Roger Scruton
Europos civilizacija yra paženklinta dviejų Kristaus įsakymų – mylėti Dievą visa savo širdimi ir savo artimą kaip save patį. Europiečiai brangino maldą, kuri prašė Dievo „atleisti mums mūsų kaltes, kaip mes atleidžiame savo kaltininkams“. Atleidimas ir išpažintis yra kertiniai krikščioniškos sistemos akmenys. Tačiau yra ir kita kertinė atrama, tai – prigimtinės teisės idėja, krikščionybės paveldėta iš romėnų, o šių – iš senovės Graikijos stoikų. Prigimtinė teisė kalba apie įsipareigojimus, esminius laisvam ir savivaldžiam gyvenimui. Ant šių trijų kertinių akmenų – išpažinties, atleidimo ir prigimtinės teisės – iškilo didingas dalykas, kuris Europos civilizaciją išskiria iš visų kada nors istorijoje egzistavusių civilizacijų – įsitikinimas asmens prigimtine verte. Kad ir kokios jėgos mus valdytų, mes manome, jog būtent laisvas ir suverenus asmuo yra tas, kas galiausiai nulemia jų legitimumą.
Europos institucijos mėgino išlaikyti šią idėją, kartu pašalindamos iš savo oficialių dokumentų visas nuorodas į krikščionybės religiją. Juk Europos visuomenė apima ir tuos, kurie yra kitų tikėjimų arba iš viso netikintys, tad krikščioniško paveldo akcentavimas reikštų diskriminaciją atžvilgiu tų, kurie atmeta jos doktrinas.
Tačiau institucijos žengia toliau nei tik atsisakymas paminėti krikščionišką tikėjimą. Jos pretenzingai atmeta krikščionišką mokymą visada, kai jis kertasi su mada. Europos Parlamento nariai spaudžia, kad gėjų santuokos ir abortai būtų įtraukti į žmogaus teisių sąrašą, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra, įkurta apibrėžti ir ginti Europos piliečių teises, aktyviai plečia teisių sąrašą, kad apimtų viską, kas patenka į radikalių feminisčių ir LGBT darbotvarkę.
Kad ir kokia būtų šių tendencijų priežastis, viso to padariniai yra akivaizdūs. Europos visuomenė spėriai atsikrato savo krikščionišku paveldu ir nerado nieko kito į jo vietą kaip tik „žmogaus teisių“ religiją.
Vadinu tai religija, nes visa sukurta tam, kad užpildytų nišą, kuri lieka pasitraukus religijai. Žmogaus teisių sąvoka siūloma kaip pamatas moralinėms pozicijoms, teisiniams potvarkiams ir politiniams sprendimams, skirtiems įvesti tvarką ten, kur žmonės varžosi ir konfliktuoja. Tačiau ši sąvoka buvo atsieta nuo savo ištakų senojoje prigimtinės teisės koncepcijoje.
Todėl, jei paklausite, kokios žmogaus teisės yra pagrindinės, gausite skirtingus atsakymus, priklausomai nuo to, kam adresuosite klausimą. Ir atrodo, kad visi nesutaria dėl procedūrų, kuriomis būtų sprendžiami konfliktai.
Pažvelkime į diskusiją dėl santuokos. Ar tai teisinga, ar ne? Jei taip, tai kas leidžiama? Ar suteikiama teisė susituokti su tos pačios lyties partneriu? Jei taip, ar leidžiama ir kraujomaišos bei poliandrinė santuokos?
Be tam tikros prigimtinės teisės idėjos niekas nežino, kaip atsakyti į šiuos klausimus, neskaitant savo asmeninių nuostatų reiškimo.
