Debatuose dėl Europos ateities – naujas status quo. Visi dalyvaujantys pripažįsta, kad esama tvarka praranda politinę paramą, stabilumą ir artėja permainos. Net A. Merkel ištarė, kad „ES kritinėje padėtyje“. Nesutariama dėl išeities – „daugiau ar mažiau Europos“? Gilinti integraciją ar nuo jos atsitraukti atgal į vien ekonominę sąjungą?
„Daugiau Europos“?
Integracijos gilinimas („daugiau Europos“) visais atvejais reikalauja ES šalių piliečių stipresnio tapatinimosi su pačia ES – vadinamojo europinio tapatumo. Dėl to taip pat sutaria tiek idėjos kritikai, tiek entuziastai. Kaip rašo K. Pocius, šiandieninė kintančios Europos „tikrovė atsiveria kaip tuštuma, kurioje reikia konstruoti kažką kokybiškai naujo“. Šis „kažkas kokybiškai naujo“ supriešinamas su tautinėmis valstybėmis, neva istorijos atgyvena. Visiems netikėtai prieš laiką pasitraukęs L. Donskis paskutiniuose savo tekstuose irgi reiškė tokio tapatumo poreikį ir nerimą dėl jo trūkumo.
Akivaizdu ir logiška, kad norint pavesti vis daugiau sprendimų ES institucijoms, būtinas ir žmonių pasitikėjimas jomis. Norint, kad europiečiai mokėtų už kitų europiečių skolas, tarp jų reikalingas bent minimalus solidarumas. Bet kokia viešoji politika, perskirstymas, kolektyvinis veiksmas, visi šie dalykai gimsta tik dėka tapatinimosi ir yra neįmanomi be jo. Nesvarbu, ar šią taisyklę taikome tautinei valstybei, ar paneuropinei federacijai. Kad sėkmingai veiktų, „Briuselis“ turi tapti savas Atėnuose ir Madride, Krokuvoje ir Rygoje. Tačiau netampa.
Tiesa ta, kad šį tapatinimąsi sukurti jau seniai stengiamasi. Vis nesėkmingai. N. Putinaitė pati pripažįsta, kad „buvo svarstoma galimybė kurti bendrą europinę naciją, tam skirti įvairūs mobilumo projektai, kad ir tarp Lietuvos studentų gana populiari ERASMUS programa. Prieš kelis metus imtasi naujos idėjos kurti bendrą Europai naratyvą, jos dabartinę tapatybę atremiant į Renesanso epochą. Vis dar sąlygiškai populiarios ir habermasiškos idėjos apie Europos pilietį ir tebeišlikę norai plėsti skirtingų šalių piliečių įsitraukimą į europinius procesus, tarsi peržengiant savo valstybės sienų ribas. Lietuvoje tą geriausiai atskleidžia nelietuvių ES šalių piliečių galimybė balsuoti savivaldos rinkimuose ir net patekti į savivaldybių tarybas“. Reikėtų pridurti, kad nuosekliai bandoma parašyti bendrą Europos istoriją, kam neįveikiama kliūtimi tapo radikaliai skirtingas komunizmo nusikaltimų vertinimas šalyse, buvusiose šiapus ir anapus Geležinės uždangos.
Tačiau N. Putinaitė neteisi, sakydama, kad nebėra pretenzijų į europinės tautos kūrimą. Kol ES lyderiai valstybes vadina atgyvenomis, o jų sienas – didžiausia istorijos klaida, akivaizdus ir siekis ES paversti monolitiniu politiniu dariniu. O tai, kaip jau aptarta, neįmanoma be europinio tapatumo kūrimo, nesvarbu, įvardijamos šios pastangos ar ne. Juo labiau, kad jos nei nutrūko, nei yra pernelyg slepiamos – net ir Vilniaus universitete rašomos disertacijos apie europinės tapatybės konstraciją, analizuojami geriausi „Europos idėjos“ pardavimo metodai, egzistuoja ištisa europietiškumo kaip atvirumo reklamos industrija. Šios pastangos ne nutrūko, o tiesiog nepasiekia norimo rezultato. Europos tapatybės klausimus tyrinėjanti N. Putinaitė negali to nežinoti.
Europiečių tautos kūrimo nesėkmes lemia tai, jog su esama europietiškumo samprata „daugiau Europos“ (gilesnė integracija) yra neįmanoma iš principo. Europoje jau ne vieną dešimtmetį Europos kaip civilizacijos tik mažėja. Nors visaip stengiamasi ugdyti europinį tapatumą ir europines vertybes, nė vienam nesuteikiamas apčiuopiamas, piliečius į bendriją rišantis turinys. Priešingai, aiškią ir apibrėžtą europinę civilizaciją keičia vis labiau universalūs, bendražmogiški idealai – laisvė, lygybė, tolerancija, pagarba teisės viršenybei. Tai ne atsitiktinumas, nes paties ES projekto tikslas būti vienijimosi modeliu visam pasauliui ir neapsiriboti kultūriniais horizontais. ES projektas, pagal jo autorius, turi būti priimtinas ir galintis priimti absoliučiai visus, kurie sutinka su šiomis vertybėmis.
Tačiau, kaip pripažįsta net Europos Valstijų šalininkas G. Delanty, tapatybė gali būti arba priimtina visiems ir silpna, arba ribojanti ir stipri. Europos atveju tai reiškia, kad tapatybę galima grįsti arba universaliomis vertybėmis, arba europine civilizacija ir kultūra, kuri – nėra kur dėtis – persunkta krikščionybės ir tuo savaime „netolerantiška“. Taigi „daugiau Europos“ ir europinė tapatybė yra tiesiogiai tarpusavyje prieštaraujantys tikslai. Kone visi gilesnės integracijos (federalizmo) šalininkai pritaria, kad jų projektui būtina europinė tapatybė. Europos tautų piliečiai turi pasijusti esą europiečiai tiek pat ir labiau nei savo tautų atstovai. Bet šitai nepavyksta net biologiniu tautų katilu virtusiame Beniliukse, niekada nepavyks ir ateityje. Kad sukurtų patrauklią ir patvarią europinę tapatybę Europa turėtų pasiūlyti giliais istorijos, kūrybos ir simbolių klodais pripildytą kultūrinį, civilizacinį, tikėtina, ir religinį tapatumą. Bet to negali būti, kai paties ES projekto paskirtis yra peržengti senąją Europą, pragmatinę politinę ir ekonominę Sąjungą sukurti nubraukiant Europos civilizaciją, istoriją pradedant rašyti nuo XIX amžiaus, o ir tada viską iki 1968-ųjų pateikiant kaip tamsybių ir klaidų laikotarpį. Kaip rašo R. Scrutonas, M. Foucault suformuluota Europos kultūros kaip engiančios galios darinio vizija yra visoje Europoje skleidžiama kaip tiesos doktrina studentams, kurie neturi nei kultūrinio, nei religinio pagrindo tam atsispirti. Europa kaip vieningos žmonijos projektas kuriama tik naikinant ir trinant iš atminties ją ribojančią Europą kaip civilizaciją.
Pilietinės tautos mitas
Iš tiesų europinio tapatumo („europinės tautos“) kūrimo uždavinys yra dvigubai beviltiškas. Atviros tapatybės projekto dėl aptartos priežasties neįmanoma sėkmingai pritaikyti visai Europai, bet tai senokai ir vis nesėkmingai bandoma padaryti ir nacionalinėse valstybėse.
Nacionaliniai tapatumai rėmėsi arba kultūriniais, arba politiniais elementais. Vadinamasis „etninis nacionalizmas“ subrandino kalba, kilme ir papročių bendrumu grindžiamą tautinį tapatumą. Tai būdinga visai Vidurio Rytų Europai, taip pat ir mums. Vadinamasis „pilietinis nacionalizmas“ subrandino bendra istorija, simboliais ir didvyriais grįstą tautinį tapatumą, būdinga Vakarų Europai, JAV. Skirtingus akcentus lėmė pati istorija – kas turėjo valstybę, lipdė tapatumą aplink ją, kas valstybės neturėjo, tapatumą grindė kultūros elementais. Visais atvejais net labiausiai „pilietiškose“ tautose bendras istorijos suvokimas, pagarba vyraujančioms elgesio normoms ir valstybinės kalbos mokėjimas buvo ir visur išlieka būtina tapatybės sąlyga.
