Kelios dienos iki iškeliavimo pas Viešpatį profesorius Leonidas Donskis dienraštyje „Bernardinai.lt“ rašė, kad „mums tenka atsakyti į egzistencinius klausimus: ar turime viską prisiminti ir išlaikyti ateinančioms kartoms pratęsdami egzistenciją ir suteikdami antrąją gyvybę tiems, kas nusipelno jos? Prisimenu, vadinasi, egzistuoju? Ar užmiršti tai, kas iracionalu ir kas nenusipelno kolektyvinės atminties? Tai du vienas kitą neigiantys, o gal tarpusavyje nesuderinami modernybės pažadai.“
Prisiminti arba užmiršti, kas geriau arba kas ką? Visuomenėje iki šiol, ir būtų gerai, kad dar ilgai būtų svarstomi tragiški mūsų tautos įvykiai: holokaustas, kurį vykdė naciai, ir tautos genocidas, kurį vykdė raudonasis maras. Daug iečių yra laužoma dėl lietuvių, dalyvavusių naikinant žydus, ir lietuvių, sovietinio teroro bendrininkų, dalyvavusių naikinant jų pačių tautą. Dėl pačių faktų sutariama, nors bandoma naiviai lyginti, kuris faktas atnešė baisesnių pasekmių. Čia tas pat, jeigu būtų bandoma lyginti, kurios motinos didesnis skausmas: ar tos, kuri matė savo sūnų išdarkytus kūnus miesto aikštėje, ar tos, kuri prieš ją pačią nušaunant matė savo vaikų konvulsijas, duobėje? Į kvailą klausimą atsakymo nėra ir būti negali. Ar turėtume viską prisiminti, kad išlaikytume ateinančioms kartoms, ar geriau būtų užmiršti visa tai, kas nenusipelno kolektyvinės atminties. Visai neseniai, taip mūsų klausė L. Donskis. Laikas nenumaldomai nešasi užmarštin ir aukas, ir budelius, ir kartų kaitoje vyksta lūžiai, kurie gali nulemti – kas ką? Tačiau bus ne tiek svarbu, kas ką, kiek svarbiau bus tai, su kokia istorine tiesa ateityje gyvens mūsų šalis. Matyti ją su visomis žaizdomis nėra malonu, tačiau joms bus dar skaudžiau, ir kartu mums patiems, jeigu gyventume, tarsi jų nebūtų arba sakytume, kad tai ne mūsų žaizdos. Tikėdamas savo karta turiu pripažinti, kad nuo jos priklausys, ką apie tuos įvykius sužinos tie, kurie šiandien yra tokio amžiaus, kurio būdami tų siaubingų dienų amžininkai krito duobėse, miškuose ir gulėjo lavonų krūvose.
2016 m. rugpjūčio 12 d. į Lietuvą atvyko Simne gimusio žydo Abelio Gefeno[i] sūnūs Mejeris ir Jehuda su savo savo žmonomis ir Abelio anūkas (Mejerio sūnus) Ido. Jų atvykimas paskatino vėl atsiversti tragiškus Simno žydų likimo puslapius ir dar su keliais gyvais liudininkais išgyventi jų ryžtą nepaklusti nacių režimui ir gelbėti žydus. Mes turėjome progą sustoti ir susimąstyti apie tai, ką darė mūsų artimieji mirtinos grėsmės akivaizdoje. Kokia buvo mūsų šeimos ir giminės artimųjų praeitis, kurios puslapiais keliaujant, iš šio laiko perspektyvos jau vis sunkiau galime suvokti, ką jie padarė. Kai apie tuo metu grėsusį pavojų slepiant Abelį ir jo brolį Josifą paklausiau savo motiną Jadvygą, ji nieko nesureikšmindama atsakė: „Tai kaipgi neslėpsi. Juos gi būtų sušaudę.“ Tačiau čia pat pati keldavo klausimą, kuris jai buvo daug sudėtingesnis: „Niekaip nesuprantu šito. Kaip taip galima buvo suvaryti tuos žydus į duobes ir sušaudyti tik dėl to, kad jie žydai?“ Jos vertybių skalėje tai buvo labiau nesuvokiama, negu pats žydų slėpimo faktas.
Abelio anūkas Ido Gefenas, 24 metų vaikinas, trejus metus atitarnavęs Izraelio kariuomenėje, prieš pradėdamas mokslus universitete, leidosi į kelionę po pasaulį. Viena iš šios kelionės stotelių tapo jo senelio gimtoji žemė Lietuva ir gimtasis Simnas. Jo senelis Abelis Gefenas buvo vienas iš tų kelių Simno žydų, kuriuos Simno ir jo apylinkių gyventojai išgelbėjo nacių okupacijos laikais. Jo tėvų, brolių ir kitų Simno žydų likimas buvo tragiškai liūdnas. Vienus naciai, talkinant lietuvių kolaborantams, išvežė į Alytų ir sušaudė miške. Tarp jų buvo sušaudytas ir Abelio brolis Benjaminas, ir tėvas Mejeris. Sušaudymo vietoje prie paminklo – simboliškai trūkusios Dovydo žvaigždės, broliai Mejeris ir Jehuda uždegė dvi žvakutes ir sukalbėjo maldą.
1941 m. rugsėjo 12 d. už 3 km nuo Simno į pietus esančiame Pošnelės miške Broniaus Norkaus[ii] vadovaujamas skrajojantis būrys Rollkomando sušaudė 414 žydų: 68 senyvus vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus. Tarp jų buvo sušaudyta ir Abelio motina Ruhama su mažamečiu Jehuda (daugiau apie tai skaitykite ČIA).