Dalykus dar apsunkina tai, kad Europos reguliavime „nediskriminacija“ yra įrašyta kaip žmogaus teisė. Pasirašant darbo kontraktą, suteikiant vietą universitete ar lovą ligoninėje, mums yra įsakyta nediskriminuoti dėl rasės, etninės grupės, religijos, lyties, seksualinės orientacijos ir t. t. Tačiau visos visuomenės paremtos diskriminacija – visuomenė yra narystę apibrėžianti grupė, kad ir kokia didelė ar svetinga ji būtų. Nediskriminacijos įstatymai efektyviai suriša rankas vietinėms Europos bendruomenėms, uždrausdami joms teikti privilegijas egzistuojantiems nariams. Tuo tarpu diskriminacija, praktikuojama atvykstančių migrantų, lieka nepastebėta.
Remiantis žmogaus teisių religija, imigrantų bendruomenės yra potencialios daugumos kultūros aukos, o žmogaus teisių religija visada stoja į aukų pusę. Todėl imigrantai, kurie diskriminuoja savo religinės ar etninės grupės naudai, yra daugiausia apsaugomi nuo antidiskriminacinių įstatymų, kuriems likusieji privalo atidžiai paklusti. Dėl to Europos miestai vis labiau tampa vietomis, kur glaudžiai susisaisčiusios imigrantų bendruomenės aršiai gina savo teritoriją, iš kurios išstumiami vietiniai gyventojai.
Jei abejojate tuo, pažvelkite į Bredfordą, Sen Deni ar Roterdamą – anklavus, apsaugotus žmogaus teisių religijos, tačiau kuriuose žmogaus teisių, ypač moterų teisių, vis dėlto plačiai nepaisoma.
Kaip ir kitos religijos, žmogaus teisių religija pirmenybę teikia ortodoksijai, o ne tiesai, kai šios dvi ima konkuruoti.
Taip tiesa, jog vyrai ir moterys yra biologiškai skirtingi, susidūrė su ortodoksija, kad lygios teisės reiškia lygius rezultatus. Žmogaus teisių religijai faktas, kad technologijos kompanija įdarbina daugiau vyrų nei moterų aukštesniuose postuose, yra diskriminacijos įrodymas. Turėti skirtingą požiūrį šiuo klausimu jau yra atleidimo nusipelnantis pažeidimas, kaip kad galėjome neseniai įsitikinti „Google“ atveju.
Kai kalba pasisuka apie tiesą, liudijančią, kaip musulmonai vyrai išnaudoja pažeidžiamas angles merginas, geriau apie tai visai nekalbėti. Šiuo atveju tiesa reiškia islamofobiją, o islamofobija yra žmogaus teisių pažeidimas.
Tariant paprastai, senoji Europos religija yra pakeičiama abejotino ir mistinio substituto. Tai nėra pirmas kartas, kai taip nutinka.
Prancūzijos revoliucija prasidėjo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, kuria buvo siekiama nušluoti visus senus religinius ir paprotinius lojalumus tam, kad virš visko, kas siekia jį valdyti, būtų išaukštintas laisvas individas.
Skeptikai, kurie siūlė, kad po teisių deklaracijos sektų pareigų deklaracija, buvo nušvilpti revoliucionierių, kurie teigė, jog piliečiams nereikės priminti to, ką jie yra skolingi savo bendrapiliečiams.
Per kitus ketverius metus per mėnesį po giljotina žūdavo vidutiniškai 3 tūkst. Prancūzijos piliečių, kalėjimuose sėdėjo pusė milijono žmonių, o revoliuciniai tribunolai mirties ir įkalinimo nuosprendžius skelbė nesuteikdami teisės atsakyti į kaltinimus. Niekas nebuvo laisvas praktikuoti savo religiją, ir kunigai turėjo prisiekti ištikimybę revoliucijai arba baimintis dėl savo gyvybių.
Savaime suprantama, kad modernioji versija yra žymus pirmojo bandymo pagerinimas. Europos žmogaus teisių konvencijos formuotojai buvo pažįstami su tikrosiomis žmogaus teisių idėjos ištakomis krikščioniškoje prigimtinės teisės koncepcijoje. Jie žinojo, kad nešališki teisėjai, teisė į gynybą ir nekaltumo prezumpcija privalo būti viso to dalimi.
