Edvardas Čiuldė. Kas čia yra Vingių Jonas, o kas – sofistai?

Jeigu labai norisi, su pritemtos vaizduotės pagalba Remigijų Žemaitaitį galima pavadinti Vingių Jonu, tačiau net ir labai norint, kažin ar Žemaitės sukurtų vaizdingų charakterių galerijoje būtų galima surasti Rimvydo Valatkos prototipą, – toks anas yra dekadentiškas, baisiai negaluojantis ir visados užklimpęs mėšlynuose, taigi visur vėluojantis, kad realistine Žemaites maniera jam sunku būtų rasta vietą tarp normalių lietuviško klojimo teatro kaukių.

Ką Valatka priperi į pampersus per savaitę, mes periodiškai esame supažindinami kiekvieną Sekmadienį, šį savaitgalį iš jo jau buvo galima sužinoti, kad naujoji Lietuvos valdžia yra Hitlerio reinkarnacija, šiam rašytojui vis dar tebesriūbaujant, išsidažius veidą murzinom ašarom, dėl to, jog buvusio Seimo kriminalinė gauja turėjo pasitraukti į antrąjį planą. Žinia, pasaulis keičiasi kiekvieną akimirką, tačiau Valatkos rašliava šiame permainingame pasaulyje išlieka tokia pat pastovi, periodiška ir nemaloni kaip menstruacijos, kitaip nepasakysi.

Kita vertus, negalima taip paprastai, kaip to norisi, šiandien imti ir pavadinti tą patį Valatką sionistine kekše, nežiūrint to, kad anas visą savo gyvenimą ištikimai kaip tikras komjaunuolis laikėsi prosionistinės linijos, nevengdamas, kaip atrodo, ta proga ir apgailėtinų antilietuviškų išpuolių. Tačiau bėgant laikui pasensta net komjaunuoliai, o kekšės praranda savo komercinę išvaizdą. Pagal idėją kekšė turėtų teikti kažkokią kūnišką ar dvasinę naudą kažkam, tačiau, gerai pagalvokime, kam naudingi galėtų būti pripersti per savaitę Valatkos pampersai? Nebent praeito ar užpraeito amžiaus sionistams… Mūsų laikais paprastai vien tik kekšės entuziazmo neužtenka, – net ir labai siekiant būti naudingu kažkam, – kai net ir baisiai ištvirkęs protas jau nesirenka savo vaizduotės žaidimo partneriu apsidirbusio iki antakių personažo, ar ne?

Jeigu norite, pavadinkite tokius kaip Valatka stribais, man negaila. Kaip atrodo, tai nebus iš piršto laužtas įvertinimas, prisimenat jų antilietuviškus, o tai reiškia, ir prieš Lietuvos valstybingumą nukreiptus išpuolius, nežiūrint net to, kad tokie kaip Valatka savo esmę šventvagiškai bando pridengti, vis dažniau maskuojasi pagalbos kovojančiai Ukrainai lozungais. Tačiau kvalifikacinis įvertinimas „stribas“ yra labai tampriai surištas su lietuviškomis realijomis, kai savo ruožtu tokie kaip Valatka yra truputėlį universalesnės reikšmės personažai, nors, iš kitos pusės žiūrint, jų gimininis apibrėžtumas nepanaikina rūšinės specifikacijos lietuviškoje dirvoje.

Norite to, ar nenorite, tačiau jau būtų pats laikas tokius kaip Valatka pavadinti mūsų dienų sofistais, užklimpusiais žemojo intelekto prieštarose.

Jeigu vis dar norite Vilnių vadinti Šiaurės Atėnais, jums dar lengviau bus pastebėti, kad sostinę užplūdusį trivialiojo intelekto užkratą (Valatka čia ne vienintelis, toje pačioje gretoje stovi Žalimas, Vinokuras, taip pat universiteto rektorius, kurio pavardės neatsimenu, bet kuris yra lengvai atpažįstamas pagal savo genialią ištarą, jog lietuviškos tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, ir kt.) turėtume traktuoti pirmiausiais kaip sofistikos įsivyravimą ir regreso seką, nežiūrint to, kad čia neretai yra dangstomasi progreso sąvokomis.

Kad ir kaip nenorėtume to pripažinti, per prabėgusius amžius sofistas stipriai paseno, tarkime, jo galva nupliko, o smegenys dar labiau suskystėjo, tačiau ir šiandien jis laikosi prigimtinės sofistikos orientacijos viso žinojimo suvedimo į utilitarinę vertę ir lėkštumo kaip mažiausio pasipriešinimo sąmonei propagavimo taktikų.

Kaip būtu galima spręsti iš lietuviškų pavyzdžių, šiandien sofistas yra dar didesnis savimyla, be visa ko kito, sergantis menstruacijomis žmogus be idėjų, kai drauge anas pratinasi katastrofišką idėjų trūkumą ir kraupų mentaliteto nususimą dar uoliau kompensuoti pasižadėjimu tarnauti ponų kastai. Pagal automatizmą mūsų dienų žemojo intelekto riteriai tą ponų rasę pirmiausia yra linkę atpažinti, kaip „pasaulinį žydų viešpatavimą“, bandydami nertis iš kailio dėl antisemitizmo sodinukų padauginimo kaip savo veiklos prasmingumo pateisinimo, nesugebėdami įžvelgti to laikų pasikeitimo lemiamo faktoriaus, kad mūsų dienomis sielos negali išgelbėti žydas net ir tokiu atveju, kai tu už tą žydą lojai visą savo gyvenimą, kraupiai niekindamas saviškius. Baisus yra tų pasenusių kekšių, nerandančių vietos savo talentų pritaikymui, gyvenimas, tačiau mes, net ir labai norėdami užjausti, niekuo negalime padėti atitarnavusioms veteranėms.

Iš kitos pusės žiūrint, jaunųjų entuziastų protestai pastarosiomis savaitėmis prie Seimo tarsi ir rodo, kad šių eilučių autorius galimai paskubėjo su išvadomis, kai didesne ar mažesne dalimi pasiteisino įžvalga, jog antroji karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji.

Tačiau, nežiūrint nieko, puoselėju viltį sulaukti tų laikų, kai kolektyviniu Sokratu, t. y. didžiausiu sofistų priešininku taps lietuvių tauta…