Arkivyskupas Rolandas Makrickas šeštadienį Vatikane buvo įvesdintas į Kardinolų kolegiją bei tapo penktuoju kardinolu Lietuvos istorijoje.
Viešoji konsistorija – Kardinolų kolegijos susirinkimas – vyko Šv. Petro bazilikoje. Liturginių apeigų metu popiežius Pranciškus į Kardinolų kolegiją iš viso įvesdino 21 dvasininką.
Konsistorijos homilijoje popiežius Pranciškus komentavo šia proga skaitytą Evangelijos pagal Morkų ištrauką, pasakojančią kaip Jėzui su mokiniais keliaujant į Jeruzalę du mokiniai paprašė Jėzaus, kad savo būsimoje karalystėje skirtų jiems svarbiausias pareigas.
„Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas“ (Mk 10, 43), – atsakė jiems Jėzus, mėgindamas paaiškinti tuo metu mokiniams dar nesuprantamos Dangaus karalystės esmę.
Evangelija atskleidžia dramatišką kontrastą, sakė Pranciškus. Jėzus eina stačiu į kalną vedančiu keliu, kurio gale laukia Golgota, o mokiniai galvoja apie lygų kelią, apie šlovingą Mesijo pergalę. Taip gali nutikti ir mums. Ir mus gali apakinti prestižo ir galios vilionės.
Štai kodėl svarbu pažvelgti į savo vidų, nuolankiai atsistoti prieš Dievą ir sąžiningai paklausti savęs: kur krypsta mano širdis? Kuria kryptimi ji juda? Ar neinu klaidinga kryptimi?
Ką reiškia eiti Jėzaus keliu?
Eiti Jėzaus keliu pirmiausia reiškia statyti jį į visko centrą. Dvasiniame gyvenime, kaip ir pastoracijoje, kartais kyla pavojus, kad susitelksime į išorė, pamiršdami esminius dalykus.
Pernelyg dažnai antraeiliai dalykai užima to, kas būtina, vietą, išoriniai dalykai ima viršų prieš tai, kas iš tiesų svarbu, pasineriame į veiklą, kurią laikome neatidėliotina, nesigilindami į esmę. Turime grįžti prie to, kas svarbiausia, susigrąžinti tvirtą pagrindą, „apsivilkti“ Kristumi.
Eiti Jėzaus keliu taip pat reiškia puoselėti susitikimo aistrą. Jėzus niekada nekeliauja vienas. Jo ryšys su Tėvu neatskiria jo nuo pasaulio įvykių ir skausmo. Priešingai, jis atėjo į pasaulį būtent tam, kad išgydytų žmogaus žaizdas ir palengvintų jo širdies naštą, kad nuverstų širdį slegiančius nuodėmės akmenis ir sutraukytų vergijos grandines. Jėzus savo kelyje sutinka kančios paženklintų žmonių veidus, tampa artimas tiems, kurie prarado viltį, pakelia puolusius, gydo sergančius.
Eiti Jėzaus keliu pagaliau reiškia būti bendrystės ir vienybės statytojais, sakė popiežius. Jėzaus kelias veda į Golgotą. Ant kryžiaus jis įvykdys jam patikėtą misiją, kad nė vienas nebūtų prarastas (plg. Jn 6, 39), kad būtų sugriauta priešiškumo siena (plg. Ef 2, 14) ir kad visi suprastume, jog esame to paties Tėvo vaikai ir broliai bei seserys tarpusavyje.
Galiausiai popiežius kreipėsi į naujus kardinolus: „Viešpats, nukreipęs savo žvilgsnį į jus, kilusius iš skirtingų istorijų bei kultūrų ir atstovaujančius Bažnyčios visuotinimui, šiandien kviečia jus būti brolybės liudytojais, bendrystės kūrėjais ir vienybės skatintojais. „Eikime kartu Jėzaus keliu – nuolankiai, su nuostaba ir džiaugsmu.“
Perskaitęs jų pavardes bei iš 21 naujai paskirto kardinolo priėmęs tikėjimo išpažinimą ir priesaiką, popiežius kiekvienam iš jų įteikė kardinolišką žiedą ir kepuraitę, vadinamą biretu.
