Antradienį Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas Sorbonos universitete išdėstė savo ambicingą ES viziją.
Svarbiausi vizijos akcentai apima gynybos politiką, euro zoną ir institucinius ES pokyčius. Kartu tai gali būti supranta kaip kvietimas diskutuoti apie ES ateitį ir kartu įvertinti, ar siūlomos reformos būtų naudingos Lietuvai.
E. Macrono teigimu, dabartinė ES yra „per silpna, per lėta, pernelyg neefektyvi, tačiau tik Europa suteikia mums galimybę veikti pasaulio arenoje didžiulių šiuolaikinių iššūkių akivaizdoje“. Todėl gynybos srityje, Prancūzijos vadovas siūlo įkurti bendras Europos karinės intervencijos pajėgas ir bendrą gynybos biudžetą.
Tai labai palankiai įvertino Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris, kuris taip pat yra kalbėjęs panašiai – apie ES gynybos sąjungos sukūrimą.
Tokias idėjas neabejotinai paskatino Jungtinės Karalystės apsisprendimas išstoti iš ES („Brexit“) ir pagrįsti JAV raginimai Europos šalims ir pačiai ES skirti daugiau dėmesio savo gynybai.
Visgi kai Prancūzijos vadovai ima kalbėti apie Europos karines pajėgas, visada privalu stabtelėti ir iškelti klausimą dėl šių iniciatyvų santykio su mūsų saugumo garantu – NATO.
Prancūzai neslepia, kad Europos gynybinių pajėgų kūrimas turi būti autonomiškas procesas nuo JAV, tačiau didesnė autonomija nuo JAV gali virsti didesne priklausomybe nuo Rusijos. Bet kokių savarankiškų karinių pajėgų sukūrimas gali imti dubliuoti NATO ir taip jį išstumti iš Europos saugumo sistemos. Kartu tai reiškia, kad būtų išstumtos ir JAV. O tai imtų prieštarauti Lietuvos saugumo interesams.
Be to, jei ES karinės pajėgos kalbėtų vienu balsu, klausimas, kieno balsu ir kurios interesus tai labiausiai atitiktų.
Lygiai tas pats pasakytina ir apie bendrą gynybos biudžetą. Puiku, jei kalbama apie gynybos pramonės stiprinimą, didesnį gynybos finansavimą, didesnius Europos įsipareigojimus ir pasidalintą naštą su JAV. Tačiau jei lėšos kariniams įsigijimams būtų skiriamos centralizuotai, klausimas, ar tai neatimtų iš valstybių narių teisės savarankiškai spręsti, ką iš kur pirkti, priklausomai nuo kiekvienos šalies geopolitinės ir saugumo aplinkos.
Saugumo iššūkiai nemažėja. Neslopstanti Rusijos agresija, informacinės ir kibernetinės atakos, terorizmo grėsmės reikalauja Europos prisiimti didesnę atsakomybę už savo pačios saugumą.
Be abejonės, reikia siekti glaudesnio ES valstybių bendradarbiavimo karinio saugumo srityje, efektyvesnio keitimosi žvalgybine informacija. Tačiau tai jokiu būdu neturi dubliuoti NATO funkcijų, o sustiprinti atsaką hibridinėms, energetinėms, kibernetinėms grėsmėms, užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams, padėti sukurti vadinamąjį Aljanso „karinį Šengeną“ Europoje, kuris leistų išvengti biurokratinių suderinimo procedūrų ir palengvintų sąjungininkų pajėgų judėjimą.
Tai ypač svarbu kalbant apie karinės paramos atvykimą į Baltijos šalis. Kitaip tariant, ES turėtų papildyti NATO, kuri turi būti atsakinga už gynybą, t. y. „kietąjį“ saugumą. Tuo tarpu ES turi būti atsakinga už apsaugą – sienų, gyventojų, duomenų, informacinį, kibernetinį ir energetinį saugumą.
Kalbant apie euro zoną, E. Macronas siūlo sukurti atskirą euro zonos biudžetą ir paskirti euro zonos finansų ministrą. Tiesa, kokios konkrečiai būtų pastarojo funkcijos, E. Macronas nedetalizavo. Pasak Prancūzijos prezidento, tokios reformos būtinos skatinant Europos ekonomikos augimą ir euro zonos atsparumą galimiems finansiniams iššūkiams. Euro zonos biudžeto lėšos būtų investuojamos į projektus ES, o ekonominių krizių atveju biudžetas būtų naudojamas ekonomikos stabilizavimui (beje, pastarajam tikslui dabar yra 2011 m. sukurtas Europos stabilumo mechanizmas). Biudžetas iš pradžių būtų finansuojamas taikant griežtesnius mokesčius interneto kompanijoms milžinėms, kurios mokesčius mokėtų tose šalyse, kur gauna pelną, o ne tose, kur registruotos, didinant su klimato kaita susijusius mokesčius, o ilgainiui biudžeto įplaukas sudarytų euro zonos narių įnašai iš nacionalinių biudžetų, kurie būtų surenkami, pavyzdžiui, taikant mokesčius vietos verslui.
Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad E. Macrono siūlymų įgyvendinimui reikalinga Vokietijos parama – ne veltui pristatyta ES vizija daugiausiai skirta skeptiškiems Vokietijos politikams. Nors Angela Merkel linkusi teigiamai vertinti siūlomoms reformoms, tačiau po savaitgalį vykusių rinkimų ji mėgina formuoti vyriausybę su žaliaisiais ir liberalia „Laisvąja demokratų partija“, kurios pirmininkas Christianas Linderis kritikuoja E. Macrono siūlymus, ypač dėl euro zonos biudžeto. Skaičiuojama, kad tam reikės apie 300 mlrd. eurų, o didžiąją dalį turės įnešti Vokietija. Todėl ir nepritaria tam.
Apibendrinamai vertinant, tokie Prancūzijos siūlymai rodo integracijos gilinimą dviejų greičių ES. Lietuva šiuo atveju yra euro zonos narė, o būtent euro zona ir yra pirminė skirtis dviejų greičių ES. Todėl E. Macrono siūlymai liestų ir mus.
Be abejonės, mums reikalingi sprendimai dėl euro zonos stiprinimo, taip pat Europos ekonomikos augimo, naujų darbo vietų kūrimo skatinimo, skurdo mažinimo, tačiau svarbu, kokie konkrečiai jie bus, kaip bus atstovaujama mažesnėms valstybėms.
Tam pirmiausia reikia, kad valstybės narės įgyvendintų struktūrines reformas, atsakingai panaudotų europinę paramą socialinės atskirties mažinimui, vykdytų atsakingą fiskalinę politiką.
Galima pastebėti, kad federalizacija negalėdama įeiti pro duris, ropščiasi pro langą. Tačiau ES nėra federacija, o valstybių sąjunga, kuri…
Daugiau skaitykite ČIA
