Tomas Viluckas. Atstačius katedrą, kas atstatys tikėjimą?

Savaitgalį pasaulio dėmesį buvo prikaustęs Paryžiaus Dievo Motinos (Notre Dame) katedros atidarymas. Ugnies galios apgadintas krikščioniškos Europos simbolis gražintas žmonijai vėl atvėrė savo senovinius vartus per kuriuos įžengę galės sutikti dieviškumo didybę sustingusią žmonių darbo pavidaluos.

Atidarymo ceremonija pademonstravo mūsų prigimties du svarbiausius matmenis – kultūrą ir religiją.

Tačiau jei ši katedra būtų vien, kaip teigė didysis jos populiarintojas prancūzų rašytojas Viktoras Hugo, „katedrų karalienė“, tuomet ją vertintume kaip neabejotiną žmonijos kultūros istorijos viršūnę ir to pakaktų.

Prancūzai atstatė savo katedrų karalienę ir šis procesas kainavo apie milijardą eurų. Šie pinigai buvo ne tik paprastų tikinčiųjų (viso 340 tūkst. žmonių iš viso pasaulio) aukos.

Liūto dalį sudarė vos kelių milijardierių įnašai. Pavyzdžiui, Bettencourt-Meyersų šeima, kuriai priklauso kompanija „L’Oreal“, prisidėjo 200 mln. eurų. Tokią pat sumą paaukojo LVMH (Christian Dior, Louis Vuitton, Givenchy, Hennessy ir kt.) vadovas Bernardas Arnault. Mažiau – 100 mln. eurų – paaukojo bendrovės „Kering“ (Saint Laurent, Gucci, Balenciaga ir kt. prekių ženklai) savininkas François-Henri Pinault.

Žinoma, simboliška, kad besivaikančių mados vėjų pirkėjų pinigai nugulė į šios katedros atsatymo darbus. Grožio standartai atnešantys milžiniškus pelnus jų kūrėjams pasitarnavo Grožio didybei. Taip tarsi bylotume apie gražiausius dalykus, kuriuos mes, žmonės, galime sukurti, jei įdedame neįsivaizduojamą darbo, išteklių ir laiko kiekį.

Notre Dame įkūnija ne tik meno istoriją ir Europos kultūrą, bet yra ir vienas reikšmingiausių krikščioniškos civilizacijos pasiekimų simbolių. Katedros statyba prasidėjo XII a. ir truko beveik 200 metų. Notre Dame išgyveno Prancūzijos revoliucijos barbarybes ir ilgą atkūrimo laikotarpį.

Aštuoni šimtai metų Notre Dame stebėjo Paryžių, o jos varpai skambėjo pažymėdami ir laimingus, ir liūdnus įvykius. Šimtus metų katedra didingai stūksojo, liudydama Paryžiaus ir Prancūzijos istoriją, būdama Europos religinės kultūros širdimi. Ji patyrė religinio smurto, karų, epidemijų ir politinių neramumų šimtmečius, atlaikė Adolfo Hitlerio kėslus ją sunaikinti.

Ji atlaikė ir išmėginimą dideliu gaisru. Vis tik negalime išleisti iš akių fakto, kad nukrikščionėjimo liepsna siaučia ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Vakarų civilizacijoje. Net ir savaitgalio iškilmėse tikėjimui oficialiose kalbose buvo skirta vietos itin mažai.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas katedros atsatymą naudojo saviems tikslams. Jis seniai ir viešai buvo išsiuntęs kvietimą popiežiui Pranciškui atvykti į katedros atidarymo ceremoniją, o popiežius 2024 m. lapkritį taip pat viešai jo atsisakė. Ir atsisakė taip, kad, išvertus iš diplomatinės kalbos į suprantamą, tai tiesiog atrodė kaip spjūvis Prancūzijos valdžios institucijoms į veidą.

