„Neįtikėjęs“ namais, turtais, triobom, pilim, rūmais ar daiktų bei pinigų kaupimu…
Kun. Kęstutis Kazimieras Brilius MIC. „Kristus mums šviečia“ (Marijos radijo laida)
Stengsiuosi pasidalinti mintimis apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį, žmogų, tarnavusį savo tautai, mūsų Bažnyčiai, visuomenei, tarnavusį taip, kad jo palikta žymė nepaskendo laiko bangose.
Šiandien vienuolijų dvasininkija išgyvena krizę, retėja pašaukimų, tuštėja vienuolynai. Vis mažiau norinčių atsiduoti ir pasišvęsti viso gyvenimo tarnystei. Šioje situacijoje, žinoma, galima atsiversti palaimintojo darbų aprašus, apie jį parašytas knygas ir straipsnius. Jau esu tai daręs: puslapy kapelionas.lt. rasite šito darbo žymių. Tačiau šiandien nusprendžiau pakalbėti, prasitarti kiek kitu būdu.
Dirstelėjus, kad jau apie keturiasdešimt metų priklausau palaimintojo Jurgio Matulaičio atnaujintai tėvų Marijonų vienuolijai, su tokiu stažu apie jį kalbėdamas iš tos tarnystės dvasios, kuriai paskyriau galima sakyti didesnę dalį savo darbinio gyvenimo, manau, jūsų nesuklaidinsiu.
Kalbėti apie Palaimintąjį Jurgį šiame laike, žinoma, galima užeinant iš tos lengvesnės pusės. Jo paties klausiant: „Nuskendai? Atsimena dar Tave? Kas atsimena?“ Kai eini gyvenimo keliu sekdamas jo vedančiųjų idėjų vėliavą šie klausimai (bent man) yra prasmingi. Paskui ką aš einu? Paskui skenduolį? Užmirštą keistuolį? Paskui ką?
Ir vis dėlto nepavadinčiau jo skenduoliu. Nors tauta ir šiandieninė kultūra paskandino daug brangių dvasinių perlų, vertybių, principų nebenešdama jų tolyn laike, ir mums, dvasiškiams, tenka siekti gelmės, kad suskendusias vertybes vėl iškeltume ir stovintiems ant kranto, ir plūduriuojantiems, kad jos būtų pristatytos ateinančioms kartoms, palaimintasis Jurgis – kas jis?
Man iškyla trys požiūriai. Skaičiau tokį eilėraštį rusų kalba. Jo gerai neišversiu, tik perfrazuosiu. Mintis tokia: ką bedarytum žmonėms, kaip besistengtum, – jie vis tiek tave išduos, apgaus ir atsikeršys.
Gal jums bus keista išgirsti, bet tai paauglio septyniolikmečio žvirbliuko Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio, vėliau Stalinu pasivadinusio, eilėraštis. Tas žmogus jau paauglystėje suabejojo žmonių gerumu. Žinojo, kad išduos. Todėl visiems keršijo, visą gyvenimą tūkstančius ir milijonus išdavikais įvardydamas juos galabijo.
Bet panaši mintis vėliau atsikartoja Kalkutos Teresės kalbose ir tekstuose, tik kiek kita prasme. Ji sako: už gerą jums atlygins blogu, daug kartų praris jūsų laiką nedėkingai jį nusinešdami, apmokės nekantrumu ir priekaištais, bet jūs vis tiek darykite gera.
Ir man tai susisieja su palaimintojo gyvenimu. Juk jis atėjo iš sunkaus kaimo gyvenimo, varganos aplinkos. Jo sveikata menka. Atėjo tarnauti. Pasiekė mokslų, tapo Tautos šviesuoliu, dvasininku. Atsidūrė aplinkoje, kur visokie Žibžikovskiai jam keršijo už tai, kad jis lietuvis, kad vyskupas.
Bolševikai draskė, plėšė: „Ko tu čia? Kam tu čia?“ Keršijo jam ir prigimtis: sunki liga, skausmas nuolatinis. Ir žiūrint į šio vyro gyvenimą vis dėlto tasai žodis „tarnystė“ vyrauja. Šiame žodyje sutelpa visas jo gyvenimas. Čia aptinku tai, kas yra Bažnyčios esmė – tarnystės dvasią.
