Visa internetų ir startupų Lietuva po rinkimų atsikėlė kaip per baisias pagirias. Pasipylė ekspertų ir šiaip pralaimėjusiųjų patyčios iš daugumos žmonių pasirinkimo. Su siaubu rezultatus sutiko ir jau pergalę šventęs ir visą Lietuvą ironiškom bei kitokiom šypsenom apdovanojęs startupų Lietuvos premjeras Gabrielius Landsbergis. Pergalę galiausiai šventė valstiečiai, o tą daryti planavę konservatoriai liko su blogiausiu rezultatu per 12 metų.
Pralaimėtojai
Po antrojo turo pasimatė TS-LKD atsinaujinimo padariniai. Nors konservatorių stovykloje bandoma aiškinti, kad jų kuklius rezultatus lėmė tiesiog „naujų gelbėtojų“ efektas, surinkęs tariamus „protesto balsus“, situacija toli gražu ne tokia paprasta. „Nauji gelbėtojai“ iškildavo kiekvienuose rinkimuose, tačiau turėdavo dalintis rinkėjų simpatijas su tradicinėmis opozicinėmis partijomis ir visada likdavo mažaisiais partneriais, kuriuos suvirškindavo LSDP arba TS-LKD. Šįkart naujos jėgos triumfas prieš ligšiolinę vienpartinę sistemą su dviem vardais (nuolatinę LSDP ir TS-LKD valdžios kaitą) buvo totalinis. Nors pokyčius žadėjo ir konservatoriai, ir valstiečiai, pirmųjų pažadas įtikino daug mažiau žmonių. Profesoriaus Landsbergio nekentusi Lietuva (t.y. visi, išskyrus TS-LKD ir LLS rinkėjus) atsinaujinimu su ta pačia nekenčiama Landsbergio pavarde nepatikėjo.
Konservatorių rezultatai po ilgos pertraukos prieštarauja švytuoklės logikai. 2008 m. patys iš opozicijos atėję konservatoriai surinko daug daugiau už Valinsko kompaniją ir formavo Vyriausybę. 2012 m. po savo pačių valdymo sugebėjo surinkti net 33 mandatus. Dabar gi po šlovingo atsinaujinimo ir po kadencijos praleistos opozicijoje surinkta mažiau nei turėta – 31 mandatas. Akivaizdu, kad „atsinaujinimas“ ir „Naujas planas Lietuvai“ įtikino mažiau žmonių nei „nauji gelbėtojai“. Įtikino netgi mažiau žmonių nei 2012 m. A. Kubiliaus pasiteisinimai, kad diržų veržimo naktinės reformos buvo neišvengiamai būtinos.
Tačiau Gabrielius Landsbergis rinkimų rezultatuose nemato nei pralaimėjimo, nei savo kaltės. Po rinkimų jis skelbė tęsiąs „sėkmingą atsinaujinimą“, nors būtent šis atsinaujinimas tiesiogiai atsakingas už nesėkmę, jei ne visoje Lietuvoje, tai tikrai už prarastą Kauną. Apskritai rinkimų eigoje, ypač po pirmojo turo, išryškėjo nepatyrusio pirmininko klaidos. Nuo pat pradžių atrodė, tarsi tikima būsima pergale arba jos nenorima. Dėl nesuvokiamų priežasčių stipriausi kandidatai išsiųsti „atostogų“ į provinciją, nors A. Kubilius, I. Degutienė ir R. Juknevičienė galėjo laimėti ar bent lygiai kautis dėl mandatų Kaune, o ne LLRA valdomuose Šalčininkų ir P. Urbščio judėjimo valdomame Panevėžyje. Dar dvi galimybės pakovoti prarastos suskaldžius balsus ir rinkėjus paskandinus tarpusavio vaiduose A. Dumčiaus ir V. Čigriejienės apygardose. 3-4 vietose likę ir virš 10 proc. rinkę veteranai galėjo laimėti po TS-LKD vėliava. Į „garantuotomis“ ir todėl auksinėmis laikytas Kauno apygardas sustatyti Lietuvai ir pačiam Kaunui nežinomi kandidatai. Vardan atsinaujinimo.
Rinkimų rezultatai atspindėjo pasirinktą taktiką – pinigai koncentruoti į naujų veidų ir sąrašo populiarinimą, vienmandatėms paliekant trupinius. Tai daryta žinant, kad TS-LKD kaip partija neturi galimybių perimti kitų partijų rinkėjų daugiamandatėje apygardoje, tuo tarpu vienmandatininkai tokias galimybes turi. Pasitvirtino pusę metų sklandę įtarimai, kad atsinaujinusios TS-LKD vadovybei „geriau mažesnė frakcija, tačiau su naujais veidais ir be talibų“. „Talibų“ atsikratyti nepavyko, tačiau iš esmės tikslas pasiektas – frakcija mažesnė, o naujų veidų joje visai nemažai. Ar kas nors partijoje garsiai iškels klausimą, kiek potencialių balsų prarasta siekiant išpopuliarinti iki tol niekam Lietuvoje nežinomus atsinaujinimo bangos kandidatus?