Oficialiai Vatikanas nepaskelbė atsisakymo priežasčių ir net neužsiminė apie popiežiaus sveikatą, kuri būtų atrodžiusi daugiau ar mažiau tikėtina (popiežiui jau 87 metai). Be to, prieš pat Notre Dame atšventinimą popiežius lankėsi Indonezijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Rytų Timore ir Singapūre.

Vietoje to, Šv. Tėvas sušaukė kardinolų konsistoriją Vatikane, o praėjus savaitei po ceremonijos Paryžiuje, gruodžio 15 d., pontifikas turėtų apsilankyti Prancūzijos Korsikos saloje, kur dalyvaus konferencijoje „Liaudies religingumas Viduržemio jūros regione“. Nesijaučia mastelio skirtumas?

Apie šio Vatikano pasirinkimo priežastis prancūzų leidinys „Le Figaro“, remdamasis savo šaltiniais, rašo, kad popiežius nenorėjo dalyvauti politiniame šou, kurį surengė E. Macronas, pasinaudodamas katedros atstatymo tema, kad sustiprintų savo gana silpną įvaizdį visuomenėje ir atitinkamai įtaką.

Pavyzdžiui likus dviem dienoms iki Notre Dame atidarymo, parlamentas pareiškė nepasitikėjimą vyriausybe ir pasiuntė ją atsistatydinti. Ir viso E. Macrono valdymo laikotarpio negalima pavadinti sėkmingu, jame akis bado pralaimėjimai ir nesėkmės.

Vis tik negalime išleisti iš akių fakto, kad nukrikščionėjimo liepsna siaučia ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Vakarų civilizacijoje.

Prancūzai praranda pozicijas Afrikoje, vidaus problemos nesprendžiamos, ūkininkai nepatenkinti, nelegali migracija didėja ir t. t. Ir didžiausias teigiamas jo pasiekimas, šalia vasaros olimpinių žaidynių yra Paryžiaus Notre Dame atstatymas. Jis įvyko tuo metu, kokį pažadėjo Macronas.

„Le Figaro“ rašė, kad popiežius Pranciškus nenorėjo būti „marginalizuotas“ Notre Dame atidarymo ceremonijoje ir dalyvauti Prancūzijos valdovo šventėje, kuri virto „tarptautiniu politiniu aktu Prancūzijos garbei“.

Prancūzai atstatė savo katedrų karalienę, bet kas atstatys jų katalikišką tapatybę?

Štai ši šalis pergyvena bažnyčių uždarymo ir griovimo faktus, kai vietos valdžios institucijos nusprendžia taip pasielgti dėl to, kad nėra kam jų prižiūrėti ir remontuoti. Juk nėra tikinčiųjų, todėl bažnyčios nereikalingos ir jas galima nugriauti arba pritaikyti kitoms reikmėms. Niekas nesiruošia jų atstatyti kaip Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Suprantama, nes politinio piaro dėl to padaryti nepavyks.

Paryžiaus Dievo Motinos katedra buvo atstatyta, tačiau bažnyčių uždarymas visoje Prancūzijoje tęsėsi ir net paspartėjo. Taip teigiama Prancūzijos katalikų arkivyskupijos bažnyčių pastatų inventorizacijos ataskaitoje, kuri buvo parengta dviejų Prancūzijos senatorių prašymu ir pateikta 2022 m. liepos mėn.

Pagrindinius šios ataskaitos  punktus katalikiškas laikraštis „La Croix“ paskelbė likus dviem savaitėms iki Notre Dame atidarymo ceremonijos. Visų Prancūzijos vyskupijų apklausos rezultatai nedžiugina: iki šiol beveik 1 700 bažnyčių 69 Prancūzijos vyskupijose yra uždarytos ir laukia savo likimo. Jos gali būti parduotos, atiduotos barams ar restoranams arba paprasčiausiai nugriautos.

Žymusis vokiečių mąstytojas Frydrichas Nyčė yra pranašavęs, kad krikščionių katedros virs Gyvojo Dievo mauzoliejais. Lieka palinkėti, kad toks likimas neištiktų grožiu nušvitusios Prancūzijos „karalienės“.