Pirmasis, kalba ir kilme grįstas kelias ES buvo nuo pat pradžių akivaizdžiai netinkamas ir beviltiškas. Jokios kalbos ar kilmės bendrumo iliuzijos čia nebūtų įmanoma sukurti. Kuriant „europiečius“ rinktasis valstybinio tapatumo kelias – viena Europos kaip nuolatinės individų kovos už išsilaisvinimą nuo išorės pančių istorija, bendri Europos didvyriai, „tėvai kūrėjai“, himnas, vėliava ir t.t. Tačiau ir vėl, tokios pastangos prieštarauja vidinei „vienovės įvairovėje“ logikai. Visose „pilietinio nacionalizmo“ šalyse (klasikiniai pavyzdžiai: Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija) iki pat 1970-ųjų nebuvo nė kalbos apie jokią įvairovę. Piliečių ir tuo pačiu tautos narių biologinė kilmė šioje šalyse buvo absoliučiai nesvarbi, tačiau kultūrinė ir kalbinė vienovė buvo viskas. Tokiose „pilietinėse tautose“ visi piliečiai turėjo tapti ne tik piliečiais, bet ir prancūzais, britais, amerikiečiais. Tai reiškė visuotiną valstybinės kalbos mokymą, visišką tautinių mažumų mokyklų draudimą, visiems vienodą istorijos mokymą, pilietinės religijos elementus. Tokio modelio šalys ne veltui pramintos „tautų katilu“ – įeini marokietis ar alžyrietis, išeini prancūzas. Kai Lietuvos kosmopolitinių pažiūrų intelektualai mėgina Lietuvai įpiršti šį dėl istorinių aplinkybių absoliučiai nepritaikomą modelį, patogiai nutylima ši griežtai integracinė „pilietinės tautos“ pusė, taip pat ir akivaizdžios nuoseklaus šio modelio taikymo pasekmės Lietuvos lenkų švietimui.
Toks modelis sušlubavo tik XX amžiaus pabaigoje, kai porą šimtmečių taikytą asilimiacijos politiką „pilietinėse tautose“ pakeitė multikultūralizmas. Būtent pastaruoju remiasi ir Europos Sąjungos tapatybių politika su savo šūkiu „vienovė įvairovėje“. Dar nuo Frydricho Nyčės „gerojo europiečio“ laikų postmodernioji Europos mintis (o dabartinė ES – grynai postmodernus projektas) nuosekliai grynino ir stengėsi įgyvendinti idėją, jog tikrieji europiečiai, kuriais turi tapti senųjų Europos tautų žmonės, turėtų būti tobulos įvairovės puoselėtojai. Visuomenė, kurioje nėra jokių skaldančių kolektyvinių tapatumų, o vien individualios skirtybės, būtų iš tiesų europietiška šia nauja, tik kuriama prasme. Nė viena Europos tauta tam nepasiruošusi, būtent todėl visos jos yra pašauktos europeizuotis – atsiverti žmonijos įvairovei.
Tokia multikultūrinė politika, ypač po susidūrimo su griežtai kolektyvistiniu islamu, patyrė fiasko, pridarė milžiniškų integracijos ir viešojo saugumo problemų ją taikiusioms Vakarų šalims ir visų jų lyderių buvo paskelbta žlugusia. Tiesa, ji yra toliau de facto taikoma daugiau iš inercijos ir nesugebėjimo ją nutraukti, kartu išlaikant tolerantišką, kiekvieno teises ir laisves gerbiančios valstybės veidą. Paradoksalu, tačiau nuo lėtos mirties ir įsivyraujančio chaoso Europą galimai išgelbėjo A. Merkel klaidos pakviesti migrantų minias sukeltas gilus sukrėtimas. Europos tautos, kaip ta varlė puode, iki 2015-ųjų turėjo realius šansus išvirti ant lėtos multikultūralizmo ugnies. Po 2015-ųjų varlės, tikėtina, jau šokinėja iš puodo. Grynai „pilietinės tautos“ kūrimas pasirodė neįmanomas nacionalinėse valstybėse. Juo labiau toks pasitvirtina esąs ir kuriant Europos „pilietinę tautą“.
Ad fontes
Tradicinis klausimas eurofederalizmo priešininkams – „tai ką siūlote“? Gana kritikuoti! Paprastai šį taiklų klausimą lydi visai ne taiklus raginimas nesiūlyti grįžimo prie atgyvenusios tautinės valstybės. Deja, būtent ten ir tenka grįžti. Europos projektas užstrigo pastangose vietoje to, kas apčiuopiama ir veikia, sukurti „kažką kokybiškai naujo“. Norint suvokti paneuropinės valstybės ir tautos kūrimo beviltiškumą nereikia jokių orakulo galių. Kad tai neįmanoma, aiškiai liudija gili praraja tarp Europos projekto tapatybės turinio ir jos begalinės sklaidos užmojo. „Daugiau Europos“ galima sukurti tik ant senosios, apibrėžtos ir baigtinės europinės civilizacijos pamatų. Tačiau to niekada nebus šią civilizaciją griaunančioje „vienovės įvairovėje“ Europoje. Europos šalys jau supranta šį neišvengiamą pasirinkimą. Mes vėluojame, tačiau dar nevėlu šokti į traukinį.
