Česlovas Iškauskas. Esame naujos valdžios įkaitai?

Šį kartą nebūsiu labai diskretiškas (anot Tarptautinių žodžių žodyno, pranc. discret – vertas pasitikėjimo, laikantis paslaptį, slaptas, taktiškas). Kodėl? Todėl, kad, pasakysiu tiesiai, nepatinka naujoji Lietuvos valdžia, įskaitant ir keistą šališką poziciją užėmusį Prezidentą.

Esu menkas vidinių procesų žinovas, bet su kokiu aplombu (pranc. aplomb – per didelis, pabrėžtas pasitikėjimas savimi) darbą pradėjo centro kairės valdančioji dauguma, negali nejaudinti net eilinio rinkėjo. Jau rinkimų kampanijoje išryškėjęs socialdemokratų lyderės Vilijos Blinkevičiūtės politinis maivymasis nieko gero nežadėjo. Pagaliau supratusi, kad premjerės postas jai suteiks daugiau vargo negu pasitenkinimo ir pinigų, ji nėrė į savo ramų ir sotų europarlamentarės užutekį.

Skandalinga valdančiosios koalicijos dėlionė taip pat neapsiėjo be sukrėtimų. Tikruoju jos lyderiu (arba „pilkuoju kardinolu“) tapo partijos „Vardan Lietuvos“ vadovas Saulius Skvernelis. Policininko mentalitetas iškart davė vaisių: jis sudorojo savo priešininkus, užkariavo Seimo pirmininko postą ir faktiškai mažai patyrusį bei dėl žiurkių nuodijimo Vilniuje aferos teisėsaugos nuskriaustą premjerą Gintarą Palucką padarė savo vasalu.

Išstumti iš valdžios konservatoriai bei liberalai tyliai prunkštė į kumštį: ko laukti iš šitaip susikompromitavusių „kairiukų“? Laikinoji premjerė (Seime šią savaitę bus patvirtinta Vyriausybės programa) Ingrida Šimonytė niekada neieško švelnesnio žodžio, o jos retorika daugelį veda į pasiutimą.

Bet reikia pripažinti, kad 18-oji vyriausybė be katastrofiškų nuostolių išsilaikė visą kadenciją. Ir kokie tai buvo metai: COVID-19, migrantai, karas Ukrainoje… Nenuostabu, kad I. Šimonytės kalbose galima išgirsti pikdžiugišką gaidelę: pažiūrėsim, kaip nauja koalicija susidoros su būsimais iššūkiais, ypač geopolitine situacija. Juk kontraversiškų idėjų netrūksta: atkurti santykius su Kinija, nustoti remti Kyjivą, nedidinti išlaidų gynybai. Galima spėti, kad nauja opozicija turės peno kritikuodama centro kairiųjų valdžią…

Apie koalicijos partnerius, kaip sakoma, atskira daina. Jei socialdemokratų ir „Vardan Lietuvos“ derinys dar buvo visai suprantamas, tai tempti už ausų į koaliciją Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušrą“ buvo ypač neatsakinga ir net juokinga. Antisemitiniais pareiškimais garsėjantis ir vis dar teisiamas partijos lyderis, buvęs europarlamentarų Rolando Pakso ir Juozo Imbraso patarėjas vis dar didžiuojasi, kad juo pasitikėjo beveik 200 tūkstančių rinkėjų, tačiau paklauskite Kelmės ir Šilalės 41-osios apygardos rinkėjų, kur jis balotiravosi, ir dažnas pasakys, kad savo patikėtiniu nusivylė.

Tiesa, visos šalies mastu nuo spalio 30 iki lapkričio 12 d. vykdyta apklausa parodė stebėtiną reiškinį: Prezidentu G. Nausėda pasitikintys teigė 17,5 proc., o R. Žemaitaičiu 10,4 proc. respondentų. Prieš mėnesį pastarojo populiarumas buvo išaugęs (jis lenkė ir S. Skvernelį), o šalies vadovo – nukritęs… Tokia reitingų keistenybė būdinga ne tik Lietuvai, o tada galima daryti išvadą: savivokos lygis mūsų šalyje neatitinka brandžios demokratijos standartų.

R. Žemaitaičio antisemitizmas – ne paprastas nusišnekėjimas. Tai jo pozicija, kurios jis neatsisako ir šiandien. Netiesa, kad mes ją turime apeiti tylomis, nes viešinimas, esą, yra „aušriečių“ lyderio reklama. Neapykantos tautinėms mažumoms skatinimas netoleruotinas nei vieno rajono, regiono, nei valstybės mastu. Ypač pretenduojantiems į valdžią.

Vis tik susižavėjimas „aušriečiais“ neblėsta, ką rodo ir apklausos (beje, jos atliktos prieš mėnesį). Bet Prezidentas užbrėžė aiškią liniją: jokių ministrų iš „Nemuno aušros“ kontingento, jau nekalbant apie teisiamą patį partijos vedlį. Vėliau jis tokio ryžto jau nerodė, o pritarė dvylikai iš 14 kandidatūrų.

„Nemuno aušra“ ministrus siūlys iš numatytų viceministrų, kitaip sakant, „iš gatvės“ (R. Žemaitaitis: „Ruletę suksime toliau“). Šalies vadovas tam neprieštaraus, svarbu, kad jie būtų nepartiniai (arba laikinai suspendavę narystę) ir technokratai. Mes jau turėjome „profesionalų“ Vyriausybę. Ar ji nuvertė kalnus?

G. Nausėda rodo ryžtą ten, kur jo mažiausiai reikia. Pasitikėjimą juo mažina nesenos istorijos su S. Skvernelio keliuko istorija, Susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus pašalinimu iš posto ir kt. Prezidento politinės ambicijos užgožia principinį šalies vadovo nešališkumą. Jo nusistatymas prieš „aušriečius“ virto stebinančiu buvusios Vyriausybės sulyginimu su ateinančia: esą, darbą pradėsianti G. Palucko Vyriausybė yra pajėgesnė nei pastaruosius ketverius metus dirbęs centro-dešinės ministrų kabinetas.

Reikia nemažai drąsos duoti tokį pasitikėjimo avansą dar net pirmųjų žingsnių nežengusiai, taip pat nuteistojo premjero kabinetui… Netrukus I. Šimonytė įgėlė: „Prezidentas yra ketvirtasis koalicijos partneris“.

Šiaip ar taip, garvežys juda toliau. O ir šis pasidalijimas nuomonėmis nereiškia, kad reikia raginti telkti visuomenės jėgas priešintis naujajai valdžiai. Kitų valstybių patirtis rodo, kad tai veda prie smurto ir stagnacijos.

O vis dėl to: ar naujieji skandalingieji technokratai, net ir pelnę Prezidento simpatijų, pateisins savo žmonėms duotus įžadus? Ar po kokių metų nepasijusime pernelyg didelio pasitikėjimo jais įkaitai?

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt