbius, mėgo diskutuoti religinėmis temomis. Svarbiausia, kad jis buvo gana kritiškas savo paties, o kartais ir nepavyzdingų kunigų atžvilgiu. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo apsisprendimą eiti į kunigus, jis pabrėždavo blogą kunigų elgesį, kurį jis matydavęs vaikystėje, kai patarnaudavo bažnyčioje. Būtent todėl jis apsisprendė stoti į seminariją ir tapti geru kunigu. Buvo matyti, kad savo ketinimą jis įgyvendino – juk ne veltui antrą kartą pateko į lagerius. Atrodo, kad buvę parapijiečiai jį mylėjo, nes nuolat siųsdavo jam maisto siuntinius. Ir čia jis pasirodė kaip geras Kristaus mokinys: atsiųstus produktus išdalydavo kaliniams, o pats eidavo į lagerio valgyklą srėbti liesos sriubos, kuri buvo verdama pagal receptą: H2O plius sorų grūdai minus riebalai lygu klipatos palaikai…

Kun. Mocius turėjo vieną savybę, nebūdingą katalikų kunigams: labai vertino ir platino visokius Dangaus apsireiškimus, ypač susietus su įspėjimais žmonėms – raginimais keisti savo nuodėmingą gyvenimą. Kartą jis man atnešė kelis ranka prirašytus sąsiuvinius, kuriuose buvo į lietuvių kalbą išversta Gonzagos da Fonsekos (Luís Gonzaga da Fonseca) knyga „Marija kalba pasauliui“ – Fatimos apsireiškimų ir stebuklo aprašymas. Toji knyga padarė didžiulį įspūdį ne tik man, bet ir kai kuriems kitiems Dievo buvimu abejojusiems lietuviams. Netikėti stebuklu, kurį Fatimoje matė apie 70 000 žmonių, būtų tiesiog kvaila. Tai paskatino kasdien kalbėti maldas, nors to dar neužteko tapti sąmoningu ir praktikuojančiu kataliku. Tik vėliau sužinojau, kad tą knygą į lietuvių kalbą išvertė ir Bostone išleido kunigas Mykolas J. Vembrė, kuris 1939 m. per Velykas mane pakrikštijo Suvainiškio bažnyčioje! Galima sakyti, jo išleistoji knyga man buvo lyg protinis krikštas…

Valdiškoji ateizacija

Po Stalino mirties dauguma už religiją nuteistų kalinių kartu su milijonais kitų nekaltų žmonių buvo paleisti. Tačiau netrukus valdžios viršūnėje įsitvirtinęs Nikita Chruščiovas[6] ėmė rodyti atvirą priešiškumą religijai. Jis buvo užsimojęs per 20 metų Sovietų Sąjungoje visiškai sunaikinti religiją. Jo „viešpatavimo“ metu buvo uždaryta arba sugriauta keliolika tūkstančių cerkvių ir bažnyčių. Buvo sudaromos įvairios kliūtys mokytis kunigų seminarijose. Į lagerius pradėjo grįžti vėl nuteisti aktyvūs kunigai ir kiti tikintieji.

Kiekviename lageryje buvo žmonių, nuteistų už religinę veiklą: kunigų, vienuolių, įvairių denominacijų krikščionių („sektantų“). Po II pasaulinio karo trečdalis Lietuvos kunigų buvo įkalinti, Lietuvoje liko tik vienas vyskupas. Kunigai kalėjo dėl įvairių priežasčių: už atsisakymą bendradarbiauti su

[1] Čia ir toliau Biblija cituojama iš leidinio: Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. Prieiga per internetą: biblija.lt.

[2] Petras Rauda (1894–1974) – kunigas, garbės kanauninkas. 1944 m. paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektoriumi, 1945 – rektoriumi, suimtas. Dukart kalėjo lageriuose. 1962 m. reabilituotas, grįžo į Lietuvą, gyveno Svėdasuose. 2003 m. (po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

[3] Alfonsas Svarinskas (1925–2014) – kunigas, monsinjoras, Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas. 1947–1956 m. už ryšius su partizanais kalėjo Abezės lageryje, čia slapta įšventintas į kunigus. 1958 m. vėl suimtas, kalėjo Mordovijos lageryje, į Lietuvą grįžo 1964 metais. Nuo 1972-ųjų aktyviai prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“. 1978 m. su kitais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Už antisovietinę veiklą 1983 m. sovietų saugumo vėl suimtas; iki 1988 m. kalėjo lageriuose. 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

[4] Rus. pabaltijiečiai.

[5] Algirdas Mocius (1917–1999) – kunigas, partizanų kapelionas, Dievo tarnas, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. Dukart po 10 metų kalėjo Komijos ir Mordovijos lageriuose. 1967 m. grįžo į Lietuvą, kunigavo. Kaip pasipriešinimas sovietinei sistemai buvo plačiai žinomos jo akcijos, kai procesijose basomis į Kryžių kalną nešdavo kryžių. 1999 m. po mirties apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

[6] Nikita Chruščiovas (Nikita Chruščiov; 1894–1971) – Sovietų Sąjungos politinis veikėjas, valdęs šalį nuo Stalino mirties 1953 m. iki 1964 metų.