Ryte parašau straipsnį apie tai, kaip jie nesugeba susitarti, o vakarop jie pasistengia ir, pasirodo, sugeba. Štai straipsnio ištrauka:
[…] Laimėję Seimo rinkimus 2016 metais, centro kairieji iškart susipyko tarpusavyje, ir tada – vienintelį kartą per visą nepriklausomybės istoriją – Seimo pirmininkas perbėgo į opozicijos pusę. Bet išliko Seimo pirmininku. Stebuklai.
Stebuklą pademonstravęs tuometis Seimo vadovas vėliau atrado savo politinę tapatybę Liberalų sąjūdyje. Partijoje, kuri nuosekliai buvo opozicijoje tai politinei jėgai, su kuria besiblaškantis Seimo pirmininkas atėjo ir į politiką, ir į valdžią. Irgi – stebuklai.
Bet tuo stebuklai nesibaigė. Nauja politikos anomalija pasirodė Lietuvos politinėje padangėje: triuškinamai laimėjusi 2024 m. Seimo rinkimus, centro kairė nesugeba susitarti dėl valdančiosios daugumos. Ir nors koalicijos variantų yra daugiau nei du ar net trys, genialiausias sprendimas, kurį praėjus pusantros savaitės po Seimo rinkimų sugebėjo išstenėti laimėjusiųjų atstovai, buvo mintis apie… mažumos vyriausybę.
[…] Socialdemokratė Rasa Budbergytė rėžė be išlygų ir užuolankų: partijoms, nesutariančioms dėl koalicijos, reikia psichoterapijos. Žiūrint iš šalies, daug kam taip ir atrodo. Bet matant nemažą dalį vaizdo ir iš vidaus, galima konstatuoti, kad vidaus konkurencija centro kairėje pasiekė tokį lygį, kai ji tampa net svarbesnė už demokratinį valdžios siekį ir idėjinę kovą su centro dešine.
Socialdemokratai kviečia į koaliciją „valstiečius“, bet šie – mirtinai susipykę su demokratais ir nesutaria su „Nemuno aušra“. Atrodytų, šioje situacijoje didžiausiai, 52 vietas Seime laimėjusiai socialdemokratų partijai niekas netrukdo pakeisti valdžios dėlionę ir sudaryti centro kairės koaliciją be „valstiečių“.
Ne, negali viskas būti taip paprasta. Jei socdemams niekas nemeta iššūkio iš išorės, tai meta iš vidaus. Pačioje partijoje atsirado „vertybinė“ grupė, kuri nė už ką nenori derėtis su „Nemuno aušra“. Išauga vidaus įtampos ir nesutarimai. Kaip sakoma, lengvų kelių jie neieško: jei jau nepavyko pralaimėti rinkimų, tai pabandys pralaimėti derėdamiesi dėl daugumos.
Derėtų atkreipti dėmesį ir į prezidentūros vaidmenį šiose derybose. Panašu, kad įtikinamos – didesnės nei 80 mandatų daugumos gali nenorėti ir prezidentas, nes tokią daugumą turintis Seimas galėtų lengvai atmesti visus prezidento veto. Chaosas centro kairėje dėl tokio Daukanto aikštės įsitraukimo galimai tik stiprėja.
Ir geriausiai kol kas atrodo trys partijos: konservatoriai, liberalai ir „Nemuno aušra“. Sėkmės visoms kitoms partijoms didinat šios trijulės populiarumą.
Jei nebūsime vieningi ir tik žoliaėdžiai be rimtos desovietizacijos, ypač teismų – mus KGB ir Bolševikų partijos aktyvistų anūkai neišvengiamai prarys. Gaila, kad šito nesupranta jaunimas, nesupranta studentai ir toliau su pagreičiu mauna iš Lietuvos.
centrinė kairė, kraštutinė kairė, išcentrinė kairė, belytė kairė, lytinė kairė, žolių kairė, graikiška kairė, dubajiška kairė, žalių akinių kairė
Tikra krypčių įvairovė, kur bepasuktum, visur rasi suskilusią geldą.
….mano boba irgi sako – eisi kairen,nuzudysiu…..todel as desinysis.
Per antrus turus „centro kairė”, kilme iš Brazausko-Prunskienės komunistų, genetiškai vieningai stoja prieš „centro dešinę” t.y. Landsbergio Konservatorius – ir laimi triuškinančias pergales; ne pirmas kartas. O tarpusavyje vienybė silpnesnė ir panašu nuolat silpsta, įsiliejant į partijas ambicingam jaunimui..