Apaštalas Petras I-ąjame savo laiške rašo: „Elkitės kaip laisvi; ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai.“ (1 Pt 2, 16) Apaštalas tarsi ragina mus suderinti savo širdies stygas su šio vyro, Dievo tarno ir palaimintojo, tarnystės dvasia, laisvos tarnystės dvasia. Į šią tarnystę jis ateina ne kaip staliniukas, nusiteikęs atkeršyti žmonijai, bet kaip rašo Paulius laiške Timotiejui: „Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę“ (1 Tim 1, 12).
Teįžengia į mus tarnystės dvasia, tarnystės vienyti Bažnyčią. Šiai tarnystei jis atsiduoda su tokiu uolumu, kantrybe ir pasišventimu, išsilavinimu ir kvalifikacija, kad, pasakyčiau, tik žiūrėk, čepsėk, skonėkis ir džiaukis. Tik sek ir eik į priekį. Šioje tarnystės dvasioje jo darbų sąrašas ilgėja.
Palaimintasis rengia Bažnyčią, sakyčiau, naujiems laikams. Susidūrimas su bolševizmu jo tarnystės pradžioje buvo tarsi Tautos parengimas būsimiems jos išbandymams – jos laisvės atsparumo, jos siekių ir pasirinkimų išbandymams ištikus keršytojo žmonijai Stalino parengtoms baisybėms. Įdomus tai buvo laikmetis.
Man asmeniškai Dievas leido ateiti į kunigystę jau po jo. Ir susidūriau su Marijonų vienuolija. Susidūriau su tais, kurie pirmą ar net antrą kartą sugrįžo į ją iš Stalino lagerių. Sugrįžo tarnauti Dievui, tarnauti Bažnyčiai.
Taigi, susidūriau su Marijonų vienuolijos likučiais, kurie atsilaikė, atsilaikė po palaimintojo Jurgio dvasinės formacijos. Jie atlaikė didžiąją keršytojo-naikintojo bangą. Susidūriau su šviesiomis asmenybėmis – nuostabia Bažnyčios apraiška, kuri, atvirai sakant, sužavėjo visam gyvenimui. Ir leidžiu sau šiandien pasidalinti tais įspūdžiais ne kaip dėstoma moksline medžiaga, ne kaip istoriniais tyrimais.
Visų pirma, atėjęs į vienuoliją susidūriau su tuo, kas išlaisvina nuo tarnavimo, arba vergystės, daiktams. Ir džiaugiuosi, kad mano kunigystę pasitiko, įvilko ir lydėjo tasai vienuoliškas neturtas, kurį mačiau nuoširdžiai puoselėjamą šioje vienuolijoje.
Tiek parapijose, tiek vienuolyne. Kaip ekonomas, ir kaip klebonas laidodamas senuosius mūsų vienuolius turėjau tvarkyti jų palikimą. Jūsų žiniai, daugiausia, ką reikėjo padaryti, tai sutvarkyti jų knygas.
Žiūrėk, numiršta koks marijonas, ir atvažiuoja dėžės knygų. Numirė vienas toks Zigmas – šviesus pamokslininkas, žodžio meistras, patraukiantis kunigas. Tai sunkvežimiais atvežė tų knygų. Krovėm, dėjom, rikiavom.
Mirė kitas, trečias, dar kelintas – knygos jau nebetelpa. Vežam į muziejus, atiduodam į bibliotekas. Tokia eina žymė. Neprisiėjo iškasinėt suslėptų turtų, bylinėtis dėl milijonų dalybos ir panašiai.
Kai atėjau į šventimus, parengtas priešingai tarybų valdžios norams, negalėjau ateiti gražiai išlygintas, iškvėpintas takeliais kilimėliais. Neturėjau šventimams net sutanos. O jos reikia. Kad įvilktų ir pašventintų.
Mane šventinęs kardinolas Vincentas Sladkevičius provinciolui tėvui Pranui Račiūnui sako: „Reikia kokios nors sutanos.“ Mums, neakivaizdininkams, neleisdavo siūtis sutaną pirma laiko, kad neišsiduotume – dar koks užverbuotas siuvėjas pasakys, kad šitas piemuo sutaną siuvasi. Rado mano šventimams kažkokią mirusio ilgesnio kunigo sutaną.
Kadangi tas mirusysis vėliau neatėjo jos atsiimti, man ją ir paliko. Sakė: reikės, kada jau galėsi dirbti. Pagal vienuolijos tvarką, kai laidoja kunigą, reikia sutana apvilkti. Sakė: tu ją turėk, jei reikės kur. Kai mirsi, žinok, ji turi būti, kad nereikėtų vienuolijai rūpintis kur sutaną gauti.
