Ieva Bačiulytė
Lapkričio 22 d. LVSO koncertų salėje laukia svarbus muzikinis įvykis fortepijono muzikos mylėtojams – kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, koncertuos „muzikos poetu“ vadinamas pianistas Dmitri Levkovichius. Kritikai menininkui negaili pagyrų už virtuoziškumą, muzikinį jautrumą ir itin plataus diapazono ekspresiją, kuri „nė vienos natos nepalieka atsitiktinumui“. Vilniuje pianistas atliks neeilinį kūrinį – L. van Beethoveno Penktąjį – Imperatoriškąjį – koncertą, kuris, pasak D. Levkovichiaus, yra žmonijos lobis, niekada netapsiantis „savaime suprantamu“. Už tai, kad Toronte gyvenantį pianistą galime girdėti Lietuvoje turime būti dėkingi ir jo žmonai, taip pat pianistei, Agnei Radzevičiūtei. Bet apie viską – iš eilės.
Dmitrijau, paskutinį kartą su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru koncertavote prieš du metus. Papasakokite, kas svarbiausio Jūsų gyvenime įvyko per tą laiką?
Nors tai galbūt ir nebus tiesioginis atsakymas į Jūsų klausimą, labai daug dėmesio skyriau tam, kad pasiekčiau proveržį, atlikdamas klasikinę ir barokinę muziką. Visuomet turėjau tvirtus šių stilių pamatus, sėkmingai atlikdavau šiuos kūrinius ir sulaukdavau pripažinimo didžiausiuose konkursuose. Visgi per paskutinius dvejus metus pajutau reikšmingą pokytį. Atlikdamas šiuos kūrinius daugiau dėmesio skyriau jų išpildymui ir išjautimui, o ne tiesiog atlikimui.
Didžiausias lūžis man buvo išmokti bei atlikti J. S. Bacho „Goldbergo variacijas“. Tai buvo tarsi trūkstama mano pianistinio bei muzikinio tobulėjimo dalis, leidusi pažvelgti į muziką giliau ir su didesniu supratimu. Nuo tada pastebėjau, jog mano muzikos išraiška tapo gyvesnė ir leido klausytojams pajusti mano atliekamos muzikos gylį bei kitus niuansus. Dabar jau nebesijaučiu galintis būti išraiškingas tik atlikdamas techniškai patogias kūrinio dalis; kiekvienoje kūrinio dalyje stengiuosi įnešti tiek pat emocijų bei gylio, kad ir koks sunkus iššūkis tai būtų.
Vienas ypatingai svarbus įvykis, kuris išsiskiria šiame gyvenimo laikotarpyje – kuomet Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliko mano originalią kompoziciją „Fantasie“ fortepijonui ir orkestrui. Tai buvo man ypač reikšminga, nes fortepijono partiją kūrinyje atliko mano žmona pianistė Agnė Radzevičiūtė. Buvo nuostabus momentas pamatyti atgyjančią savo kompoziciją.
Kita įsimintina patirtis – svarbus pasirodymas Verbjė festivalyje Šveicarijoje 2023-iaisiais, kur buvo pristatytas mano fortepijoninis trio. Galimybė atlikti savo kūrinį tokiame prestižiniame festivalyje buvo ne tik didžiule garbė, tačiau ir labai svarbus etapas mano muzikinėje karjeroje.
Lapkričio 22 d. su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Ričardo Šumilos, atliksite išskirtinį fortepijoninio repertuaro šedevrą – L. van Beethoveno Penktąjį koncertą. Gal galėtumėte papasakoti apie šį kūrinį?
Vienas dalykas aiškus – visi, esantys koncertų salėje, atpažins antrąją, lyrinę, koncerto dalį. Tai yra viena iš tų nepamirštamų melodijų, kuri skamba daugelyje mylimų filmų, o melodijos grožis išlieka atmintyje, dar ilgai po to, kai ją išgirstame. Šis kūrinys – tarsi muziejuje saugomas lobis, laimėjimas, parodantis, ką geriausio gali sukurti žmonija. Antroji dalis yra tokia gili ir tokia trumpa, kad tai verčia pasijusti beveik tragiškai. Galbūt L. van Beethovenas pasirinko šią dalį užbaigti iki tol, kol klausytojai dar nespėjo visiškai su ja susipažinti, taip bandydamas išsaugoti šio kūrinio sakralumą – kad kūrinys išliktų kažkuo retu, keliančiu pagarbą ir niekuomet netaptų savaime suprantamu dalyku.
Esate gimęs Ukrainoje, vėliau su tėvais emigravote į Izraelį, galiausiai – ir į Kanadą. Tačiau Jūsų žmona – lietuvė. Kaip Jūs susipažinote?
Su Agne susipažinome Padėkos dienos vakarėlyje, į kurį mane praktiškai „nusitempė“ mano draugas, kuomet jau ruošiausi išvykti iš Niujorko. Tuo metu nė nenutuokiau, jog šis susitikimas padarys tokią didelę ir ilgalaikę įtaką mano gyvenime. Praėjus vos šešiems mėnesiams, pagavau save ieškantį priežasčių sugrįžti į Niujorką – tik todėl, jog galėčiau būti arčiau Agnės.
Turbūt neretai tenka viešėti Lietuvoje. Kokį įspūdį Jums palieka mūsų šalis? Kaip čia jaučiatės?
Visų pirma, mano apsilankymai Lietuvoje yra ryšys su mano šaknimis. Vaikystę praleidau Lvive ir Kijive – miestuose, kuriuos sieja turtinga architektūros istorija ir panašus gamtos grožis. Šios savybės gerokai skiriasi nuo to, ką patyriau Šiaurės Amerikoje. Dažnai nesuprantu, kaip stipriai to pasiilgstu, kol negrįžtu į Europą – o dar labiau į Lietuvą. Šioje šalyje labai vertinu tai, kaip lengvai įveikiamas yra kalbos barjeras – dar niekuomet neteko sutikti lietuvio, kuris nekalbėtų nei angliškai, nei rusiškai. Be to, Lietuvoje giliai ir iš prigimties vertinamas klasikinis menas ir muzika, kas ne taip įprasta Šiaurės Amerikoje. JAV ir Kanadoje dauguma žmonių yra labiau nutolę nuo meno, o tokie klausimai kaip „Iš kur atsiranda tikrasis menas?“ dažnai lieka antraeiliai. Čia, Lietuvoje, menas vertinamas giliau ir visapusiškiau, ne tik kaip praktinis ar dekoratyvinis siekis.
Kaip Jums pavyksta derinti savo profesiją, intensyvų koncertų grafiką ir šeimos gyvenimą? Dviem menininkams kartu gyventi – lengva ar daugiau iššūkis?
Man pasisekė, kad esu susituokęs su kita jautria muzikante – žmogumi, kuris ne tik supranta, bet ir gali lengvai pajausti tai, kas mane įkvepia ar liūdina. Tikra dovana, kai nereikia aiškinti ar teisinti kiekvieno savo sprendimo, ypatingai tų nepraktiškų, kurie priimami vardan meno. Su Agne naudojamės kiekviena proga koncertuoti kartu, solo kūrinius derindami su kūriniais keturioms rankoms. Po tokių pasirodymų duetu visada išsinešame kai ką prasmingo – bendrą patirtį. Abu užaugome apsupti muzikantų, net ir savo šeimose, todėl santuokoje su kitu muzikantu jaučiamės visiškai natūraliai.
