Šiuo metu Seimas svarsto galimybę suburti laikinąsias komisijas politikų ir verslininkų ryšiams tirti. Viename taikiklyje – parlamentaras Mindaugas Bastys, kitame – jo kolega Artūras Skardžius. Ar gali ką pakeisti tokie Seimo tyrimai? Kokia visuomenei iš jų nauda (jei ji apskritai yra)?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, teisininkas Egidijus BIČKAUSKAS, buvęs Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas Seimo narys Rimas ANDRIKIS, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Kartais atrodo, jog Seime sudaroma komisija tam, kad niekas niekada nebūtų ištirta. Pvz., vienas didžiausių tyrimų buvo dėl „Snoro“ banko. Jo išvados nieko nelemiančios.
E.BIČKAUSKAS: Sudėtingiausia, kad nelabai suprantamos komisijos funkcijos. Neapibrėžtumas ir bendro pobūdžio deklaracijos kaip tik ir gali sukelti politinę sumaištį. Kas ir ką tirs, kokia kryptimi turėtų vykti šitas tyrimas? Kalbama, reikia manyti, apie neleistinus verslo ir politikų ryšius. Bet tam yra atitinkamos institucijos.
Pirmiausia tyrimas atliekamas pasirinktinai. O tas pasirinkimas neišvengiamai didins politinę priešpriešą ir nori nenori gali pavirsti tam tikru politiniu susidorojimu.
Beje, Seimas neseniai skubos tvarka balsavo dėl bausmių už korupciją sugriežtinimo. Nežinau, kaip ponas Rimas Andrikis balsavo, bet manau, jog kaip teisininkas suprato, kad nėra reikalo forsuoti, kad taip išbalansuojamas ir pats Baudžiamasis kodeksas. Bet puikiai suprantu ir tuos, kurie balsavo „už“. Jie juk pagalvojo: „Balsuosiu „prieš“ arba bent paraginsiu neskubėti, tai iš karto tapsiu tautos priešu.“ Lygiai tas pats gali nutikti ir specialiosios komisijos atveju. Na, sukelsi kokių nors abejonių, kad tyrimas neduos to rezultato, kurio mes norime, ir atsidursi tarp tautos priešų.
Turbūt vienintelis anekdotas, kuris buvo papasakotas Seime ir kurį aš sakiau iš tribūnos, man atrodo, tinka šiai situacijai. Du alkoholikai bėga į parduotuvę nusipirkti degtinės ir kaip tik prieš jų akis durys užsidaro, pakabinama spyna, baigėsi darbo laikas. Stovi abudu drebėdami, žiūri į tą spyną ir svarsto, ką daryti. Staiga vienas kitam – bumt į dantis. Tas, kuris gavo, sušunka: „Už ką, už ką!“ O tas, kuris sudavė, sako: „O ką daryti?“
Ir čia tas pats. Korumpuoti mūsų korupcionieriai. Kažką reikia daryti – tai darykim, griežtinkim bausmes. O ar kas nors uždavė Parlamente klausimą, ar pagal dabar galiojančias sankcijas teisėjai gali skirti griežtas bausmes? Na, gali. O ar kas nors paklausė, kad jeigu teisėjai neskiria tokių bausmių, gal problema yra kitur? Manyčiau, kad šiuo sprendimu buvo pareikštas nepasitikėjimas mūsų teismų sistema. Štai ir rezultatas. Mūsų prezidentė turbūt per visas savo kadencijas, metines kalbas tvirtino apie tą pačią korupciją ir jos kryptis buvo viena – griežtinti, griežtinti ir dar kartą griežtinti. O koks rezultatas? Jo nėra. Taigi laikas susimąstyti.
Vėl grįžtu prie Seimo komisijos. Politikai bus pastatyti į tokią padėtį: ach, nebalsuoji „už“, vadinasi, esi toks pats ar bent jau tokius gini. Bet ne tai yra problema.
