Edvardas Čiuldė. Žemaitaičio testas urbi et orbi

Nežinomi viešpaties keliai! Niekados nebūčiau pagalvojęs, kad taip gali atsitikti, jog prieš dešimtmetį su trupučiuku viešojoje erdvėje „užsirekomendavęs“ kaip neabejotinai aršiausias politiko Žemaitaičio kritikas, tuo metu vieno skaitytojo pavadintas persekiotoju, dabar esu priverstas pripažinti, kad šis, šiandien Lietuvoje labiausiai linksniuojamas politikas, tikriausiai nesąmoningai, tarkime, toli gražu nenorėdamas to užsitraukti ant savo galvos, patapo globaliųjų pokyčių, įgijusių pasaulinės sistemos pavidalą, galutinio supuvimo testatoriumi. Tačiau pokalbį apie tai pradėkime iš toliau…

Jeigu esi labai užsispyręs, tau gali pavykti perprasti net I. Kanto „Grynojo proto kritikoje“ pateiktų antinomijų esmę, tačiau štai man taip ir nepavyko kol kas net priartėti prie vadinamojo pažangeivizmo skelbiamos tiesos, kad pasaulio pažanga iš esmės susiveda į du punktus, t. y. 1) kovą už gėjų teises ir 2) į kovą už žydų teises arba kitaip tariant, į kovą prieš homofobiją ir antisemitizmą supratimo. Jau rizikuodamas atsibosti skaitytojui mirtinai, n-tąjį kartą pastebėsiu, kad tokio Vakarų kultūros iškovojimo kaip žmogaus teisių konceptas suvedimas į pasturgalio reikalus yra didingos žmogaus teisių doktrinos kanalizacija ir sunaikinimas fantasmagorinio sukarikatūrinimo pavidale. Taigi vadinamasis pažangeivizmas savo teoriniais užkeikimais apie pažangą ir praktiniais veiksmais šiandien įtakoja tikrovę nebent tik kaip degradacijos kelio staigaus paspartinimo stimuliatorius, kai į katastrofos finišo tiesiąją jau esame stumiami išriedėti net daug sparčiau nei Romos imperijos pabaigos populiacija…

Kita vertus, nesuprantu, nors užmušk, kodėl dabar turėtume dėti papildomas pastangas ginant Dievo išrinktosios ir šiandien labiausiai tarp tautų privilegijuotos žydų tautos interesus savo tautos interesų sąskaita? Kas be ko, mūsų širdys nėra taip surambėjusios, kad jau būtume sugebą užmiršti hitlerininkų nusikaltimų siaubą, tačiau, kaip atrodo bent man, kai Holokausto atmintis tų pačių žydų begėdiškai yra pradedama naudoti savo interesų prioretizavimo ir kitų tautų atstūmimo bei suniekinimo tikslams, Holokausto atmintis yra išniekinama ir praranda „argumento“ statusą… Tada jau ir jūsų nuolankus tarnas vis dažniau pagalvoja, kad staiga, tarsi niekas iš nieko, kaskart kylanti kovos prieš antisemitizmą isterija, panaši į pranešimą, kad dangus griūva, bent jau Lietuvoje paprastai yra susijusi su kažkokia apgaule, sąvokų klastojimu arba net primityviu žmonių mulkinimu, kurį galima prilyginti telefoninių sukčių veiklai.

Žinia, Remigijaus Žemaitaičio bravūra buvo ypač šiurkšti, kaltinant Izraelio premjerą nusikaltimu žmogiškumui, bet drauge su stilistiniu išsireiškimų šiurkštumo slopintuvu, kai buvo sufleruojama, kad neva taip kalbėti gali tik darželinukai. Tačiau tai labiausiai ir užkliuvo.

Kas be ko, nereikėjo jam prisiminti tos vaikiškos skaičiuotės, ypač netinkamas buvo paaiškinimas, kad neva po Izraelio premjero iniciatyvų galiausiai mūsų politikas ėmė ir staiga suprato – kaip tokios skaičiuotės užgimsta? Tačiau pavadinti Žemaitaitį antisemitu, kaip atrodo bent man, galėtų tik labai ligotos vaizduotės žmogus arba piktavalis padaras, nes būtent jokio sisteminio antisemitizmo ar rasizmo pėdsakų čia nėra net užuomazginiu pavidalu, net jeigu anas po to dar kelis kartus paminėjo visiems Lietuvoje iki skausmo žinomus, jokia paslaptimi nedaromus atvejus, kad kai kurie žydų tautybės NKVD tardytojai pasižymėjo ypatingu sadizmu, pranokstančiu net daktaro Mengelės išmonę.

Taigi, tokio, iki vaikiško primityvumo pažeminto pagal apibendrinimo lygį pasisakymo nė iš tolo nebūtų galima lyginti, tarkime, su Vinokuro sistemiškai išplėtotu antilietuvizmu ir jo rasistiniais išpuoliais prieš lietuvių tautą, kai imama įrodinėti, kad lietuviai, kaip supratau, dėl savo niekingumo ir baisaus atsilikimo, net neturi teisės turėti savo istorinio pasakojimo.

Ogi, kažkas ne taip yra su teisingumo supratimu Lietuvoje, jeigu pirmajam dėl folklorinio užsiangažavimo jau yra iškelta baudžiamoji byla, o antrasis tikriausiai ir toliau nevaržomai siautės, nesulaukdamas net drovaus perspėjimo, kad rasistiniai pasisakymai Lietuvoje negali būti toleruojami. Darau dar ir tokią prielaidą, kas pastaruoju metu pagal politikų įgeidžius suformuotas LR Konstitucinis Teismas yra tendencingai orientuotas, – nebūtinai įtakojamas kokių nors priešiškų jėgų iš išorės, o greičiau iš vidaus užvaldytas leftistinių marazmų, kai autonominis teisingumas šio teismo pastangomis kuriamas kažkur pro šalį, kraupiai prasilenkiant su tautos gerovės ir orumo imperatyvais.

Tas pats Vinokuras visus lietuvius suskirstė į atvirus antisemitus ir slaptus antisemitus, savo ruožtu aš jam jau esu pateikęs pasiūlymą, kad užsimaskavusį, besislapstantį antisemitą būtų galima aptikti pagal medicininius išmatų tyrimus.

Būtent kelių Žemaitaičio pasisakymų stilizuotas primityvumas yra geriausias testas, nustatant, kad mūsų pasaulio moralinėje sąrangoje slypi kažkokia, dar neidentifikuota iki galo apgaulė, nes reakcija į šio politiko vaikiškas sapaliones buvo kraupiai neadekvati, kaltinimai antisemitizmu buvo išsakomi taip, kad net dangus kilnojosi nuo kiaulių choro žviegimo, bandant visiškai užtildyti sveiko proto bylojimus. Kas be ko, čia savo talentu perrėkti net žviegiantį kaulių chorą išsiskyrė Valatka, paskelbęs, kad dėl Žemaitaičio pakartotos vaikiškos skaičiuotės prasidėjo nevaldoma pasaulio pabaigos grandininė reakcija. Jau seniai noriu paklausti – kada, tu, Rimvydai, nustosi triesti britvomis ir viduriuoti su tokia atsilaisvinusia inercijos jėga, kad kyla pavojus, nesustojus, išviduriuoti į aplinką visą save be jokio likučio, kai iš žmogaus gyvenimo lieka tik aptriesti pašaliai. Kita vertus, kam mums reikalingas būtų tas pasaulis, jeigu jis ir toliau būtų apibrėžiamas tik kaip patogiausia vieta iškrypauti, drauge tautas suskirstant į ponų ir vergų rases…

Tačiau sulaukėme ir tarptautinė reakcijos, ar ne? Niekaip negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad į ratą sustojusios vaipėsi ir kažką kliedėjo Užgavėnių kaukės…