Šių metų „Scanoramoje“ rodomi filmai, įvairių režisierių sukurti pagal siurrealizmo klasiko Franzo Kafkos kūrinius, intelektualiuosius žiūrovus itin domina. Skaitytojų dėmesiui pateikiame kino apžvalgininko Arūno Dovydaičio mintis šia tema.
„Procesas“
Siurrealizmo klasiko Franzo Kafkos kūrinių motyvais sukurtų filmų retrospektyvoje šis jau kino klasiko filmas bus bene daugiausiai pelnęs pripažinimo. Orsono Velleso „Procesas“ buvo vienu iš ryškiausių filmų Šaltojo karo metais. Būtina priminti, jog pora dešimčių metų ankstesnis amerikiečio filmas „PILIETIS KEINAS“ daugybę kartų pasaulio kino kritikų ir specialistų buvo renkamas geriausiu filmu pasaulyje!
Nebaigtas Kafkos romanas „Procesas“ pirmą kartą išleistas 1914 metais, o 1962 m. filmo atsiradimą, matyt, paskatino vyravusi JAV baimė tarp intelektualų, jog bus apkaltinti komunizmu ar valstybės išdavyste. Tą iš dalies patvirtino ir Welleso bandymas imtis ekranizacijos tėvynėje. Negavęs finansavimo, jis susipyko su Holivudo galingaisiais ir išvyko į Europą. Čia jam pavyko pasitelkti garsius ir gerus aktorius: pagrindinį JOZEFO K. vaidmenį sutiko atlikti prieš pora metų Alfredo Hitchcocko „PSICHO“ nusifilmavęs Anthony Perkins, didžiausią moterišką Leni vaidmenį filme įkūnijo gražuolė Romy Schneider, kurią šiomis dienomis prisiminėme susietą su Amžinybėn išėjusiu Alenu Delonu, kiek mažesniame ponios Burstner vaidmenyje nufilmuota prancūzų kino įžimybė JEANNE MOREAU. Vertinga, jog netikusį advokatą Hastlerį vaidina pats Orsonas Wellesas.
Tiek romanas, tiek filmas skirtas „mažo, pilko“ žmogaus bandymui išsiaiškinti ir išspręsti savo likimą, kai paryčiui įsiprašę į jo kuklaus buto vidų policijos pareigūnai pareiškia, jog jis areštuojamas. Bet jo neišsiveda, tarsi palikdami galimybę pačiam gintis. Kuklus klerkas Jozefas K. patenka į neįsivaizduojamo mąsto valstybės biurokratinę mėsmalę besiaiškindamas dėl savo arešto, kuo yra kaltinamas ir ką daryti. Atrodo, jog jaunas vyras kaltas tik todėl, jog iš viso egzistuoja…
Kafkos siurrealizmas bei absurdas kyla iš to, jog, iš vienos pusės žiūrint, nėra jokio nusikaltimo, o iš kitos pusės – kodėl Jozefo K. neapkaltinus?! Jis elgiasi lyg kaltas, bandydamas išsiaiškinti kuo nusidėjo, ir taip būdamas panašus į nusikaltėlį. Filmas „Procesas“ rodo, kaip ponas K. beldžiasi ar net veržiasi į įvairiausių žinybų duris, bandydamas sužinoti iš pareigūno ir jiems tarnaujančių savąją kaltę ir priežastį, dėl kurios atsidūrė areštuotojo statuse. Besiaiškindamas klaidžioja nuo Tamošiaus prie Keipošiaus, pamato įvairius pareigūnų degradacijos variantus, vaduojasi iš gražuolės advokato padėjėjos, neabejingos seksui, pinklių.
Svarbiausia filme ne tai, ką jis rodo, o KAIP! Orsonas Vellesas sugebėjo genialiai pagauti Franco Kafkos romano slegiančią atmosferą ir situacijos absurdą, parodyti paranojišką valstybės aparatą.
Nespalvotoje juostoje unikaliai naudojamas apšvietimas, apskritai nufilmuota su dideliu išmanymu. Parodyta įspūdingų miesto architektūros kadrų. Tačiau filmo negalima rekomenduoti prie Holivudo siužetinio paprastumo įpratusiems žmonėms.
Jean-Marie Straub ir Danièle Huillet „Klasių Santykiai“ (1984)
Labai vokiškos raiškos filmas, nors sukūrė jį prancūzai. Dera sutikti, kad autorių pasirinktas ekranizacijos stilius tikslus, nes vėlgi nebaigto romano „Amerika“ autorius Franzas Kafka juk gyveno Austrijoje. Sakyčiau, kad romano ekranizacija ne tik originali, bet ir unikali: visi personažai, sakydami Kafkos tekstą, nieko kito neveikia!
Tai reiškia, kad jei jie stovi ir kitam kažką teigia, tai tikrai atrodo kaip stulpeliai. Jei sėdi ar yra atsidūrę kitoje pozoje, taip pat juda tik jų burna. Nors toks kalbėjimo būdas turi savo pavadinimą – „miręs tekstas“, negaliu prisiminti, jog jų esu kada nors matęs. Tenka sutikti, tai – kafkiška. Kūrėjo tekstai turi savotiško „sausumo“, taigi į akis krentanti statiška prancūzų vaizdo maniera – daugiau nei pateisinama. Deja, abiejų sutuoktinių jau nėra tarp gyvųjų. Žymiai vyresnis Straubas paliko šį pasaulį 2022 m.