R.ANDRIKIS: Įsivaizduoju, kad ta komisija lyg ir turėtų tikslą – atskleisti korupcinius ryšius. Buvo paminėta, kad vargiai galime prisiminti Seimo laikinąją komisiją kokiems nors klausimams tirti ar išvadoms pateikti, kurios darbas būtų vainikuotas absoliučia sėkme. Tą sėkmę gali vertinti valdantieji, nes jų balsų dauguma ta komisija ir sudaroma. Iš to, ką girdėjau apie tą laikinąją komisiją, galėčiau pasakyti, kad visos laikinosios komisijos, jų procedūrų paviešinimas davė naudos. Žmonės dabar nėra tokie, atsiprašau, beraščiai ar nepatyrę. Taip pat ir politikoje, nes stebi tuos 27 metus mūsų genialų ėjimą į priekį. Manau, kad bet koks vieno ar kito ryšio, vieno ar kito reiškinio paviešinimas žmogaus sąmonėje palieka tam tikrą žymę. Ir čia būtent politikams reikia teigiamai atsakyti dėl tos komisijos, nes jos rezultatai bus paveikūs. Juk dirbame žmogui ir gal tai tik padidins įtarimus, kad vyksta neskaidrūs procesai.
Aš girdžiu tik tokias mintis, kurios nelabai gali būti siejamos su Seimo statutu, kitais demokratiniais tyrimo, kontrolės principais. Tarsi viena ausimi esu girdėjęs, kad Seimo partijų, kurios susitepusios, atstovai į komisiją turėtų nepatekti. (Nesvarbu, kad vieną partiją įtarimų šleifas atsivijo praėjus dvejiems metams. Kitą – irgi po dvejų metų. Taigi šiandien tokios gali būti dvi partijos ir trys, ko gero, kurios įtarimų neturi, kurios vos ne arčiausiai Dievo. Bet kas bus toliau, ponas Dievas težino.) Su tokiais komisijų formavimo principais nelabai norėčiau sutikti.
Manau, kad įstatymų prikurta labai daug. Kad daug jų nevykdomi – taip pat visiems aišku. Tačiau esu įsitikinęs, kad bet kuris tyrimas, vienas ar kitas įstatymas, įstatymų paketas, skirti tam tikram klausimui spręsti, bent elementarios naudos duos. Esu už tai, kad būtų tiriama.
Be abejo, esame maža šalis, kone kas trečiam taikoma kokia nors atsakomybė, kas trečias tremtinys, kas trečias komunistas. Jų visų ryšių deklaruoti net neįmanoma. Bet mes kalbėtume apie tuos ryšius, kurie nusikalstami arba bent jau daro įtaką politiniams procesams, politiniams apsisprendimams. Tai ir viskas.
Ir balsavau, kaip Egidijus Bičkauskas teisingai sako, už bausmių dėl korupcijos sugriežtinimą išgirdęs įdomų argumentą. Sakoma, kad bausmių skyrimas – tai teisminės praktikos dalykas, kurio įstatymu negalima reguliuoti. Bet niekas, pasirodo, nėra kompetentingas pakviesti teisėjų ir jiems paaiškinti, kad jie gyvena ne Marse, o Lietuvoje ir laikas būtų skirti kokias nors adekvačias bausmes. Jie nepriklausomi. Tai būtų poveikis teismui. Štai kodėl reikia griežtesnio įstatymo. Buvo toks praktinis momentas, kuriam aš pritariu.
E.BIČKAUSKAS: Dienraštyje „Vakaro žinios“ dar prieš priimant šį įstatymą pasiūliau, kad Seimas turėtų ne keisti įstatymą, o priimti, jeigu taip nori, rezoliuciją, kuri išreikštų tam tikru požiūriu kreipimąsi net į teisėjus. Išreikštų savo politines nuostatas. Mano nuomone, tai buvo tikslingiausia.
G.JAKAVONIS: Viena vertus, viešumas tam tikra prasme naudingas, kita vertus, kodėl ta Seimo komisija užsiima tuo, kuo turėtų užsiimti teisėsaugos institucijos?
