Vidmantas Valiušaitis. Prisiminkime nelengvą Lietuvos kariuomenės organizavimo pradžią

Šiandien, lapkričio 23-ąją, Lietuvos kariuomenės 106-tosios metinės.

Tinka prisiminti nelengvą jos organizavimo pradžią. Čia įkeliu istoriko Algirdo Martyno Budreckio straipsnio „Lietuvos kariuomenės kūrimasis“ ištrauką iš mano sudarytos jo knygos „Pirmoji Lietuvos Respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę“ (2023). Iliustracijos – iš knygos.

* * *

<…>

I. PIRMOSIOS PASTANGOS

Pirmąsias pastangas organizuoti Lietuvos ginkluotą jėgą parodė lietuviai kariai Rusijoje 1917 m. pabaigoje. Rusų revoliucijos suirutėje keli lietuvių daliniai susiorganizavo Petrapilyje, Voroneže, Smolenske, Sibire ir kitur. Tačiau vykti Lietuvon su savo ginklais jie negalėjo. Kadangi grįžti Lietuvon ginkluotais vienetais lietuvių kariams nebuvo leidžiama, tad bent pavieniai karininkai stengėsi parvažiuoti namo.

1918 m. kovo 18 d. lietuviai karininkai Petrapilyje nutarė siųsti į Vilnių plk. Kubilių, praporščiką Žilinską ir karo valdininką A. Žilinską, kurie turėjo galimybių greičiau susitvarkyti ir apsirūpinti kelionei. Šie karininkai netrukus išvyko. Anksčiau Vyriausioji Lietuvių Taryba buvo nusiuntusi į Vilnių iš Voronežo paporučikus K. Škirpą ir J. Variakojį. Tie penki karininkai buvo pirmieji kariai, skirti Lietuvos Tarybos dispozicijon. Tačiau Lietuvos Taryba ligi pat vėlyvo rudens, deja, negalėjo jais pasinaudoti tiesioginiam tikslui.

Jurgis Kubilius, 1918 m. gegužės mėn. grįžęs į Vilnių, dirbo prie Lietuvos Valstybės Tarybos belaisvių grąžinimo skyriaus ir kartu rūpinosi Lietuvos kariuomenės organizavimo reikalais. Šiam pastarajam reikalui Taryba slaptai nuo vokiečių okupacinės valdžios įpareigojo Kubilių vesti grįžusių karininkų ir kareivių „laisvanorių registraciją“. Iš karininkų pirmasis įsiregistravo į „laisvanorius“ Škirpa, iš kareivių – Stasys Butkus. Veikdama sunkiomis sąlygomis Taryba negalėjo paskatinti registracijos, organizuoti užsiregistravusius ar registrantus laikyti savo žinioje. Iki 1918 m. spalio mėn. įsiregistravusiųjų buvo tik 41 karys (39 karininkai ir 2 kareiviai).

J. M. Laurinaitis, vienas iš užsiregistravusiųjų karininkų, taip aprašo Tarybai nepalankias anuometines sąlygas:

„Aš, kaip ir kiti petrapiliečiai, laikiau savo pareiga prisistatyti Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkui A. Smetonai. Su vienu bendrakeleiviu nuėjome į pirmininko privatų butą. Aš, kaip karys, prisistačiau su raportu. Tarybos pirmininkas pasidžiaugė, kad vis daugiau karių ir inteligentų grįžta, kad jie visi bus naudingi atstatomai valstybei, bet šiuo laiku pačios Tarybos būtis dar esanti labai sunki: vokiečiai veikti neduoda, pinigų nėra, nei Taryba negalinti kaip reikiant veikti, nei ji galinti duoti darbo grįžtantiems; pareiškė vilties, kad aplinkybės pasikeis, ir tada bus sunaudota kiekviena gyva jėga.“ (J. M. Laurinaitis, 81 p.).

1918 m. birželio 10 d. Lietuvos Valstybės Taryba slapta sudarė Apsaugos komisiją, kuri kartais buvo vadinama Aukščiausia Karo Taryba. Jai vadovavo S. Šilingas – ne karys. Tarp 6 komisijos narių buvo du kariai – V. Nagevičius ir J. Kubilius. Apsaugos komisija padalijo Lietuvą į sritis su sričių viršininkais. Deja, krašto apsaugos steigimo darbas mažai pažengė pirmyn, jos sistema dar nebuvo aiški. Tebuvo sudarytas partizaniškos apsaugos planas. Plano vykdymas ypatingos reikšmės neturėjo beveik dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nesisekė ir pačią kariuomenę steigti, būtent: dėl vokiečių režimo tvirtumo, dėl visiško lietuvių nepatyrimo toje srityje, dėl ginklų ir pinigų stokos, dėl nusistatymų nepastovumo pačiame centre Vilniuje.