Nepatyrimas ir didelis ego ima viršų ir po rinkimų. Konservatorių užsispyrimas koalicijoje matyti liberalus net ir po to, kai patys liberalai aiškiai paskelbė į koaliciją neisiantys, o rinkimų rezultatai aiškiai rodo, kad trečia partija koalicijoje nereikalinga, yra aiškus įrodymas, kad G. Landsbergis buvo nusiteikęs ir pasiruošęs būti tik nugalėtoju. Koalicijoje jis save mato tik kaip lyderį ir darbotvarkės formuotoją. Valstiečiai buvo puikūs būsimi partneriai, kol planuota, TS-LKD bus pagrindinė jėga. Viskas vardan tos Lietuvos, reformų, atsinaujinimo… Juk praėjo „keturi prarasti metai“. Tačiau kai pasimatė beveik dvigubai didesnis (skaičiuojant mandatais) rinkėjų pasitikėjimas valstiečiais, dar keturi, tad viso aštuoni „prarasti metai“ nebeatrodo taip baisiai. Lietuva kaip nors išgyvens Naisių I laikotarpį, o konservatoriai saugodami savo liberalią tapatybę budės opozicijoje. Vardan tos Lietuvos būti mažaisiais partneriais, pasirodo, yra nepakeliama našta. Jeigu Gabrieliaus Landsbergio užsispyrimas sugriaus koalicijos tarp LVŽS ir TS-LKD galimybes, partijos ir būsimos frakcijos narių vieša reakcija bus pats geriausias lakmusas vertinant šios valdžios ir sprendimų priėmimo nesiekiančios partijos gyvybingumą ir perspektyvas.
Valstiečių ideologinė niša ir tęstinumas
Nugalėtojai gi sprendžia dvi problemas – valdžios įtvirtinimo ir tęstinumo. Iškart po rinkimų pergalės publicistai, nuo Valatkos iki Gritėno, prisijungė prie seniai tą kartojusių konservatorių: valstiečiai esą neturi nuoseklių pažiūrų, jų kryptis – „jokia“. Būdami oportunistiniu sambūriu vieniems rinkimams jie neva greitai išsibėgios po kitas frakcijas ir tebus vienų rinkimų fenomenas. Pirmasis teiginys yra absoliuti klaida. Būtent dėl to, tikėtina, kad klaidingas ir antrasis.
Šiandien absoliučiai neįmanoma prognozuoti, ar ir kaip ilgai vieninga ir stabili išsilaikys valstiečių frakcija ar jos formuojama Vyriausybė. Įmanomi visi scenarijai. Konservatorių užsispyrimas eiti į koaliciją su liberalais, taigi neiti visai, aiškiai rodo, kad prieš valstiečius formuojamas vadinamasis sanitarinis kordonas. Vargiai kuo tarpusavyje besiskiriančios „tradicinės“ partijos į valstiečius žiūri kaip į virusą, nuo kurio reikia saugoti šaknis įleidusią partinę sistemą. Šioms pastangoms naudinga valstiečius vaizduoti kaip nenuoseklius, sau prieštaraujančius populistus.
Tačiau priešingai populiariems aiškinimams, valstiečių ideologija yra labai nuosekli ir tradicinė. Be jos retai įsivaizduojama vakarietiška partinė sistema. Tai – krikdemiška ideologija. Jos esmė: socialinis konservatyvumas (šeima, kalba, gyvybė, tautiškumas) ir socialinis teisingumas (didelis valstybės kišimasis į ekonomiką). Paradoksas ir apsileidimas, kad krikščioniškosios demokratijos vietą šalyje užimti tenka pagoniškosios kultūros puosėlėjimu išgarsėjusiam politikui. Tačiau yra būtent taip.
Kiekvienam su politine sociologija bent kiek susipažinusiam žmogui seniai aišku, kad Lietuvoje šioje politinio spektro vietoje seniai egzistuoja vakuumas. Neabejotinai didžiausia dalis Lietuvos piliečių yra socialiai konservatyvūs ir nori didesnio gerovės perskirstymo. Jis ir objektyviai būtinas, nes Lietuva, sėkmingai panirusi į Laisvos rinkos instituto pasakas, yra tapusi didžiausios visoje ES socialinės nelygybės ir dirbančiųjų išnaudojimo (skirtumas tarp BVP 1 gyventojui ir vidutinio darbo užmokesčio) šalimi. Tiek dėl ekonominių klausimų, tiek dėl poliarizuojančio V. Landsbergio asmens bei su juo siejamo praeities vertinimo jie niekada negalėjo balsuoti ir nebalsuos už TS-LKD.