V.BUDNIKAS: Žmogaus teisių požiūriu bet koks viešinimas, bet koks tvirtesnis įpareigojimas deklaruoti yra gerai. Bet realiai kas iš to? Juk buvo labai įdomių paviešintų bylų, tyrimų, laikinosios komisijos, ir ne tik laikinosios komisijos. Visuomenė klausia, kas jai iš to, kad jūs ten viešinatės ar nesiviešinate? Man svarbu, kad parlamentarai vykdytų savo priesaiką Konstitucijai, kad jie gintų mano namus, mano šeimą, mano teritoriją, mano kalbą. Aš sakau plačiąja prasme, kaip visuomenė.
Ar politikai tą daro? Kai pasižiūriu į jų balsavimo rezultatus svarbiausiais klausimais, matau, kad dauguma partijų balsuoja prieš konstitucines vertybes. Kitaip tariant, nesaugo jų. Nesenas pavyzdys, kai kilo grėsmė dėl tų trijų raidžių. Juk mes puikiai žinome, kokia jų reikšmė ir dėl ko tai daroma.
O į tyrimus aš žiūriu tik kaip į politinę kovą. Ir galiu pasakyti, kad Lietuvos politinis elitas labai susižavėjęs tuo makiaveliškumu – esą paprasčiau išlikti tam, kuris klastingas, gudrus, žiaurus, kad vertybės, moralės normos, kaip vienas valstybės veikėjas yra paminėjęs, yra ne šio pasaulio dimensija. Tokia doktrina susižavėję politikai mano, kad svarbiausia – kova, svarbiausia – laimėtojas, o tikslai gali būti ir kiti. Ko gero, visuomenė nelabai sužinos, kokie yra tie tikrieji tikslai. Atkreipsiu dėmesį, kad jeigu komisijos tikrai būtų kuriamos dėl visuomenės gerovės, mes sakytume – puiku. Bet aš tuo abejoju.
O kuri politinė jėga – viena ar kita – ten laimės, mano nuomone, visuomenei nelabai ir svarbu. Reikėtų atsitraukti nuo tos kovos Seime, nuo frakcijų tarpusavio kovų. Visuomenei svarbesni globalesni uždaviniai – išlikti. Kad ir mūsų masinė emigracija. Kodėl dėl to niekas nesirūpina, o kovojama dėl kažkokių deklaracijų, kažkokių laikinųjų komisijų sudarymo? Jau 30 tūkst. šiemet išvažiavo. Ir važiuoja, ir važiuos, ir galų gale kyla klausimas, kam tos komisijos reikalingos, jeigu mūsų čia nebus. Tos komisijos netenka bet kokios prasmės, netgi atvirai pasakysiu, kad man net neįdomu, ką jos darys ir ką priims, nes fundamentalūs dalykai nesprendžiami. Nesprendžiami mano kalbos klausimai, istorijos, kultūros, tautos išlikimo, savivaldos. Savivalda yra kaip priemonė mums išlikti, nes jeigu savivalda būtų stipresnė, ko gero, ir emigracija būtų mažesnė. Taigi išlikimo klausimas šiandien mums labai aktualus.
Deja, šiandien mes girdime trečiaeilius dalykus, kas ir su kuo kokius ryšius deklaravo. Galų gale yra Baudžiamasis kodeksas, yra teisė, naudokimės ja, nekaltumo prezumpcija. Nes ištisai skelbiama, kad čia vien nusikaltėliai, o paskui nutylama ir nebėra tų nusikaltėlių.