R. Makrickas gimė 1972 metais Biržuose, 1996 metais buvo įšventintas kunigu Panevėžio vyskupijai, iki 2001-ųjų buvo Lietuvos vyskupų konferencijos sekretorius ir 2000 metais didžiojo jubiliejaus nacionalinio komiteto vadovas.
2004 metais Romos Popiežiškajame Grigaliaus universitete R. Makrickas įgijo Bažnyčios istorijos daktaro laipsnį, 2006-aisiais priimtas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą, dirbo nunciatūrose Sakartvele, Švedijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Gabone ir Valstybės sekretoriato bendrųjų reikalų skyriuje.
R. Makrickas nuo 2021 metų gruodžio vidurio yra Popiežiškosios Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos nepaprastasis komisaras, o šių metų kovą buvo paskirtas šios Bazilikos arkikunigu koadjutoriumi.
Praėjusiais metais jis Švč. Mergelės Marijos bazilikoje Romoje pašventintas vyskupu.
Lietuvoje kardinolo titulas taip pat yra suteiktas Jurgiui Radvilai, Vincentui Sladkevičiui, Audriui Juozui Bačkiui bei Sigitui Tamkevičiui.
Raudonos spalvos sutanas dėvintys kardinolai yra svarbiausi popiežiaus patarėjai.
Sekmadienį Šventasis Tėvas su visais konsistorijoje dalyvavusiais kardinolais aukos Šv. Mišias.
Žinot, kuo man patinka baltų tikėjimas? Krivis yra tiesiog doras ir išmintingas vyras (mūsų laikais ir dora išmintinga moteris gali būti krivė), o mielos doros merginos, padedančios kriviui apeigose, yra vaidilutės. Nėra jokių konsistorijų, dikasterijų, kurijų, tūkstančių kanonų ir pan.
Ir beje, vos nepamiršau: patys Dievai kalba lietuviškai.
pranciškus masiškai šventina naujus kardinolus neatsitiktinai. Manau, kad pranciškus, būdamas masonų statytiniu, pastatytu į popiežiaus pareigas purvinais metodais, bando kuo daugiau sustatyti naujų kardinolų, kurių pažiūros būtų artimos jo pažiūroms su tuo tikslu, kad tarp kardinolų imtų vyrauti tokie kardinolai, kaip naujai paskirtas svarbiausios Bažnyčios Tikėjimo ir Mokymo dikasterijos vadovo pareigas einantis kardinolas Fernandesas, kuris savo dėstomoje teologijoje teigė, kad net jei kunigas prievartauja berniukus, jis nepraranda savo šventumo. pranciškus snakcionuoja ir išmeta sąžiningus kardinolus bei vyskupus ir paskiria vadovauti Bažnyčiai tokius kaip Fernandesas, arba tokius, kaip ar tai Holanderis, ar tai Holacheris, kuris vadovauja visam Bažnyčios sinodui ir kuris atvirai yra kalbėjęs, kad laikai pasikeitė ir Bažnyčia turi derinti prie naujų laikų ir tuo tikslu siūlė perrašyti netgi Šventąjį Raštą.
pranciškus skirdamas savo požiūrį atitinkančius kardinolus siekia, kad tarp kardinolų ir vyskupų imtų dominuoti švabomasonų požiūrį išpažįstantys kardinolai su tuo tikslu, kad kai masonai nuspręstų galutinai užvaldyti Bažnyčią, pasipriešinimas tam ypač vadovų gretose, būtų minimalus.
Švč. Mergelė Marija jau prieš keletą metų apsireiškimų Trevignano Romano miestelyje metu, yra įspėjusi, kad Bažnyčiai yra rengiama apostazė (atsimetimas nuo tikėjimo), kuomet Bažnyčioje bus neminimi šventieji nei pati Švenčiausioji Mergelė Marija, iš bažnyčių bus šalinami kryžiai ir Švč. Sakramentas būtų laikomas nė Jėzaus Kūnu ir Krauju, bet tik atminimu.
Tam pranciškaus rankomis ir yra rengiama dirva.
Siekiama, kad Bažnyčia taptų švabomasonų ideologiją aptarnaujančia tarnaite.
Švč. Mergelė Marija sakosi suprantanti apie savo vaikų kunigų sielose kilusią sumaištį, bei prašo ir toliau rūpintis savo avelių sielų išganymu.