ROVAJÄRVI, Suomija – Maždaug už 100 kilometrų nuo Suomijos-Rusijos sienos, snieguotą lapkričio dieną, šaltą orą perskrodė kareivio komanda: „Avfyra!“ Tai – švediškas raginimas šaudyti iš savaeigės haubicos sistemos „Archer“, užmaskuotos tarp plonų medžių. Ginklas paleido dviejų šūvių seriją – šoviniai išlėkė iš vamzdžio ir pataikė į taikinį, kurį kitoje poligono vietoje nurodė suomių kariai.
Tai – tik keletas iš šimtų šaudmenų, iššautų netoli poliarinio rato per pratybas „Žaibo smūgis 24“ (LS24). Šiose pratybose penki NATO artilerijos padaliniai – prancūzai, britai, švedai, suomiai ir amerikiečiai – treniravosi bendrų tolimojo šaudymo pajėgumų užtikrinime.
Pratybos „LS24“ yra dalis „Dinamiško fronto“ pratybų serijos – didžiausios kada nors Europoje surengtos Aljanso artilerijos pratybų iniciatyvos, vykstančios penkiose šalyse: Suomijoje, Estijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir Lenkijoje.
Laplandijoje, šiauriausiame Suomijos regione, pagrindinis šių pratybų tikslas buvo bendras ugnies koordinavimas: viena iš šalių paskelbdavo ugnies signalą, o šaudymą vykdydavo kitų šalių pajėgos, siekiant gerinti skirtingų artilerijos sistemų sąveiką. Pasak suomių pulkininko Janne Makitalo, renginio vadovo, šiame etape dalyvavo iš viso 130 vienetų artilerijos įrangos.
Pratybų „Žaibo smūgis 24“ tikslas buvo atkartoti priešakinių stebėtojų veikimo grandinę. Ši grandinė prasideda nuo stebėtojų, kurie suranda imituojamus taikinius ir perduoda jų koordinates šaudmenis valdančioms sistemoms, kurios „aptarnauja“ taikinius – tai terminas, dažnai vartojamas artileristų žargone.
Idealiu atveju tai tampa daugiatautė jutiklių ir šaulių estafetė, vykstanti žaibišku greičiu.
2024 m. lapkričio 20 d., per NATO pratybas netoli poliarinio rato Suomijoje, Švedijos artilerijos sistema „Archer“ vykdė šaudymo užduotis. (Elisabeth Gosselin-Malo / štabas)
„Kai vertiname, kuri platforma – švedų, britų ar prancūzų – yra geriausia, sprendimas nėra priimamas remiantis nacionaliniais interesais. Jis grindžiamas tuo, kaip efektyviausiai galime pasiekti užsibrėžtus tikslus konkrečioje situacijoje,“ – sakė britų pulkininkas Aleksas Forbesas, tarptautinės lauko artilerijos brigados vadas, kalbėdamas su žurnalistais.
Esminė sistema, leidžianti šį procesą, yra ASCA („Artilerijos sistemų bendradarbiavimo veikla“ – angl. Artillery Systems Cooperation Activities). Tai NATO skaitmeninės komunikacijos sprendimas, sujungiantis įvairių šalių artilerijos, valdymo ir kontrolės sistemas į vieningą tinklą. Ši šifruota programinė įranga leidžia skaitmeniniu būdu perduoti duomenis ir, kaip teigia JAV karininkai, „užtikrinti kovinės galvutės vietą ant taikinio kaktos“.
Ši programinė įranga taip pat suteikė galimybę realiuoju laiku dalytis duomenimis apie imituojamą mūšio lauką su kitais daliniais, įsikūrusiais Estijoje ir Vokietijoje. Nors ASCA sistema buvo sukurta dar devintajame dešimtmetyje, ji nuolat tobulinama po kiekvienų pratybų ar panašių renginių. Šis tobulinimas grindžiamas pritaikymu prie besikeičiančio mūšio pobūdžio ir analize, kas veikia geriausiai. Tokį vertinimą „Defense News“ patvirtino JAV karininkai.