G.JAKAVONIS: Beje, Seime ir komisija dėl emigracijos egzistuoja. Jos darbo rezultatų kažkodėl nematyti…
V.RUBAVIČIUS: Ar tos formuojamos komisijos, kurios veikė, davė naudos? Turiu omeny kad ir VSD tyrimą. Daug kas buvo sužinota, bet rezultatų nėra, nes rezultatus paskui jau lemia vėlgi politikų susigrupavimas: patvirtins ar nepatvirtins. O geriausiai yra nepatvirtinti, nes visi suvokia, kas bus po to, jei rezultatai patvirtinami. Tada reikia pradėti procesus, o tie procesai kur gali nuvesti? Taigi visi jaučia, kad gali gauti į šonus, bet niekam to nesinori. Kai atsiranda būtinybė ir tarsi paleidžiamas politinis procesas, vis dėlto iki galutinio rezultato, iki išvadų, manau, sąmoningai neleidžiama prieiti.
Ar politikai turi teisę kurti tokias komisijas, kitaip tariant, užsiimti įvairių visuomenės gyvenimo sričių priežiūra? Taip, jie turi tokią teisę ir gali kurti kokias tik nori, netgi savo Parlamentą prižiūrinčią komisiją, ko gero, galėtų įsteigti. Gal būtų ir gerai.
Kitas dalykas yra pretekstai ir politiniai tikslai. Mes galime matyti, kaip retoriškai figūruoja tam tikri pretekstai ir tam tikros figūros, kurios pasitelkiamos kaip pretekstas, o tikslai dažniausiai yra sudėtingesni ir politikai, jeigu jie yra išmanūs, o kai kurie išties yra išmanūs, visais tais pretekstais pasinaudos siekdami tam tikros politinės kovos tikslų ir stiprindami savo politinę galią. Tiesiog toks yra politinis instinktas. Tų politinių tikslų dažniausiai būna ne vienas, o keletas ir apie juos nelinkę kalbėti nei pozicijos, nei opozicijos atstovai, nes kiekvienas iš to vyksmo siekia gauti tam tikros naudos netgi remiamas prie sienos.
Toks vaizdas susidarė stebint mūsų politinį vyksmą ir aš nemanau, kad tą politinį vyksmą organizuojantys žmonės lietuviai yra kvailoki. Čia yra pakankamai įgudusių politinių manipuliacijų meistrų, sėdinčių Seime ir puikiai išmanančių dalykus, sugebančių, kaip buvo paminėta, ir apgauti, ir nutaisius gražią miną meluoti, ir panašiai.
Bet į ką atkreiptinas dėmesys formuojant šitą komisiją. Viena – atvirai deklaruojama, kad tai yra valstybės saugumo klausimas, tam tikros grėsmės. Ką tai rodo? Tai rodo, kad mes neturime savo spec. tarnybų, kurios turėtų vertinti valstybės grėsmes, parlamentinės priežiūros. Mes žinome, tikriausiai visi pripažins, jos veiksmingumą ir kaip niekas nenorėdavo ten kištis. Ir suprantama kodėl. Todėl, kad spec. tarnybos, kurios iš esmės turėtų prižiūrėti tas sritis, kurios susijusios su valstybės saugumu, kitomis įtartinomis sritimis, yra neprieinamos, jų dokumentai politikams taip pat neprieinami. Todėl politikai kartkartėmis pradeda burti tam tikras komisijas, matyt, norėdami suaktyvinti savo santykius su tomis tarnybomis.
Mes puikiai žinome, kad mūsų spec. tarnybos yra susijusios su verslu. Jeigu prisimintume kai kuriuos taip pat skandalingai iškilusius ir paskui nugrimzdusius, kad ir Kauno termofikacinės elektrinės, ar dar kitus reikalus, pamatytume, kaip mūsų spec. tarnybos įnirtingai dalyvauja įvairiuose verslo finansinių srautų persiskirstymuose. Manau, jokios paslapties aš neatskleidžiau, nei valstybinės, jei jokios.
Kyla dar vienas klausimas – kokia bus Seimo komisijos kompetencija? Ar apskritai pajėgus jos vadovas prasiskverbti į tokią uždarą sritį, kurioje susipina aukščiausių valstybės pareigūnų interesai, aukščiausių politikų ir pilkųjų kardinolų, pilkųjų verslo kardinolų reikalai?
