Labai ačiū Jums už žinutę ir medžiagos paviešinimą. Dar buvau Jums atsiuntęs ponios Jūratės Statkutės de Rosales skirtą laišką man, kurį bandžiau publikuoti Facebooko portale, Lietuvos ryto puslapiuose.
Pasirodo, jie viską ištrynė.
Jau pradedu tikrai nesuprasti lietuvių elgesio – pateikiama informacija yra svarbi tiek dėl pačios ponios Jūratės, kaip Venesuelos žurnalo „Zeta” vyriausiosios redaktorės laisvės ir galbūt net gyvybės, tiek dėl pagalbos lietuviams Venesueloje. Negi Lietuvoje gyvenantys žmonės yra ant tiek atbukę mūsų tautiečių negandoms užsienyje???
Aš jau pradedu baisėtis tokiu mūsų tautiečių elgesiu Lietuvoje. Ponios Jūratės laišką esu nusiuntęs į Seimą.
Kaip visada gaunu tik atsakymą, kad perduotas komitetams ir tuo viskas pasibaigia.
Šį ponios Jūratės laišką dar nusiunčiau ponui Krescencijui Stoškui, kuris tikrai išreiškė didžiulį susirūpinimą ten vykstančiais įvykiais ir situacija dėl mūsų tautiečių. Iš laiško pamatysite, kad jau tikrai pats laikas veikti, nes kitaip gali būti per vėlu…
Deja, bet kaip veikti – kol kas aš nežinau.
Taigi, ponios Jūratės laiškas man.
Albertas Kelmelis
Gerbiamas pone Kelmeli, Jūsų susirūpinimas Venesuelos lietuvių likimu yra netikėta ir svarbi iniciatyva. Mažai galiu Jums būti ištikima susirašinėjimo dalyvė, nes kaip tiktai dėl tos pačios priežasties, kurią Jūs iškeliate lietuvių klausimu, esu neįprastai įsivėlusi į vietinius įsipareigojimus: tiek mano vadovaujamo žurnalo, tiek ir dienraščio vadovų, kurie gavo įspėjimą, jog bus suimti ir turėjo išskristi į Miami, likau viena, su man iškelta byla ir teismo draudimu išvykti iš krašto, likdama abiejų vadovų (opozicijos dienraščio ir savaitinio politinio žurnalo) pareigose.
Tam, kad suprastumėte kodėl iki šiol Jums neatsakiau, turėjau peržiūrėti maždaug 50 per tą laiko tarpą atėjusių el.laiškų.
Laikausi darbe todėl, kad man suėjo 88-eri metai, esu populiari ir kol kas manęs nedrįsta valdžia per daug judinti.
Taigi dabar prie reikalo. Gavusi jūsų paskutinį laišką, kalbėjau telefonu su Lietuvos konsulu Venesueloje, Plk.Petrasevičiumi, gyvenančiu kitame mieste. Jis yra labai atsidavęs lietuvis, jau apie 20 metų labai sąžiningai ir ad honorem tvarkė ir padeda daugeliui kas yra lietuvių kilmės, sutvarkyti pilietybės dokumentus. Visą ką Jus man siuntėte persiunčiau jam, nes jis yra labiausiai kompetentingas asmuo Jūsų keliamą reikalą tvarkyti iš Venesuelos pusės.
Jis man patvirtino, kad tikrai, yra net keletas šeimų kurios norėtų (daugiausiai dėl asmens ekonominės padėties saugumo) grįžti į tėvų ar senelių žemę. Tuo klausimu jis yra rašęs Užsienio Reikalų ministerijai Lietuvoje.
Konsulas Petrasevičius skundėsi, kad labai nenoriai yra išduodama pilietybė, kartais žmonės laukia metų metais iki visi reikalavimai pagaliau laikomi išpildytais.
Iš savo pusės, jam pastebėjau, kad šiuo metu yra vokiečių palikuonių, kurie irgi bėga iš Venesuelos, bet Vokietija juos tuojau priima su ypatingomis įgyvendinimo sąlygomis: duoda būstą vieniems metams iki patys pajėgia įsikurti, jiems organizuojami intensyvūs vokiečių kalbos kursai, valdžia rūpinasi kad jie pagal savo profesiją galėtų gauti darbą.
Įdomu yra tai, kad kai kurių vokiečių palikuonys yra kilę iš Venesueloje esančio vokiško kaimo kalnuose, Colonia Tovar, kurių protėviai atvyko į Venesuelą daugiau negu prieš šimtą metų.
Visgi Vokietija savo palikuoniams suteikia vokiečių pilietybę. Man atrodo, kad tai gali būti naudingas pavyzdys visiems Europos kraštams.
Taigi išvadoje, persiunčiu Jums konsulo Petrasevičiaus el. adresą. Patarčiau su juo susiekti ir pakalbėti, ką galima padaryti veltui, per whatsapp. Jis gerai kalba lietuviškai ir daug ką, be didelių raštų Jums galės paaiškinti, tuo labiau, kad Jis jau vargsta su norinčiais grįžti į tėvų ar senelių žemę, t.y. į Lietuvą, o tai yra lietuvių palikuonys, kurie nebekalba lietuviškai.
Dėkoju Jums Venesuelos lietuvių vardu už nuostabų rūpestį žmonėmis, kuriuos nepažįstate ir dėl kurių rūpinatės kaip šeimos narys – idealu ir būtų, kad visi lietuviai save laikytų vienos tautos/šeimos nariais.
Su pagarba,
Jūratė Statkutė de Rosales.