Vis dėlto protinga būtų savęs paklausti, ar mes iš tiesų turime teisę modernios visuomenės valdymą perduoti teismams, kurie garantuoja besąlygiškas ir universalias teises, nekalbėdami apie atitinkamas pareigas, kurių reikia už jas susimokėti.
Teisės yra privilegijos, kurios teikia pirmenybę tam, kuris jų reikalauja, nepaisant moralinių priežasčių oponuoti tokiam reikalavimui. Todėl jos neišvengiamai atveda prie vienašališkų sprendimų, kad ir ką apie tai bylotų sveikas protas.
Pastarieji atvejai iliustruoja problemą. Per pastarąjį dešimtmetį gausybė nusikaltėlių, įskaitant prievartautojus ir žudikus, išvengė deportacijos iš šalies motyvuodami, kad taip būtų pažeistos jų žmogaus teisės, o tiksliau – jų teisė į šeimyninį gyvenimą: net jei tokia teisė ir egzistuoja, akivaizdu, kad šiuo atveju žudikas ar prievartautojas ją prarado.
Panašus netinkamas sąvokos pritaikymas atsispindi, kai kalbama apie keblumus, su kuriais susiduria įvaikinimo agentūros. Niekas neturi teisės įsivaikinti vaiko, agentūros turi pareigą surasti tinkamus tėvus, kurie galėtų rūpintis vaiku.
Tačiau argumentuojama, kad homoseksualūs tėvai turi tokias pačias teises įsivaikinti vaiką kaip ir heteroseksuali pora, todėl jokia įvaikinimo agentūra negali diskriminuoti tos pačios lyties poros, kuri kreipėsi dėl globos teisės. Sudėtingas moralinis klausimas, liečiantis vaiko gerovę ir jo globėjų pareigas, yra apgaubiamas žmogaus teisių idėja ir į jokias su tuo konkuruojančias pareigas nebekreipiama dėmesio.
Kaip kad aktyvistai spaudžia dėl teisės į abortą, neatsižvelgiant į negimusį vaiką, taip dabar ir teisė įsivaikinti ima viršų prieš visas kitas pareigas, prisiimtas vaiko gerove turinčių besirūpinti institucijų. Dar kartą galima pakartoti, kad, jei įvardiji kažką kaip teisę, joks pamatuotas argumentas nebegali tau paprieštarauti.
Su šia nauja religija nesutaria ne tik krikščionys, tas pat pasakytina ir apie musulmonus. Visur, kas liečia seksą, santuoką ir šeimą, tikintys musulmonai ieško pareigų, o ne teisių. Žmogaus teisių idėja pirmenybę suteikia gyvajam prieš negimusį ir regi paklusnumą Dievo valiai kaip pateisinamą tik tiek, kiek tai daroma remiantis savo nuožiūra. Tokia idėja neturi moralinės galios musulmonams. Tačiau tai dabar yra vienintelė pasiūloje esanti idėja. Nereikia stebėtis, kad jauni musulmonai nuo jos nusigręžia.
Nematau kitos išeities, kaip tik atgauti tikrą mūsų teisių ir pareigų šaltinį krikščioniškoje artimo meilės disciplinoje ir jos trijose kertinėse atramose – išpažintyje, atleidime ir prigimtinėje teisėje. To moko mūsų kultūra ir tą taip pat turi suprasti ir džihadistai.
Prireiks drąsos ir nuolankumo, kad iškeltume šį paveldą aukščiau už augantį netikrų žmogaus teisių sąrašą ir paskatintume mūsų piliečius stoti į akistatą su viso to kultūrine ir asmenine tiesa.
Tačiau kodėl nepabandyti? Juk galiausiai tai ir reiškia mylėti savo artimą kaip save patį.
Geros mintys. Šaipantys iš krikščionybės turi būti griežtai nubausti.