Kita vertus, aš irgi sveikinčiau tokias komisijas, man, kaip žiūrovui, įdomu, nes kartais politikams pradėjus aiškintis, ypač viešumoje, staiga pradeda lįsti tokie dalykai, apie kuriuos net negalėjai pagalvoti. Juolab kad mūsų politikai, inicijuodami kokius nors dalykus, nėra linkę numatyti nenumatytų pasekmių, kurios išryškėja jų įnirtingoje komisinėje veikloje.
Šiaip ar taip, į komisiją pakliuvę žmonės atstovaus tam tikriems kol kas dar nežinomiems vienos ar kitos pusės interesams, juos gins ir tada prasidės vidinė kova, kurios mes nematysime, bet kartkartėmis jos atgarsiai spaudoje vienaip ar kitaip tai patvirtins.
G.JAKAVONIS: Labai įdomi suskystintų gamtinių dujų terminalo laivo „Independence“ nuomos istorija. Net paprastam žmogui kyla klausimų daugiau, negu reikia. A.Skardžius pradeda vis tai garsinti. Ir štai siūloma sudaryti laikinąją komisiją ištirti jo ryšiams su vėjo energetika.
E.BIČKAUSKAS: Problema ir yra ta, kad mes iki galo nežinome nei tos komisijos pavadinimo, nei paskirties, nei funkcijų. Jeigu kalbama apie verslo santykių su politikais tyrimą bendrąja prasme, tai aš nemanau, kad reikalinga tokia komisija. Taip, tokia analizė galbūt reikalinga, ir aš beveik tikras, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas gali duoti pavedimus padaryti tokią analizę ir pats pabandyti apibendrinti.
O dėl terminalo ir šiandien man kyla klausimas, kas gauna dividendus ir pinigus už tą mūsų nuomą? Konkrečiai pavardėmis? Mes, kaip signatarai, bandėme išklausti. Rezultatas, aišku, nulinis. Prisiminkime „Mažeikių naftos“ privatizavimą. Kiek JAV pareigūnai su tuo susiję?.. Iškelkime tuos klausimus.
R.ANDRIKIS: Grįžtu prie dabar siūlomo politikų ir verslo ryšių tyrimo. Laikinoji komisija yra tokia komisija, kuri tiria, teikia išvadą, bet ji formuojama remiantis politiniais kriterijais. Iš anksto turi būti suformuluojami klausimai, uždaviniai ir patvirtinti Seimo. Ką reiškia patvirtinti Seimo? Jei nėra daugumos, nėra ir patvirtinimo. Tad kai kalbame, kad valstybėje yra daug „įdomių“ reiškinių, susijusių su kriminalu ar ne su kriminalu, tai tų klausimų formulavimas priklauso politikams. Daugumai. Štai ir viskas. Lygiai taip pat, kaip balsuojant už laikinosios komisijos išvadas. Jūs jau pastebėjote, kad už aštresnes laikinųjų komisijų išvadas Seime taip ir nebūna nubalsuota. Todėl aš skeptiškai žiūriu į tokius tyrimus, kurie galbūt priklausytų kokiai nors mokslo įstaigai arba, jeigu turi kriminalinį atspalvį, ikiteisminio tyrimo institucijai arba prokuratūrai.
Suskaičiuokime, kiek, pvz., politikų, ne tik Seimo narių, ypač savivaldybėse, yra ne verslininkai. Aš manau, kad 51 proc. tikrai verslininkai. Todėl sakyti, kad nėra tokių ryšių, negalima, tik klausimas, kokio jie pobūdžio, – tokio, kuris užtraukia kokią nors atsakomybę, arba tokio, kuris neužtraukia. Todėl tai turėtų atsispindėti netgi komisijos pavadinime ir tyrimo kryptyse. Priešingu atveju deklaruosime nuostatą, kuri gyva nuo pat Kovo 11-osios, – kad verslininkas yra valstybės priešas.
