Į teismą einu su gera nuotaika ir noru padėti“, – sako metus Vilniaus miesto apylinkės teisme savanoriaujantis Vilius Norvaišas. 21-erių metų teisės studento optimizmą patvirtina ir statistika: kasmet savanorių pagalbos įvairiuose Lietuvos teismuose sulaukia jau daugiau kaip 600 teismo lankytojų, aktyviai renkamos naujos savanorių grupės. Kas motyvuoja jaunus žmones skirti savo energiją ir laisvalaikį kitiems? Kodėl verta skirti laiko savanorystei teisme?
Viliau, kodėl nusprendei būti savanoriu teisme?
Radęs skelbimą apie savanorystę Lietuvos teismuose, sprendimą priėmiau žaibiškai! Galimybė pačiam išvysti teismo veiklą, jame dirbančių žmonių kasdienybę iš arti ir netgi savaip prisidėti prie šio proceso skambėjo taip įdomiai ir originaliai, jog nedvejodamas užpildžiau savanorio anketą. Šioje veikloje įžvelgiau visa, kuo visuomet siekiu pildyti savo kasdienybę: prasmingumu (pagalba žmonėms), žiniomis (teisminio proceso ypatumai), nuoširdžiu bendravimu. Dabar jau galiu drąsiai sakyti, kad sprendimas savanoriauti pasiteisino su kaupu.
Kaip atrodė teismo rūmai dar neatvėrus jų durų ir kaip jie atrodo dabar, kai savanoriauji daugiau nei metus?
Tiek pradėjus studijuoti teisę, tiek mokykloje žodis „teismas“ man asocijavosi su nežinomybe, tam tikra grėsme, savotiška mistika. Į teismą žvelgiau kaip į vietą, kurioje žmogus yra baudžiamas. Tik pradėjęs savanoriauti suvokiau, kad tai – ne visa istorija, kad tokių pojūčių priežastis – pažinimo stoka. Vėliau ėmiau galvoti: šalia taip pat yra žmonių, kurie nežino, galbūt bijo, o paklausus, kaip pasiekiamas teisingumas, abejingai gūžčioja pečiais. Labai norėjau pakeisti tokį mąstymą. Dabar į teismą visuomet einu su gera nuotaika ir nusiteikimu padėti žmonėms. Atskleisiu paslaptį: čia nuolat girdžiu praeinančių teisėjų pokalbių nuotrupas, kaip jiems norisi ne bausti, o pagelbėti žmogui. Teisėjams iš tiesų svarbu, kad teisingumas nugalėtų, būtų lygus visiems. Tai ir man kyla savotiškas atsakingumo jausmas, stiprėja supratimas, kad esu vietoje, kur asmuo ieško pagalbos. Kartais tas asmuo yra privatus, kartais viešas – ginami visos visuomenės interesai, tačiau bet kuriuo atveju mano supratimas apie teismo darbą apsivertė 180 laipsnių.
Kas labiausiai įsiminė savanoriaujant? Galbūt žmonės papasakoja įdomių istorijų? Ar teko susidurti su neeiliniais nutikimais?
Savanoriaudamas įsitikinau, kad teismo lankytojams neretai trūksta paprasčiausio išklausymo, pasakymo, kad būsime šalia ir padėsime, kiek tik galėsime. Pavyzdžiui, ilgam įsiminiau vieną senyvą moterį, kuri, vos įžengusi į savanorių kabinetą, patraukė mano dėmesį. Buvo akivaizdu, jog ši ponia atvyko į teismą pasipuošusi gražiausiais drabužiais, kurių nedėvėjo daugybę metų, matyt, taupė ypatingai progai. Nors garbingo amžiaus, po didele skrybėle mačiau žvalias akis, balsas taip pat buvo sodrus ir raiškus. Ji žinojo, jog savanoriai neteikia teisinės pagalbos, tačiau vis tiek paprašė peržiūrėti savo ranka rašytą atsaką į ieškinį. Raštas buvo labai gražus, idealiai pasviręs, tarsi rašytas plunksna, tekste nebuvo nė vienos gramatinės klaidos – visos aplinkybės žadino mano smalsumą ir norą padėti. Tuomet dar nežinojau, kuo galiu padėti, tačiau patikinau, kad tekstas, regis, tvarkingas. Tačiau ši lankytoja, žiūrėdama pro langą, staiga ėmė kalbėti apie savo sūnų, kurį aš jai primenu, mat jis maždaug mano amžiaus, tačiau retai beapsilanko, esą vis užsiėmęs savo reikalais. Pasakojimas truko gal 15 minučių, bet aš klausiausi kiekvieno žodžio, nes jutau, kad šiam žmogui tai tikrai svarbu. Galiausiai toji moteris atsiduso ir, lyg sugrįžusi į realybę, pridūrė…
Daugiau skaitykite ČIA