Taip vienuolijoj būdamas vieną po kitos gaudavau tų mirusių kunigų vienuolių sutanas ir jas sunešiodamas kol nebepavyksta prakaito kalkių atskalbt, eilę metų galėjau kunigaut ir vienuoliaut.
Na, savotiškai susipažinau ir su biologijos dėsniu, kad su žmogaus prakaitu pasišalina ir druskos. Kai sutaną jau tiek įprakaituoji, kad kalkės druskų cemento neina atskalbt, žiūrėk koks vėl senas marijonas numiršta ir vėl gauni neįkalkėjusią, o jei kitas mažiau įprakaitavęs– nei skalbti nereikia. Va, toks mielas vienuoliško neturto apsisutanojimas.
Ir taip su šia vienuolija, ačiū Dievui, praėjau „neįtikėjęs“ daiktais: „Neįtikėjęs“ namais, turtais, triobom, pilim, rūmais ar daiktų bei pinigų kaupimu.
Galėjau džiaugtis laisve, nes mano iš lagerių grįžę mokytojai pilnai įrodė, kad tiek norint pasirengti kunigystei, tiek norint gauti šventimus, iš tikrųjų, nereikia tokios daugybės gražių dalykų, tokios daugybės blizgučių, cackučių, paauksuotų, surikiuotų, kiek kartais pamatai ten, kur jų nesinorėtų matyti.
Kai pamatai kartais jauno ar vyresnio kunigėlio gyvenamoj vietoj tokią indišką krautuvėlę, apkrautą visokiausiais nesąmoningais blizgučiais, megsciukais, cackiukais. Tiesiog nesuprantu, kam to reikia. Mat kelias, kuriuo mane Dievas atvedė į kunigystę, aiškiai įrodė ir liepė galvoti, kad to nereikia nei pašaukimui atrasti, nei pašaukimui išpildyti.
Sau iškeliu klausimą: iš tų kunigų, kuriuos aš pažįstu per gyvenimą eidamas – o jų pažinojau nemažai – ar žinau nors vieną, kuris nusprendė būti kunigu dėl to, kad pamatė labai gražią monstranciją ar brilijantinį kryžių, ar labai blizgantį kokį kunigėlį su auksiniu arnotu, ar dar ką nors?
Atsakau tiesiai šviesiai: Ne, aš tokių nežinau. Galvoju, kažin, o gal aš atėjau į Bažnyčią paskui blizgučius ir išsiblizginau?
Tarp kitko, joje sukuosi nuo trylikos metų. Ir patarnavau, ir zakristijonavau. Atsakau: Ne, savo pašaukimą radau kluone – kunigo J. Zdebskio rekolekcijose jaunimui.
Buvome susibūrę slapstydamiesi nuo saugumo kažkokiame kolchoze, kaime netoli Prienų. Tada pagalvojau: noriu taip kalbėti; noriu toks būti. Ten suradau pašaukimą. Bet nieko blizgančio ten nebuvo.
Mišioms jis užsidėjo kažkokią suglamžytą baltą maršką. Išsitraukė iš savo įspūdingo portfelio (jis mėgdavo didelius, aptrintus) tai, kas reikia, – kelioninį mišiolėlį ir t.t. Tiek tų blizgučių. O pašaukimui kol kas užteko.
Ar man blizgučių reikia? – galvoju sau. Na, vieną brangenybę, tiesa, turiu – tėvo Vaclovo Aliulio seniai seniai man padovanotą dovaną: kai baigiau neakivaizdiniu Seminarijoje mokslus ir išlaikiau paskutinius egzaminus iš Šventojo Rašto, jis, neseniai grįžęs iš Romos, kažkokiu būdu įsikontrabandinęs ištraukė man tokią juodą piniginukę ir padovanojo komplektuką ligonių sakramentui– aliejus, krapyliukas ir komuninė.
Visą laiką su šiuo „blizgučiu“ einu pas daugybę ligonių. Dievui nešti pas sergančius ir mirštančius jo užteko.
Brangieji, tasai pašaukimo suvokimas, kuris siejasi su Dievo vaikų laisve, mane įtikino, kad jam daiktų nereikia. Šventosios Dvasios įliek, Dieve, šiandien į mūsų Tautos dirvonus, kad mes įtikėtume ir pamatytume tikrąją šviesą.
Kada bandai galvodamas apie savo kunigystę, gyvenimą, nueitą kelią po visų ieškojimų ir bandymų paprastai ir aiškiai atsakyti, kas mane veda, sakau tiesiai: gražiausi visoje liturgijoje man yra trys žodžiai – „Kristus mums šviečia“.
