Skelbiame teisininko, Kovo 11-osios Akto signataro ir vieno iš Lietuvos Konstitucijos bendraautorių Liudviko Narcizo Rasimo tekstą dėl Kultūros ministrės antidemokratinių veiksmų žlugdant Vyčio paminklo statybas Lukiškių aikštėje.
Tikroje demokratinėje valstybėje joks ministras nedrįsta priešintis tiesiogiai ar per savo išrinktus atstovus piliečių išreikštai nuomonei. Demokratinė valstybė remiasi piliečiu. Koks pilietis – tokia ir valstybė. Pilietiškumo neigimas, kurį akivaizdžiai vykdo kultūros ministrė ir jos aplinka (pataikūnai), bando įrodyti, kad valstybės ir jos piliečių likimas priklauso nuo ministrų, o ne priešingai. Tą ji pademonstravo televizijos laidoje „Dėmesio centre“, aptariant neva specialistų atrinktus Lukiškių aikštės „paminklus“. Vėl bandoma apeiti visuotinai priimtą ir net teisėje įtvirtintą kūrybos procesą, taikomą viešajam naudojimui: užsakovas-menininkas-kūrinys-suvokėjas.
Užsakovas – ne minia, kaip tai bando kalbėti paminklo, būtent paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje priešininkai, o pilietinė Lietuvos visuomenė, susivienijusi į pilietines organizacijas, o taip pat demokratiškai išrinkti atstovai Seime. Štai jų užsakymas: „Lukiškių aikštėje turi iškilti paminklas kovojusiems ir kritusiems už Lietuvos laisvę“.
Dauguma valstybių sostinių tokius paminklus turi. Vilnius – ne. Nenoras pastatyti tokį paminklą yra Vilniaus, kaip Lietuvos valstybės sostinės neigimas. Kas tą daro? Nepagrįstai perėmusi paminklo užsakovų – Lietuvos pilietinės visuomenės – teises Vyriausybė per Kultūros ministeriją ir ministrę. Demagogiškai bandoma , kad ir gerą ar net labai gerą Lukiškių aikštės sutvarkymą laikyti savaime esant paminklu kovojusiems ir kritusiems už Lietuvos laisvę.
Prisiminkime kiek sąvokų, reikalavimų, prašymų demagoginis maišymas yra sunaikinęs pilietinių iniciatyvų, o ir pačių demokratijų visumoje? Kur link traukia ši ministrė? Ar tik ji? Štai jos siūlymas, kad būsimą aikštės sutvarkymo projektą penkiasdešimt procentų nulems komisija, o kitą penkiasdešimt procentų internetu balsavusi visuomenė – demagogiški. Toks balsavimas ir būtų minios balsas, o ne Lietuvos pilietinės visuomenės atstovų balsas. Pagaliau ką reiškia pusė ir pusė? Viena pusė išsirinks vieną, kita – kitą. Kas tada? Negi nulems kažkoks iškilus užsienio aikščių tvarkytojas, kuriam Lukiškių aikštės sutvarkymo sąmatoje jau yra iš anksto numatytas atlyginimas? Argi tai ką nors bendro turi su demokratija? Būtina pareikalauti, kad ji paskelbtų tą iškilų menininką ir kokia suma už lemiamą žodį jam pažadėta?
Ministrės nesusigaudymą demonstruoja ir minėtoje laidoje jos kalbos apie aikštę Niujorke po dangoraižių-dvynių sunaikinimo. Ta vieta iš tikro išlyginta, nes bet koks paminklas būtų kartu ir paminklas teroristų piktadarybei. Dabar ta aikštė yra rimties ir amerikiečių tautos atsparumo teroristų išpuoliams simbolis, joje nėra vietų, už kurių galėtų slapstytis JAV pilietinės visuomenės baimė. Tad ką bendro tai turi su Lukiškių aikšte? Tai nesulyginami dalykai.
Laidoje dalyvavusio istoriko nuogąstavimai, kad lietuviai nemoka nulipdyti „arklio“ irgi niekuo nepagrįsti. Tas gyvulys turi daug sinonimų. Tai ir kuinas, ir darbinis arklys, ir visą žmonijos karybą lydėjęs žirgas. Mūsų herbe yra žirgas. Ar išdrįstų Lenkijoje jų herbą pavadinti paukščiu ar dar kitaip? Kone visą Lietuvos istoriją lydėjo kaimynų lenktais nagais ir snapais herbų ereliai, tame tarpe ir dvigalviai. Lietuvių herbe – balta ar auksinė vytis. Ar jaučiame skirtumą?
Melaginga tezė, kad žinomas heraldikos specialistas teigė, jog Lietuvos valstybės herbo plokštumoje negalima paversti trimate skulptūra. Jis teigė priešingai. Buvusiose paminklo projektuose, kurie „specialistų“ buvo išbrokuoti – skulptoriams tą padaryti vis tik pavyko.