1918 m. spalio 10 d. Lietuvos Taryba jau viešai įsakė komisijai organizuoti kariuomenę. Tuojau pat buvo pakviesti užsiregistravę kariai. Spalio 16 d. į Vilnių atvyko pirmieji savanoriai kareiviai, iš viso 11 asmenų. Vokiečiai Šnipiškėse perleido medines kareivines, kuriose buvo įkurdinti pirmieji savanoriai. 1918 m. spalio 17 d. buvo atliktas pirmas patikrinimas. Tačiau garsintis viešais skelbimais plačiau vis dar buvo vengiama.

Lapkričio 1 d. Vilniuje prie Valstybės Tarybos rūmų durų Tarybai saugoti pastatyti pirmieji Lietuvos kareiviai-savanoriai. Iki lapkričio 11 d. susirinko 30 kareivių. Tą dieną Vokietijoje įvyko revoliucija, ir mūsų kariuomenė buvo pradėta organizuoti viešai, nebesivaržant okupacinės valdžios. Lapkričio 23 d. Vilniuje išleidžiamas pirmasis įsakymas Lietuvos kariuomenei, kuriame nurodoma steigti Alytuje pirmą pėstininkų pulką ir pulko vadu skiriamas Jonas Galvydis-Bykauskas.

Tas įsakymas laikomas mūsų kariuomenės pradžia, nors kariuomenė iš tikrųjų, kaip matėme, pradėjo kurtis anksčiau.

II. „MUMS NEREIKIA DIDELĖS KARIUOMENĖS“

Krašto apsaugos ministerija buvo įsteigta 1918 m. lapkričio 11 d. Vilniuje. Iš pradžių ji neturėjo atskirų skyrių. Pirmas Krašto apsaugos ministras buvo prof. Augustinas Voldemaras, kuris viceministru paskyrė gen. Kiprijoną Kondratavičių, surusėjusį lenką. Prie Krašto apsaugos ministerijos buvo sudaryta 3 žmonių Karo taryba iš plk. Choleckio, Nastopkos ir Nagevičiaus. Kubilius buvo paskirtas štabo viršininku. Pirmasis Vilniaus komendantas buvo Liudas Gira su pavaduotojais karininkais K. Škirpa ir P. Gužu.

Kondratavičiaus paskyrimą viceministru labai kritikavo Valstybės Taryba, tačiau Voldemaras jo nepašalino. Kondratavičiaus tikslas, regis, buvo sudaryti antibolševikinį frontą iš visų Rusijos pasienio valdžių. Jis į tai ir kreipė visą savo dėmesį, vietoj to, kad rūpintųsi Lietuvos kariuomenės organizavimu. Kondratavičius visur protegavo rusus karininkus ir šnabždėjosi su lenkais. Jis įtikino Voldemarą, kad vien taikos tetrokštančios, nepavojingos Lietuvos niekas nepulsiąs ir kad jai pakaktų milicijos sienoms apsaugoti ir policijos vidaus saugumui palaikyti.

Voldemaras ir Kondratavičius skyrė į aukštus postus rusus, dažniausiai prisidengusius gudų vardu. Kariškos patirties atžvilgiu Voldemaras neklydo – skiriami rusai baltagvardiečiai buvo patyrę aukštesnių rangų karininkai. Tačiau nepaisant jų kariškos patirties, Lietuvos interesai jiems buvo svetimi. Voldemaras verčiau būtų skyręs į aukštus postus mažiau patyrusius, žemesnių rangų karininkus lietuvius, kurie būtų vis dėlto patikimi Lietuvos patriotai. Tuomet kariuomenės organizavimasis būtų vykęs greičiau. (Pamoka ateičiai: į aukštus saugumo bei apsaugos postus skirtini tik ištikimi lietuviai.)

