Nesu joks karinės technikos žinovas, tik pasidalinsiu prisiminimais iš anuometinės sovietinės karinės tarnybos. Vieną atšiaurų 7-ojo dešimtmečio lapkričio vakarą traukinys iš Vilniaus naujokų paskirstymo punkto (dabartinė Krašto apsaugos ministerija) per visą Baltarusiją mus nugabeno į Gomelio srities Rečicos rajono miškus. Čia tarp balų ir raistų buvo įsikūrę du strateginių raketų paleidimo divizionai, po keturias aikšteles kiekviename. Net pulko numerį prisimenu – 54140.
Maždaug 20 metrų ilgio raketos iš priedangų buvo atgabenamos ant galingų vilkikų, o mes pratybų metu turėdavome jas mechanizmais pakelti ir imituoti paleidimą. Parūkdavo tik geltonas degalų debesys… Tuomet karininkai mums išdavė, kad strateginės paskirties raketos gali sunaikinti taikinius Švedijoje, Vokietijoje ar kitose šalyse maždaug 1500–2000 km atstumu.
Per pusšimtį metų mano atmintyje išliko šios raketos vaizdas ant bukanosio vilkiko – toks pat, kaip praėjusią savaitę rusų agresorius paleido tarpžemyninę balistinę raketą „Orešnik“ į Dniprą. Beje, ekspertai vėliau paneigė, kad tai tarpžemyninė raketa, kad ji lyginama su ne nauju eksperimentiniu strateginiu vidutinio nuotolio ginklu, tik nauju pavadinimu. Žinynai nurodo, kad tai komplekso PC–26 „Rubež“ (NATO klasifikacijoje SS-X-31) modifikacija, išbandyta dar 2012 m. gegužę kosminių bandymų Plesecko, paskui Kuros poligone Kamčiatkoje. Raketa iš tiesų gali nuskrieti 5800 km ir nešti branduolinį užtaisą.
Tačiau keista, kad, kaip rašė vokiečių „Bild“ analitikas Julianas Roepcke, balistinė raketa buvo paleista visiškai be jokios kovinės galvutės, tad šeši atsiskiriantys konteineriai jokios žalos Ukrainai ar taikiniui – gamyklai „Južmaš“ nepadarė. Analitikas įtaria, kad šitaip Putinas vykdė savo politinę propagandinę užduotį – pagąsdinti ukrainiečius ir Vakarus, kad jis gali smogti ir branduolinį smūgį, o naująjį JAV prezidentą D. Trumpą perspėti, kad Maskva nejuokauja.
Tiesa, iki juoko visai netoli. „Bild“ pastebėjo vieną keistą aplinkybę: grasindamas neva nauju ginklu, Putinas visą kalbos laiką nepajudino pirštų ar rankų, „jos buvo tarsi priklijuotos prie stalo“, nors lūpos ir net kaklaraištis judėjo. Kalbėdamas dar karo pradžioje toje pačioje aplinkoje jis aktyviai gestikuliavo, o dabar atrodė, kad į fotografiją įmontuotas kalbantis žmogus. Analitikas spėja, arba Putinas kažko bijo, arba serga, arba jo iš viso jau nėra…
Pasaulį taip išgąsdinusi nauja raketa kažkodėl pavadinta „Lazdyno“ vardu. Žodynai „Орешник“ verčia ir kaip lazda iš lazdyno, ir kaip riešutmedis arba riešutynas. Rusijos portalai aiškina, kad slavų tautosakoje lazdynas tradiciškai saugoja nuo piktų dvasių ir demonų. Štai kodėl šiuo simboliniu gynėju „iš rusų kultūros ir istorijos gilumos“ smogdami į Dniprą, kaip rašo rusų propagandistai, Rusija siekia išsaugoti savo tapatybę…
Putinas pažadėjo, kad tokių kietų „riešutėlių“ prigamins ir daugiau. Betgi jie tuščiaviduriai ir papuvę, ironizuoja Vakarų apžvalgininkai.
Šiaip ar taip tai dar vienas agresyvus Maskvos pareiškimas. Jis lyginamas su Karibų krizės baigiamąja faze praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai N. Chruščiovas susitarė su J. F. Kenedžiu neeskaluoti situacijos: JAV nesiverš į Kubą, o SSRS pašalins savo raketas iš Kiaulių įlankos. Šiandien politologai svajoja, kad D. Trumpas paskambins Putinui, ir per tris dienas ar 24 valandas Ukrainos karas bus baigtas…
Visa tai, kaip ir Putino gąsdinimai, kelia ir susirūpinimą, ir šypseną. Mūsų kaime plito lakus posakis: su durniu – du turgu. Suprask: su juo negali pradėti nei rimtos kalbos, nei konfliktuoti, o apeiti taip nepavyksta. Geriau kreiptis į psichiatrus… Gink Dieve, nelaikome Putino bepročiu, bet kaip ir D. Trumpas jis nenuspėjamas, nepatikimas savo retorika ir veiksmais. Kaip kažkada Hitleris, įkyriai besilaikantis savo melagingos ideologijos.
Šiuo atveju ji paskatino Putino bendrininkus ir visokius padlaižius primityviai bauginti Europą: esą, jei „Orešnik“ išskraidintum iš Kopustino Jaro poligono, esančio Astrachanės srityje prie Znamensko miesto, Berlyną ji pasiektų per 12 minučių, Romą – per 14, Briuselį – per 15, Londoną – per 17.
Ekspertai pripažįsta, kad Volodymyro Zelenskio padėtis nėra lengva. Ar jis links prie derybų su Rusija, prarasdamas dalį teritorijos, ar toliau visais įmanomais būdais priešinsis Putinui, kad apgintų šalies vientisumą, karas su Rusija tęsis, ir tai yra ne tik Ukrainos, bet visos Europos nelaimė.
Štai kodėl, nepaisant visų Putino grasinimų, išeitis viena: priešintis agresoriui, įrodyti jam, kad laisvė – tai ne viena kita balistinė raketa išradingu pavadinimu, o bendromis jėgomis palaikomas tautos siekis. Tuomet pasirodys, kad tas Kremliaus bunkeryje lindintis riešutėlis ne toks jau ir kietas…