Dabar apie vertintojus. Tiek menotyrininkas, tiek meno istorikas kūrybos procese, kas dabar vyksta, geriausiu atveju gali būti kūrėjo patarėju, jeigu pats turi sugebėjimą kurti. Gali būti kūrinio aiškintoju meno naudotojams, bet tą gali daryti tik tie, kurie turi panašius į kūrėjo intelektinius pajėgumus. Tai meno filosofijos ir teorijos pradžiamokslis. Vertinant kūrinį, padarytą pagal pilietinės visuomenės užsakymą ir skirtą viešam naudojimui, vertintojais gali būti tik tos pačios pilietinės visuomenės atstovai, žinantys istoriją ir suvokiantys meną, sugebantys kritiškai mąstyti. Eidami gatve mes niekur nesutiksime pilietinės visuomenės, kaipo tokios. Laba diena, pilietine visuomene! Tai organizacijos, vienijančios žmones pažiūrų, skonių, siekių, pomėgių, specialybių ir t.t. pagrindu. Jos visada siekia sutarimo. Žinoma, kad Lukiškių aikštėje tarp projektų galėjo būti ir kolona, kitokia skulptūra ar dar kas nors, bet juk pilietinės visuomenės organizmo dalys – organizacijos jau pasiekė bendrą sutarimą – Vyties, nulėmusio tautos ir valstybės išlikimą, kario ant žirgo su skydu ir kalaviju monumentali skulptūra.
Kodėl taip negarbingai ir negrabiai elgiasi Kultūros ministerija priekyje su savo vade ir klerkais? Kiek jau šiandien jie ištaškė valstybės pinigų? Visi jų atrinkti projektai, tai tik išraustos Lukiškių aikštės sutvarkymo projektai. Nei vieno numatomo akcentėlio negalima pavadinti paminklu. Ne veltui bent keturi iš penkių atrinktų laimingųjų kūrėjų visuomenei tuoj pat puolė aiškinti, ką reiškia ar turėtų reikšti jų sumanymas ir kodėl jis turi būti toks, bet ne kitoks. Tai rodo, kad tai tik projektai, skirti parodoms, bet ne įgyvendinimui. Jeigu jau reikia aiškinti, kas tai per menas, tai jis skirtas tik siauram su meno kūrimu ir kritika užsiimančių žmonių būreliui. Lietuvos pilietinė visuomenė užsakė tokį paminklą, kuris pats turi kalbėti, kuris ir jauną sielą pakylėtų. Kažkodėl nukasinėta ir vėl sustumdyta bei sutvarkyta Lukiškių aikštė gal ir būtų gerai, jeigu korupciniu pinigų švaistymu nebūtų siekiama padaryti ją netinkamą suvereno reikalaujamam paminklui pastatyti. Mūsų norai visai kiti.
Štai kai kurių, pretendentų į laimėtojus paaiškinimai. Cituoju iš portale 15min.lt paskelbtų jų pasisakymų. Architektas Tomas Gurskis: „Jis vis dėlto turi kažką pasakyti“. Skulptorius-dizaineris Audrius Labačiauskas: „Erdvė, kurioje būtų gera mėgautis laisve.“ Filmų ir meno instaliacijų kūrėjas Darius Žiūra siūlo kiekvienam einančiam per aikštę savo viduje atlikti pagerbimo ritualą, nes: „…po Antrojo pasaulinio karo žlugus asmenybės kultą eksploatavusioms ideologijoms, figūrinės skulptūros dingo iš viešųjų laisvosios Europos erdvių.“ Čia jau visiška neteisybė.
Figūrinės skulptūros nestatomos tik ten, kur jų jau pakankamai pristatyta. Nestatomos ir tada, kada nėra adresato, t. y. pilietinės visuomenės atstovų prašymo. Visais atvejais kai tik prašymas yra – jos statomos. Tiek Lietuvoje, tiek Estijoje, pvz. Tartu. Nežiūrint Juzefo Pilsudskio gėrėjimosi Hitleriu ir jo fašistine tvarka, nežiūrint, kad jo valdomojoje Lenkijoje, pavyzdžiui, Kartūzų Berezos koncentracijos stovykla politiniams kaliniams numarinti buvo įkurta net anksčiau, negu panašios atsirado Vokietijoje, lenkų pilietinei visuomenei jis yra nacionalinis didvyris ir jo figūrinė skulptūra ant arklio (taigi paminklas) buvo nesenai pastatytas. Atsirado adresatas. Argi mes kalbame apie asmenybės kultą simbolizuojančią figūrinę skulptūrą Lukiškių aikštėje?
Kultūros ministrė ir ministerijos klerkai, slopindami Lietuvos pilietinės visuomenės atstovų iniciatyvas pastatyti Lukiškių aikštėje paminklą, būdingą valstybių sostinėms, jau padarė savo tamsų darbą. Ar viskas tvarkoje su patamsyje leidžiamais pinigais? Būtina skubiai pradėti tyrimą, o visų pirma pasiekti, kad tos „iškilių menininkų-specialistų“ komisijos veikla tuo ir pasibaigtų. Kad visuomeninės organizacijos, inicijavusios paminklo statybą, inžinieriai, gydytojai, teisininkai, pramonininkai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, meno žinovai, heraldikos specialistai, studentai ir mokiniai deleguotų išmaniausius savo atstovus, iš kurių sudarytų savą paminklo (būtent paminklo, o ne aikštės sutvarkymo) vertinimo komisiją, kuri padės sutaikyti įvairių išsilavinusių pilietinės visuomenės atstovų jausmus kritiškai vertinant, koks paminklas turi stovėti Lukiškių aikštėje, arba bent pateiks daugumos bendrą nuomonę. Ministrės siūlomas vertinimo būdas yra apgaulingas ir nedemokratiškas.
Paminklas Lukiškių aikštėje pilietiškai Lietuvos visuomenei yra tiek svarbus, kad nesiskaitymas su ja gali paveikti valstybės stabilumą, kuo, žinoma, bus tuoj pat pasinaudota. Pirmas žingsnis turėtų būti parlamentinis sprendimas nušalinant Kultūros ministeriją, taip pat ir galimą pinigų plovėją savivaldybėje nuo sprendimų Lukiškių aikštėje.
