Marius Kundrotas. Nėrys, Nerijos ir Nerijai istorijos teisme

Lapkričio 12-osios LRT laidoje „Neišspręsti istorijos ginčai“ nagrinėta sudėtinga poetės Salomėjos Nėries biografija. Gyvenusi gan bohemiškai, besinaudojusi „buržuazinės“ visuomenės bonusais, bet nuo jaunystės pakrypusi į kairę, galiausiai atvežusi Lietuvai Josifo Stalino saulę kultūros ir politikos veikėja vertinta per kūrybinę ir pilietinę prizmę. Laidoje dalyvavo istorikai Nerija Putinaitė ir Nerijus Šepetys.

Bendras laidos naratyvas atrodė savaime suprantamas iki banalumo. S. Nėrį yra už ką gerbti ir už ką smerkti.

Nemaža dalis jos kūrybos turi bendražmogiškos reikšmės ir įeina į lietuvių nacionalinę klasiką. Bet kaip Lietuvos valstybingumo naikintoja ji nusipelno rūstaus ir teisingo teismo. Nerimta teisinti ją tuo, kad Lietuvos likimas spręstas Kremliuje ir kad saulės vežėjų vaidmuo buvo tik simbolinis. Pagal tokią logiką ir Antanas Sniečkus, ir Justas Paleckis, ir Vincas Vitkauskas su Liudu Gira taip pat buvo tik instrumentai.

Visgi būtent S. Nėris išskiriama iš šio konteksto. Kaip taisyklė, ją labiausiai teisina moterys. Nė vienam iš aukščiau paminėtų Lietuvos valstybės duobkasių nėra skirta tiek apologetinių tekstų kaip jautriai ir pažeidžiamai lyrikei. Rašytojai Petras Cvirka, Antanas Venclova ir Kostas Kubilinskas taip pat nėra tiek teisinami. Juk jie – vyrai, dominuojančios klasės atstovai. Kur jau ten juos lyginti su vargše sistemos auka?

Feminizuotų postmodernistinių kairuolių nuomone svarbi ne tiesa, svarbus jausmas. Net jei S. Nėris būtų dešimteriopai daugiau nusikaltusi lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, ji būtų pateisinama tuo, kad buvo jautri ir naivi romantikė, susižavėjusi radikalios kairės idėjomis, žadėjusiomis laisvę ir lygybę. O svarbiausia – ji buvo moteris. Prispausta nuožmaus, represyvaus patriarchalinio režimo ir svajojusi apie emancipaciją.

Visgi šioje laidoje N. Putinaitės pozicija kiek šiurpino. Lietuvos istorinės publicistikos klasikui Alfredui Bumblauskui paklausus, ar galima S. Nėries atgaila ką nors keistų jos vertinimuose, N. Putinaitė atsakė: ničnieko. Ar tai ta pati N. Putinaitė, užėmusi aukštas diakonės pareigas Evangelikų liuteronų bažnyčioje? Jėzaus Kristaus mokyme atgaila panaikina bet kokią nuodėmę. Bet ne N. Putinaitės mokyme?

N. Šepetys mestelėjo dar įdomesnę mintį. Anot jo, susižavėjimas kraštutine kaire nesąs joks kriminalas. Problemos esmę sudariusi S. Nėries orientacija į amžinai prakeiktą Rytų kaimyną. Taigi, Rusija – blogis, ar ji būtų kairioji, ar dešinioji. Europa – gėris, tiek kairioji, tiek dešinioji. Ideologijas keičia geopolitika.

Neatmestina, kad tokia retorika Lietuva ruošiama naujai tironijai – iš Europos Sąjungos kairiųjų pusės. Stalininis komunizmas iš Rusijos – blogis, sovietijoje pralaimėjęs trockinis komunizmas iš Europos – gėris.

Stalininis komunizmas pripažino tautą, bent jau kaip laikiną sociokultūrinę ir sociopolitinę formuotę. Trockinis komunizmas nuo pat pradžių buvo kosmopolitinis. Stalininis komunizmas grąžino tradicinę šeimą, trockinis – per Frankfurto mokyklą – siekia ją sunaikinti. O esmė ta, kad ir stalinizmas, ir trockizmas – totalitarinės mokyklos, tik viena iš jų buvo išsaugojusi šiek tiek daugiau sveiko proto nei kita. Ir dabar po liberalizmo priedanga propaguojama būtent ta komunizmo versija, kurioje to sveiko proto buvo mažiau.

Taigi, JAV Demokratų partijos ir Europos Liaudies partijos pavyzdžiu esame kreipiami į šiuolaikinę kraštutinę kairę. O tam reikia pavyzdžių. Ir S. Nėris vėl tampa simboliu, šįsyk – po mirties. Atvežusi J. Stalino saulę dabar ji šepečių ir putinaičių rankomis veža mums Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) saulę.

N. Putinaitė, dergianti daktarą Joną Basanavičių ir poetą Justiną Marcinkevičių, kūrusius lietuviškos Lietuvos projektą, vaidina labai panašų vaidmenį kaip ir S. Nėris. Pasak lietuvių politinės publicistikos klasiko Viliaus Bražėno, nėra skirtumo – ar Kremlius bus Maskvoje, ar Briuselyje. N. Šepetys čia dar konceptualesnis, ideologines stovyklas vertindamas pagal geopolitiką.

N. Putinaitė, vertindama lietuvių literatus pagal jų santykį su sovietija, stokoja nuoseklumo. S. Nėris, kaip ir A. Venclova, P. Cvirka, vedė Lietuvą iš laisvos valstybės į sovietiją. J. Marcinkevičius – atvirkščiai. Bet ką reiškia tauta ir tautinė valstybė, kai bendras naratyvas – trockistinis-komunistinis? Kad ir pridengtas liberalizmo vėliava. Taigi, tiek putinaičių, tiek šepečių laukia istorijos teismas. Ne švelnesnis nei nėrių.