Rodoma, kaip jaunutis vokietis Karlas Rosmannas išsiruošė į Ameriką. Jau laive jis energingai imasi ta statiška maniera, kai net nemosikuojama rankomis, ryžtinga kalba ginti skriaudžiamą kūriką. Kapitono kajutėje išsiaiškina, kad plaukia pro Laisvės statulą kartu su savo dėde, kuris yra senatorius. (Epizodiniame vaidmenyje vokiečių kino žvaigždė Mario Adorf). Šis imasi globoti jaunąjį giminaitį.
Dėl įvykusių peripetijų Karlas lieka ir be globos, ir be pajamų šaltinio. Pavyksta vėl rasti globėją. Ir kai vėl susikomplikuoja jo būtis ir jis išmetamas iš liftininko darbo viešbutyje, pasireiškęs subordinacijos principų aiškinimasis ypač stipriai dvelkia Franzu Kafka. Pareigybėmis absurdiškai besiremiančių darbuotojų kritika labai jau pašiepianti . Tačiau Kafka neras pagarbos nei laive, kur žeminamas kūrikas, nei turtuolės madam bute, kur kiekvienas nori turėti sau tarną.
Nors filmas iš principo turi statiškumo, besivystantį veiksmą išties įdomu sekti. Karlo nuotykiai gali pasireikšti bet kokioje šalyje. Nors Kafka veiksmą yra nukėlęs į keletą JAV valstijų, herojus niekada nėra buvęs Amerikoje. Ir prancūzai filmavo „Klasių santykius“ Europoje. Berlyno kino festivalyje gavęs Žiuri specialaus paminėjimo prizą, filmas įdomus savo originalumu.
Juraj Herz. „Kremuotojas“ (Spalovač mrtvol), 1968
Stiprus autorinio kino pavyzdys – makabriška juodoji komedija. Šioje konstatacijoje kur kas svarbesnis būdvardis „juodoji“, nei daiktavardis „komedija“, nes tą, kas vyksta, galima vadinti komedija, tačiau ji visai nejuokinga.
Nuo pirmųjų sekundžių matome miesto krematoriumo savininką, pavarde Kopfrkingl. Ponas taip užsidegęs nauja velionių palaidojimo galimybe, kad nepaliaujamai visiems sutiktiems miestelėnams aiškina jos pranašumus. Ekrane 100 procentų Kopfrkinglo monologo, kitiems nesugebant nė įsikišti. Jis rodo knygą apie Tibetą ir pasakoja, jog joje perskaitė apie išėjusiųjų deginimo pranašumus ir šio metodo tobulumą.
Atima žadą neeilinio vaizdo montavimo išradingumas: operatorius dirba puikiai. Regime kūrybiškai originalius vaizdo koliažus, įvairiausius planus, rodomus, be paliovos tauškiant Kopfrkinglui. Filmo vaizdo įspūdis didžiulis! Vaizdo kaleidoskopą pavadinčiau „agresyviu montavimu“, pakylėjančiu filmą iki avangardinio lygmens…
Įsimena ir tariamai moderniausio tais prieškario laikais Prahoje krematoriumo boso teiginiai, pvz.: „Mirtis – didis gėris, jei išlaisvina nuo blogio, baimės“, „Gyvenime yra vienas pastovumas – mirtis“, „Gyvename sunkiais laikais, todėl turime kentėti“ Tokio pseudofilosofavimo Kopfrkinglo kalbose apstu. Vienintelis, kas trumpam nutildo šį „filosofą“, yra vokiečių nacionalsocialistų partijos atstovo porinimas, jog čekas Kopfrkinglas būtinai turi ir lašą vokiško kraujo. Krematorininkas nepraleidžia to pro ausis. Bet yra problema – žmona žydė, abu vaikai, matyt, to lašo neturi. O ir kiek aplink nelojalių pažįstamų, draugų ir bendradarbių! Būsimi Čekoslovakijos okupantai mielai priėmė informaciją iš asmens, užsidegusio didesnėmis kremavimo galimybėmis, jei prie to prisidės vokiečiai. Čia nedviprasmiškai suprantamos konclagerių perspektyvos.
„Kremuotojo“ viduryje atrodo, kad nesiliaujantis pusiau bepročio (jis beprotis, kai užsiima savo verslu, bet gudruolis, kai tą verslą galima plėsti!) Kopfringlo kalbėjimas sustabdė siužetinį vystymąsi. Tačiau ne! Grabų ir krosnių šeimininkas nesitenkina vien kalbomis. Kai jis visai išprotės, sulauksime kuo baigiasi šio panašaus į Hitlerį asmens supratimas apie savo misiją. Ir nors pagrindiniam filmo veikėjui susisuka protas įtikėjus fašistinių nacionalsocialistų idėjomis, sovietai, 1968 m. įvedę Čekoslovakijoje karinę padėtį, 1969 m. filmą ir šioje šalyje, ir Sovietų Sąjungoje uždraudė.
Filmas rekomenduotinas neeilinio arthouso puoselėtojams. Neordinarinių sprendimų kino raiškoje ieškotojams.
P.S. Į dar vieną programoje „Kafka ir kinas“ pristatomą filmą „Pilis“ nesugebėjau „įsikirsti“. Šią garsiojo austro Michaelio Hanekes juostą gal galima rekomenduoti tik išskirtiniams Franzo Kafkos literatūros gerbėjams.
…nuo kada vargsas Fransas tapo Franzu….