Per „Žaibo smūgis 24“ pratybas ASCA naudojo penkiolika šalių – tai didžiausias kada nors į NATO pratybas integruotų dalyvių skaičius. Sistema leido pašalinti kalbos barjerus ir efektyviai dalytis taikinių nustatymo duomenimis tarp visų dalyvių, nepaisant skirtingų šalių ugnies valdymo sistemų.
Pulkininkas Aleksas Forbesas pabrėžė, kad tokios sudėtingos operacijos, praktikuotos per šias pratybas, yra būtinos. Jos padeda „dekonflikuoti ugnį visame mūšio lauke“ – tai dabar atliekama itin pažangiais metodais.
Pratybų metu scenarijus imitavo artimą priešą, apribotą nedideliu „žudymo lauku“. Šis terminas apibūdina geografinę vietovę, kuri yra itin pavojinga ir nuo kurios reikėtų laikytis atokiau. Sąjungininkai turėjo neutralizuoti šią teritoriją, „sutelkdami daugianacionalines ugnis, kad pėstininkų ir šarvuočių pajėgos galėtų laisvai judėti“, – aiškino majoras Nikolas Čopas (Nicholas Chopp), JAV kariuomenės Europoje ir Afrikoje vadovo pavaduotojas žiniasklaidai.
Artilerijos daliniai naudojo mažus dronus, dislokuotus iš paslėptų vietų, kad užtikrintų ugnies užduočių vykdymą, kol jie yra pažeidžiami. Suomijos naikintuvai F-18 Hornet taip pat buvo ore, siekiant padėti identifikuoti ir aptarnauti taikinius. Dalyvaujančių artilerijos padalinių vadovų tikslas, iš dalies įkvėptas Rusijos taktikos Ukrainoje, buvo sutrumpinti laiką nuo taikinio identifikavimo iki šūvio – „naikinimo grandinę“.
„Reikia sutrumpinti ryšį tarp C2 [valdymo ir kontrolės], drono ir paleidimo įrenginio. Stengiamės pagreitinti laiką nuo taikinio aptikimo iki šūvio“, – per spaudos konferenciją lapkričio 20 d. sakė Prancūzijos brigados generolas Ericas Lendroitas.
JAV 56-ojo artilerijos pulko vadas generolas majoras Rafferty pabrėžė, kad Ukraina priminė, jog Rusijos kariuomenė „yra sukurta aplink karo veiksmų ugnį“, t. y. tolimojo nuotolio artileriją, kurią saugo sudėtinga priešlėktuvinė gynyba.
JAV pareigūnas pažymėjo, kad norint „atremti“ tokį pranašumą, NATO šalys privalo toliau treniruotis kaip „daugianacionalinė ugnies ir artilerijos komanda“, kad galėtų vykdyti jungtinės ginkluotės manevrus.
Nepaisant šaudmenų trūkumo, su kuriuo susiduria kelios Europos šalys, pareigūnai „Defense News“ teigė, kad pratybų metu nebuvo ribojamas atsargų naudojimas – kovinių šovinių kiekis buvo pakankamas.
Nors generolas Rafferty ir Suomijos kariuomenės štabo viršininko pavaduotojas operacijoms brigados generolas Takamaa teigė nesijaudinantys dėl šaudmenų trūkumo, kadangi tiek JAV, tiek Suomija paspartino 155 mm kalibro šovinių gamybą, Prancūzijos pareigūnas pateikė kitokią nuomonę.
„Visi žinome, kad beveik visose valstybėse šaudmenų atsargos yra pagrindinė problema. Taktiniu lygmeniu, praktikuojant tikslų taikinių ir šaudmenų parinkimą, siekiame maksimalaus efekto ir sumažinto šaudmenų suvartojimo“, – sakė jis per spaudos konferenciją.
defensenews.com