V.BUDNIKAS: Pirmiausia būtina, kad prokuratūra, teisėtvarkos institucijos išsiaiškintų, tada būtų galima ką nors politiškai teisti, daryti. Turbūt į Seimo laikinųjų komisijų veiklą reikėtų žiūrėti kaip į tam tikrą tarpusavio kovos politinį instrumentą. Natūralu, kad kovoja. Tačiau jeigu mes kalbame apie tam tikrus ryšius, be abejo, vieni ryšiai gali būti naudingi užtikrinant valstybės saugumą, o kiti gali kenkti. Tai reikėtų diferencijuoti, bet ir reikėtų atskirti, kiek tai susiję su valstybės saugumu, o kiek tai yra politinių partijų tarpusavio kovos dalykas.
Man norisi kalbėti visuomenės vardu, kad mums rūpi valstybės saugumas, kad jam stiprėjant mums tampa saugiau ir geriau gyventi savo valstybėje. Jeigu šių tikslų siekiama norint sustiprinti valstybės saugumą, be abejo, tai sveikintina. Bet ar tikrai to siekiama, kelia abejonių. Aš asmeniškai nelabai linkęs tuo tikėti. „Darytojai“ galvoja, kad tai yra vienas iš būdų atkreipti visuomenės dėmesį arba nukreipti jį nuo kitų problemų.
Kas vyksta Seime? Mes matome, kad pamažu įsitvirtina melas. Tampame melo visuomene, išpažįstančia vos ne melo religiją. Kaip pavyzdį pateiksiu prof. Vytauto Radžvilo atvejį, kai Lietuvos žmogaus teisių asociacija profesorių gynė dėl jo diskriminavimo už pažiūras ir įsitikinimus. Studentai parašo laišką, tas laiškas yra fikcija, ten viskas jau yra aptarta, galbūt ir sutarta, kaip turėtų būti. Profesorių nori atleisti iš darbo, jo kursą panaikina, iš privalomojo dalyko padaro pasirenkamąjį. Ir visa tai pateikiama tarsi kažkokia demokratija, tarsi iš tikrųjų taip turėtų būti, nors visi puikiai supranta, kad taip nėra. Mes su tuo tarsi susitaikstome. Paprastas dalykas – pakaktų kam nors iš prezidentūros ar Vyriausybės paklausti, kas ten pas jus vyksta, ir šitie dalykai baigtųsi. Bet jie vyksta. Vadinasi, aukščiausiu lygmeniu yra pritariama tai, sakykime, melo ideologijai, kuri po truputį sklinda ir stiprėja. Štai kas visuomenėje po truputį kaip vėžys plinta. Ir mes staiga į visa tai užsimerkiame ir žiūrime, kas kokią komisiją sudarė. Atleiskite, tegul ta komisija būna sudaryta. O kaip šitos problemos? Stambulo konvencija, kuria remiantis ir prisidengiant melu mums brukamas noras įteisinti naują lyties sampratą, pagal kurią prigimtinė biologinė moters ir vyro lytis nebėra svarbi? Prisidengiant smurto prieš moteris prevencija. Taip, smurto prieš moteris daug. Bet norima pakeisti mūsų švietimo sistemą, mūsų vaikus auklėti diegiant kitokią sampratą apie lytis.
Žmonės bėga ne nuo mažų atlyginimų, žmonės bėga nuo netikėjimo ateitimi. Jie gali pakęsti ir mažus atlyginimus, jeigu matys, kad yra gera perspektyva. Bet jie mato, kad šioje melo atmosferoje nieko gero būti negali, nes melo visuomenė niekada negyvena gerai. Žmonės intuityviai tai jaučia ir emigruoja.
V.RUBAVIČIUS: Akivaizdu, kad Seimas nesiima tautos ir visuomenės klausimų, nesvarstomi valstybingumo klausimai. Ar kada nors girdėjome Seimo posėdyje apie valstybę, kas yra valstybė, valstybės galios, jų didėjimas, mažėjimas, apie tų galių svarbą tautos ir visuomenės išlikimui, kultūros plėtrai ir sklaidai. Mes negirdėjome, nors tai yra esminiai klausimai, kurie vienaip ar kitaip Seime turėtų būti keliami ir rimtai svarstomi.