Kai susiskaldžiusios krikdemiškos partijos 2004 m. nepateko į Seimą ir įsikorporavo į TS-LKD, taip prarasdamos socialinio teisingumo dėmenį, šios vietos politiniame spektre niekas neužėmė. Prieš keletą metų A. Sakalas viltingai rašė, kad ją užimti turėtų Darbo partija, kuri – jei būtų vienijama ideologijos, o ne asmenybės ir įtakos – būtų galėjusi mėginti tai padaryti. Akivaizdu, nepadarė. Tačiau tuščia vieta amžinai nebūna. Ir dabar ją labai aiškiomis vertybinėmis deklaracijomis užėmė LVŽS. Tautiniais ir moralės klausimais tai akivaizdžiai konservatyviausia, o ekonomikoje – kairiausia parlamentinė partija Lietuvoje.
Dar daugiau, R. Karbauskis aiškiai pasakė tai, ką iki rinkimų sakė tik visuomeninis Vilniaus forumas. Būtent, kad dabartinių „tradicinių“ partijų jokios vertybės neskiria. Liberalai, konservatoriai ir socdemai, visi yra ekonominėje dešinėje, ką rodo ir mokesčių politika, ir darbo kodeksas. Po TS-LKD atsinaujinimo, t.y. liberalizacijos, visos jos tapo liberaliomis ir kultūros/moralės klausimais. Kaip kadaise rašė politikos filosofas A. McIntyre`as, diskusiją imituoja nuosaikūs, radikalūs ir tiesiog liberalai. Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą iš esmės išnyko ir esmingesni geopolitinės orientacijos skirtumai. Visi dešinieji giria LSDP užsienio reikalų ministrą. Kad tikrų vertybinių skirčių nėra geriausiai paliudijo pats Gabrielius Landsbergis LRT debatuose. R. Karbauskiui metus kaltinimą, kad TS-LKD ir LSDP vertybės nesiskiria, jis atkirto, kad skiriasi požiūris į… korupciją! Kas nors turėjo jam pranešti, kad skaidrumas nėra pasaulėžiūrinis klausimas – visame pasaulyje sutariama, kad skaidrumas reikalingas, o korupcija vengtina. Sugebėjimas patiems išlikti skaidriais jokios partijos vertybių ir ideologijos neapibrėžia.
Dar daugiau, kaip teigė Vytautas Radžvilas, valstiečių iškilimas ir rinkiminė retorika į Lietuvos partinę sistemą įnešė naują esminės svarbos dimensiją. Tai nacionalizmo ir globalizmo skirtis. Nė viena parlamentinė partija iki tol nekalbėjo apie emigraciją kaip apie tautos nykimą, o ne darbo jėgos problemą. Valstiečiai kalba. Nė viena partija nepasakė, kad Lietuva turi palaikyti Vyšegrado šalis kovoje už reformas Europos Sąjungoje ir masinės imigracijos sustabdymą. Valstiečiai pasakė. Nė viena partija nepasakė, kad euro įvedimas nėra vertybė savaime ir tai daryti galima tik tinkamomis aplinkybėmis, skaičiuojant kaštus ir naudą. Valstiečiai pasakė. Nė viena parlamentinė partija valstybinės kalbos ir tautinės valstybės išsaugojimo nekėlė kaip artikuliuoto politikos tikslo, nesakė, kad švietimas turi ugdyti šalies patriotus, o ne konkurencingą darbo jėgą globaliai rinkai. Visa tai yra esmingas pokytis kol kas retorinėje plotmėje. Iš esmės tautinę tapatybę ir tautinę valstybę branginantys ir aukščiau globalaus atvirumo keliantys piliečiai taip pat nebuvo atstovaujami, nors ypač vyriausios kartos konservatorių rinkėjų atveju, nebūtinai tą patys suprato.
Prognozė
Tokioje partinėje sistemoje absoliuti dauguma Lietuvos rinkėjų buvo neatstovaujami. Nei didesnio perskirstymo, nei konservatyvesnių kultūrinių sprendimų jokia partija negebėjo ir net nenorėjo siūlyti. Priešingai, tokie siūlymai pajuokti kaip populistiniai ir rimtai nesvarstomi. Demokratinėje valstybėje tai būtų neįmanomas ir nepaaiškinamas reiškinys. Tačiau Lietuva yra oligarchinė valstybė, kurioje NVO arba verslo asociacijų lobistai lemia daugiau nei visuomenės nuomonė. Tokioje valstybėje valstiečių iškilimas yra nei netikėtas, nei laikinas. Realu, kad šios partijos laukia įtampos ir nubyrėjimai. 2020 m. jie nebebus didieji gelbėtojai, tačiau tikrai ir neišnyks kaip ankstesni populistai, su kuriais valstiečius bandoma lyginti. Tai partija, turinti nuoseklią ideologiją, atitinkančią milžišką poreikį Lietuvos visuomenėje. Išsigryninusi tą ideologiją palaikančius asmenis, ji išliks politiniame žemėlapyje. Ir jeigu per artimiausius keturis metus jiems pavyks vykdyti socialiai jautrią politiką, labiausiai dėl to nukentės socialdemokratai. 2020 m. partinis žemėlapis atrodys visai kitaip.