Kiek kartų bežvelgiu, nagrinėju, mąstau šiuos žodžius, sunku, sunku rasti ką nors daugiau. Ir net tada, kai pačioje kunigystėje teko ieškoti kelių sau ir kitiems, tose sumaištyse klausti: Kur eit toliau? Kas ne išdavikas?
Klausiau vieną, kitą. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas gražiai pasakė: „Ištikimybė Kristui“, sako: „To laikykis!“
Ištikimybė Kristui visada lieka, turi likti kunigo gyvenime. Pagal šį kriterijų ir daug ieškojau, ir dalinau atsakymus kitiems. Popiežius Benediktas XVI, pasirinkęs V–VI šimtmetyje gyvenusio senų laikų šventojo Benedikto Nursiečio vardą – jį iškėlė kaip Europos vienuolijų įkūrėją. Pasak popiežiaus, jis padarė esminę įtaką Europos civilizacijos ir kultūros raidai.
Ir štai šventojo Benedikto Nursiečio citata: „Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę“. Taigi, tasai liturginis šūksmas Prisikėlimo dieną – „Kristus mums šviečia!“, kurį tris kartus sušunka Bažnyčia ir kuris yra jos esmės apraiška Pasauliui, kultūrai, Europai, kaip sau norit, ir šiandieniam laikui tampa užduotimi ir atsakymu.
Vis dėlto aš įžvelgiu bandymus nukreipti mūsų dvasią, akis, mūsų žvilgsnius į daiktus. Mielieji, norima, kad mes žiūrėtume į daiktus, kad paskęstume jų rūpesčiuose – stogų, daiktelių, blizgučių, – kai to visai nereikia. Gali kunigauti pasiėmęs nabašninko sutaną, pašaukimą randi palei kluono kampą. Viso kito Tautai nereikia. Reikia, kad Kristus šviestų.
Stojus į Bažnyčios kovą, į jos tarnystę, reikia per šį laiką išlaikyti tą „Kristus mums šviečia“. Išlaikyti tarnystės dvasią ir žiburį – šviesą savo tautai. Perduoti Kristaus šviesą ateinančiai kartai. Nešti kitoms kartoms ne savo rakandus, kad ir labai pablizgintus, bet – tvirtus moralinius principus, ramią krikščionišką sąžinę, savo Tautos dorybes.
Ne vieno ar kito žmogučio, neatsilaikiusio prieš vilkus avies kailyje, įtikinėjimus, bet savo krikščionišką pašaukimą, pašaukimą šeimai santuokoje, tarnystei šeimos gyvastingumui ir vaisingumui.
Ir galvojant apie tą vienuolystės apraišką Bažnyčioje, kuriai Dievas leido apsireikšti ir mano gyvenime, žvelgiu į palaimintą Jurgį Matulaitį ir noriu jums pasakyti: Ne, mielieji, jis neskęsta.
Nutinka keistas reiškinys, kurį priskirčiau šiam laikui, šiai Tautai. Neskęsta mūsų Tautos šventieji užmarštyje ar atliekų krūvose, kurias metam šalia miestų. Ne! Neskęsta jų vertybės. Neskęsta! Greičiau skęstame mes. Alkoholizme, genderizme, visokių šarlatanų politikose, visokiose keisčiausiose sukonstruotose intelektualinio gyvenimo apraiškose, prikištose keistų teorijų, visokių žmonijos nekentėjų sukonstruotų. Pasakyčiau, keistas vaizdas.
Tie šventieji, tie mūsų tautos kankiniai, kurių virš šimto siekiantis sąrašas paduotas Vatikanui tvirtinti, šiandien jie ant kranto ir neskęsta. Jie žiūri į daugelį iš mūsų, skęstančių ydose, netikėjime, klaidose ir nevilty, ir tiesia mums ranką.
Ir aš, ačiū Dievui, nepaskendau. Nei nevilty, nei netikėjime. Bet paremtas šios vienuolijos, palaikomas vyskupų eidamas šiuo keliu kartu su visa Bažnyčia tiesiu jums ranką ragindamas nepaskęsti.
Irkitės link kranto. Plukdykite savo vaikus ten, kur Kristus mums šviečia.
Prisimenu šiandien palaimintąjį tarp daugybės šventųjų, kurie nepaskendo klastose ir politikose. Stovėdami ant Kristaus kaip ant uolos jie tiesia ranką ir nušviečia mums kryptį. Kristus mums šviečia!
Tiems, kurie eina į Tiesą ir gyvenimą, atsakingiems už Tautą ir vedantiems ją į išganymą. Dieve padėk!
