Edvardas Čiuldė. Ne mano reikalas

Dievas mato, vėl pradedu nuo savo negatyvaus santykio su pagrindiniu mūsų dienų herojumi nusakymo tikrai ne dėlto, kad norėčiau prisiderinti prie kraštutinį isterijos tašką pasiekusios konjunktūros tono arba jau tokiu būdu išmelsti kvailių ir niekšų atleidimą, bet iš tiesų norėdamas bent su savimi pasiaiškinti, kas atsitiko, kad prieš dešimtmetį su trupučiuku apie Remigijų Žemaitaitį kalbėjęs labai nepagarbiai kaip apie prorusiškiausią nepriklausomybės laikų Lietuvos politiką, netramdydamas jam tada savo aiškiai išreikštos paniekos, šiandien jau būčiau linkęs, kaip atrodo bent iš pirmo žvilgsnio, jį užsistoti. Ar per tą laiką labai stipriai pasikeitė pats Žemaitaitis? Greičiau – ne. Jis ir šiandien, net jeigu jį laikytume sėkmingu / nesėkmingu politiku instinktų lygyje, lieka žmogumi be jokių tikrų idėjų. Tačiau per tą laiką pasikeitė ir, kaip galima spręsti iš šiandieninių batalijų įsismarkavimo, stipriai pašvinko pati Lietuva. Kas atsitiko, kaip pavadinti tokią dalykų padėtį, kai ekonominiai rodikliai rodo šalies kopimą į viršų, o moralinė visuomenės nesveikata staiga pasimatė visu gražumu ir jau bado akis?

Kaip atrodo bent man, visiškas užribis yra ne Žemaitaitis su savo kvaila bravūra, kaip sako Edmundas Jakilatis, o precedento neturintis, masyvumo pobūdžiu niekados anksčiau neregėtas nematytas vieno žmogaus, kuris tikrai neužsitarnavo nei tokios garbės nei negarbės, puolimas. Jeigu leisite, spėčiau, kad masyvumo pobūdį minėtam sambrūzdžiui priduoda tai, kad čia į vieną gretą, pasinaudoję proga, stoja visi Lietuvos priešai, drauge su tais, kurie savo nevalyvais instinktais pajuto galimybę lengviausiu būdu užsidirbti teisuolio kaukę. O tokia „chemija“ stipriai suriša, ar ne? Tačiau paklausite žmonių, šiandien susirinkusių protestuoti prie Seimo – ar nors vienas iš jų kada nors yra dalyvavęs talkoje, sodinant miškus Lietuvoje, ar švaros akcijose, renkant šiukšles?

Garsiausias mūsų platumose kovotojas prieš antisemitizmą, toks Nerijus Šepetys savo nusiteikimą aukščiau Tėvynės garbės iškelti žydų kartais ir labai savanaudiškus interesus susieja ne su užsienio fondų teikiamomis gėrybėmis (nieko tikro nežinodamas, darau loginę prielaidą, o gal greičiau tik spėju, kad anas galimai yra tokių fondų bičiulis), bet kildina dar iš Dreyfuso legendos kaip labai kilmingos žmonių padermės legendinės tradicijos saugotojų įsipareigojimo. Kita vertus, kažin ar minėtas VDU istorikas nutuokia, kokia negailestinga yra istorijos ironija, kai jie patys šiandien tokį atvirkštinio vaizdo Dreyfusą pasigamina savo rankomis, pradėję nuožmų nelaimėlio politiko persekiojimą. Dar daugiau, – nesunku įsivaizduoti, kad Žemaitaitis mūsų dienomis turėtų jaustis kaip žydas Holokausto įkarščio metu, juolab kad daugėja balsų, skelbiančių, jog Žemaitaitis turėtų būti kuo greičiau, nieko nelaukiant, sudorotas jėgos struktūrų, galite neabejoti, netrukus išgirsite, kad jau pats laikas būtų tokį Žemaitaitį sušaudyti ar pakarti. Taigi „Procesas“ tęsiasi, kitaip nepasakysi.

Labai gerai suprantu, kad, dabar neabejotinai pūsdamas prieš vėją, geriausiu atveju sukelsiu tik audrą antpirštyje, – net ne stiklinėje. Tačiau drauge gerai suprantu, kad, apsimetęs nematančiu tikrosios dalykų padėties, prarasčiau ne tik teisę droviai prisiliesti prie mylimosios plaukų pirštų galiukų pagalvėlėmis, tiesą sakant, neturėčiau net teisės savo susitaikėlio su maru išgamos rankomis paglostyti benamį šunį. Todėl ir mano pastangas įvardyti daiktus tikraisiais vardais jokiu būdu, prašau, nevadinkite teisuolišku pasirinkimu, nes giliausia  prasme tai yra tik paūmėjusio egoizmo apsireiškimas.

Tas pats Šepetys, kurį jau kartą esu minėjęs kaip išskirtinių sugebėjimų žmogų, įstengusiu atpažinti, kad lietuvių tauta yra vienas iš svarbiausių, jeigu ne svarbiausiasis pasaulinio Holokausto „įtariamasis“, Konstitucinio Teismo (KT) buvo pakviestas kaip ekspertas Žemaitaičio „byloje“ (kalbu apie tą patį KT, kuris padarė amžiaus atradimą, skelbdamas, kad LR Konstitucija įteisina vienalytės poros kaip šeimos statusą). Ką tik Šepetys pasidalino savo ekspertinėmis įžvalgomis lrt.lt portale.

Buvo gėda skaityti tokias lėkštas sapaliones taigi, prašau, neverskite manęs dar ir kažką pakomentuoti, nes tai būtų panašu į pratrydusiojo ant tako išmatų krūvelės tyrinėjimą pro padidinamą stiklą, tačiau jeigu jums rūpi suprasti – kas dabar iš tiesų dedasi Lietuvoje, bent permeskite akimis paminėtą interviu. Kita vertus, jeigu žiūrėtume rimčiau nei minimu atveju reikėtų žiūrėti, protokoliniu žargonu būtų galima pasakyti, kad čia pareikšti kaltinimai Žemaitaičiui tinka visiems pasaulio populistams ir ne tik populistams.

Kartais išsakydami savo pagrįstas ar nepagrįstas pretenzijas žydų bendruomenei Lietuvoje, paprastai dar priduriame, kad kalbame ne apie visą tautą, nes iš tiesų yra labai puikių, dorų, sektino pavyzdžio mums patiems žydų tautybės žmonių. Tačiau būna, kad tokiu atveju atsiranda gudruolis, kuris juokais ar rimtai ima ir perklausia – tai ar galiausiai gali parodysi pirštu į tokį neįtikėtino taurumo žydo pavyzdį, neapsiribodamas tik abstrakčiais pagraudenimais? Dabar turiu progą ne tik parodyti pirštu į tokį pavyzdį, bet ir paraginti išklausyti – apie ką kalba, ką byloja žydų tautos išminčius, doras ir garbingas žmogus, vyras, dvasingas žydas…