Kondratavičius sąmoningai trukdė Lietuvos kariuomenės organizavimą, nepriimdamas į Vilnių atvykstančių lietuvių karininkų ir grąžindamas juos namo. Kariuomenę organizuoti Voldemaro buvo numatyta ne remiantis visuotine karo tarnybos prievole, bet darant vyrų atranką, t. y. priimant ir skiriant į pulkus tik tokius vyrus, kurie būtų rekomenduojami vietinės valdžios organų ar patikimų asmenų. Taigi, nors atsišaukimas į savanorius buvo paskelbtas lapkričio 23 d. – maža vyrų buvo priimta. Įgyvendinti minėtąjį Voldemaro planą reikėjo daug laiko.

Savanorių skaičius didėjo pamažu. Buvo mažai propagandos spaudoje, trūko informacijų krašte, Vilniaus miestas buvo aplenkėjęs – visa tai nepritraukė jaunimo. Dauguma laukė, kol bus steigiamos kariuomenės dalys arčiau jų gyvenamųjų vietų. Vokiečiai gerai žinojo mūsų silpnybę ir ja naudojosi, reikalaudami net milicijos steigimo „projektų“. O tinkamų projektų kariuomenei steigti nebuvo nė vieno. Gruodžio mėnesį Apsaugos štabe buvo sudarytas projektas, bet gyvenimas jį netruko aplenkti.

J. M. Laurinaitis pateikia tokią įžvalgą:

„Mūsų kariuomenė steigėsi be projekto, be kietos organizacinės rankos, be kariško autoriteto; kitų trūkumų nėra reikalo nė minėti. Dėl to daug blaškytasi, daug klysta. Tačiau jauna karininkų masė dirbo taikydamasi prie vietos ir laiko aplinkybių, griaudama pasitaikančias kliūtis. Tą darbą derino valdžia, rėmė gerieji tautos sūnūs.“

O kas buvo tie lietuviai karininkai? Daugiausia – studentai ir liaudies mokytojai, karo meto reikmės išdava. Mūsų karininkų kadrą sudarė rusų mokyklos karininkai, vienaip mokyti, vienaip auklėti. Tegu jie skyrėsi pasaulėžiūros dalykais, tegu bendravo su įvairiomis politinėmis partijomis, tačiau kariškos jų tradicijos buvo vienodos. Tarp daugelio silpnybių tai teikė lietuviams ir labai teigiamą stiprybę: lietuviai karininkai nesiskaldė į grupes, nekovojo dėl viršenybės kaip tai vyko, pavyzdžiui, lenkų kariuomenėje. Tik kietas ir vieningas lietuvių karininkų nusistatymas įgalino sudaryti pirmąją kariuomenės užuomazgą.

III. RUSŲ BOLŠEVIKŲ GRĖSMĖ IR ANTPLŪDIS

Vasario 16-osios akto signataras ir diplomatas Petras Klimas rašo:

„Ministeris pirmininkas Voldemaras, manydamas, kad taikingos ir demokratiškos Lietuvos niekas negalėsiąs pulti, delsė kariuomenės organizavimą ir pats tuojau išvyko į užsienius išvystyti diplomatinės akcijos. Šis manymas pasirodė visiškai klaidingas.“

Jau lapkričio 23 d. vokiečių kariuomenė traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuvos. Vokiečiams besitraukiant, iš paskos jų kariuomenės ariergardo, 15–20 kilometrų atstumu pirmyn slinko bolševikų Raudonoji armija. Vokiečiai ir rusai bolševikai retai kur susiremdavo. Iš tikrųjų, vokiečiai nebūtų pajėgę sulaikyti komunistų gaujų veržimosi, nes jų kareiviai buvo demoralizuoti. Daugelis vokiečių kareivių buvo paveikti radikalizmo. Kai savanorių pagalbinės pajėgos iš Vokietijos nepasirodė rytuose gruodžio mėnesi, visiškas vokiečių pasitraukimas liko vienintelė išeitis. Vokiečių karo vadovybė pradėjo evakuoti savo kariuomenę iš Vilniaus gruodžio 14 dieną. Vilniuje kilo panika. Sklido gandai, jog ir Lietuvos Taryba bėgsianti į vakarus. Vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, atsirado karinių jėgų tuštuma, kurią lietuviai nepajėgė užpildyti, nes lietuviams būnant Vilniuje visokiais būdais tebuvo gauta tik 300 šautuvų ir vos tik

1 500 šovinių. Lenkai irgi ieškojo būdų apginti Vilnių nuo bolševikų antplūdžio.

<…>

Veidaknygė