Vargu ar Seimo komisija ką nors pakeistų ir ar kas nors pasikeistų išrinkus naują prezidentą. Rinkime kokius nori prezidentus, niekas nesikeičia. Jau turime nusistovėjusią, vadinu, korupcinės demokratijos politinę struktūrą be savivaldos ir be visuomenės dalyvavimo vykdant teisingumą, kuri yra naudinga gal 20-25 proc. Lietuvos žmonių. Ir tiems, kurie valdo valstybės mechanizmą. Jiems Lietuvoje gyventi gera, ir viskas. Ir jie tos padėties nesiruošia keisti.
Bet grįžkime prie temos: kas čia vyksta, kam visa tai daroma ir koks galėtų būti politinis tikslas? Mes tų politinių tikslų nežinome ir nesužinosime. Manau, ir ne visi Seimo nariai apskritai suvoks, kas čia vyksta. Bandysiu pateikti savo versiją. Valstiečių atstovo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako vadovaujama laikinoji komisija tiria A.Skardžiaus ryšius ir pripažįsta, kad jis neskaidrus. Kokiu politiniu tikslu visa tai daroma? Kad būtų galutinai sumurkdyti socdemai ir išstumti. Dauguma atsiras balsuojant dėl žiauresnių išvadų. Aš iš karto galiu pasakyti, kas balsuos ir kam nebereikalingi socdemai. Tai bus ir valstiečiai, ir…
G.JAKAVONIS: Liberalai.
V.RUBAVIČIUS: Liberalai… Ir konservatorių užteks. Bet yra kitas dalykas. A.Skardžių vienaip ar kitaip įvyniojant į nacionalinių grėsmių skraistę neišvengiamai bus kabinamas ir valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis. Realiai ar nerealiai, bet kabliukas yra. Klausimas, kas gali būti organizatorius, kam tai naudinga, kokiai figūrai? Nes ne V.Bakas, manau, inicijuoja tokius dalykus. Ir ta figūra, mano galva, yra taip pat akivaizdi. Prasideda toks politinis žaidimas, kurio politinės pasekmės – labai neaiškios.
Lietuvos politikai nėra tokie išmanūs, kad daug numatytų. Visada pradedant politinį procesą, politinį vyksmą atsiranda nenumatytų pasekmių. Nes tas vyksmas įgauna ir savo logiką, kuri nuo pradinių intencijų gali skirtis, ir ganėtinai smarkiai. Nes tada įsitraukia ir prezidentūra, ir spec. tarnybos su savo interesais, o tada prasideda toks kamuolys, kurį ateina metas stabdyti. Stabdyti, kam nors nukenčiant.
E.BIČKAUSKAS: Ta komisija, mano galva, yra kur kas sudėtingesnė ir labai svarbi. Net jeigu įvardytume jos paskirtį, sakykime, kaip kovą su A.Skardžiumi, tegul bus taip (aš, atvirai pasakius, į tai kreipčiau mažiau dėmesio: na, kovokite ten tarpusavyje, ne pirmas ir ne paskutinis kartas), bet problema yra ta, kad į tos komisijos darbą tam tikra prasme įtraukiams ir Valstybės saugumo departamentas, ir galbūt kitos teisėtvarkos institucijos. Tada koncentruojasi ir fizinė, ir politinė jėga vienose neapibrėžtose rankose, kurios turi galimybių esant reikalui traukyti bet kokias svirteles. Kas už to stovi, kitas dalykas. Ir čia jau kyla neapibrėžtos, bet realios jėgos pavojus.
Visuomeniniai procesai yra kur kas sudėtingesni nei matematiniai ar fizikiniai. Apskaičiuoti jų tolesnes pasekmes yra itin sudėtinga. Todėl į kiekvieną tokį žingsnį, taip pat ir į tokią komisiją, reikia žiūrėti itin atsargiai. Nes nežinome, kokią tai turės įtaką galutiniams procesams.
