Dabarties postmodernistinių plepalų kontekste iš esmės visi pasirinkimai išsikristalizuoja į dvi skirtingas kryptis: arba tu turi stiprią valstybę, arba tu turi pliurzę, kurioje žvejoja bankai, investitoriai, pramogų žvaigždės, lankstaus kapitalo promotintojai, ir kuri pamažu virsta išpuošta, tvarkinga, išasfaltuota/trinkeliuota, blizgančia….dykra.
Valstybės esmė, skirtingai nei papasakos atgailaujantys so called liberal intellectuals, nėra nei pasenusi, nei anachroniška, nei kažkuo pasikeitusi moderniais laikais. Tai bendruomeninis (nacionalinis) išlikimas. Deja, bet agresija nėra ir niekuomet nebus tik praeitis, o valstybių egzistencijos pagrindas. (Turėjome progos paklausti to Madrido ir Barselonos).
Pokario Vokietijos ir visos Europos sėkmė nevirto ir negali virsti visuotiniu taikos rojumi Žemėje. Tikra pokario atgaila ilgainiui išvirto į mazochistinę saviplaką, kuri yra dar kitokia vakarietiško imperializmo forma – Vakarai jaučiasi turintys moralinio mokytojo teisę mokyti visą pasaulį gerbti žmogaus teises ir atgailauti (Pascal Bruckner‘io mintis). Tiek migrantų politika Vokietijoje, tiek padėtis Prancūzijoje, tiek kultūriniai karai JAV tą tik patvirtina.
Tegu papasakoja Lietuvos liberalas intelektualas apie modernią respubliką vaikus auginančioms vienišoms motinoms, pensininkams, švietimo sistemos darbuotojams, visiems tiems, kurie kas mėnesį nesuduria galo su galu. „Matai, – sako liberalas, – čia jau reikia pasišluoti pačiam savo kiemą. Esi pats kaltas, nenašiai dirbantis, provinciale. Vytautas Didysis už tave nepašluos, tiesa? O ką – trokšti Stiprios Rankos, tu sovietini atsilikėli? Tai še tau rusišką tanką“. Ačiū Sigitui, už atvirumą, tikrai.
.
O kad šita postkomunistinė-pseudoliberalistinė pliurza jau senai virto makro-korumpuota sistema (nuo viešųjų pirkimų, otkatų iki Super-Tradicinių politinių partijų), liberalas to nežino. Jis čia tarsi negyvena. Jis labiau nori kovoti su mitine praeitimi lietuvio galvoje ir kvies gyventi dabar, tarsi vargstantys žmonės yra ne dabar ir ne čia… Tarsi kasmet emigruojanti Marijampolės dydžio bendrija yra ne čia ir ne dabar…
Kaip Vyčio paminklas gali padėti apsišluoti, paklausite? Jeigu Vytis pirmiausia reiškia stiprią valstybę, tai, savo ruožtu, reiškia socialinį teisingumą (be kurio ji virsta tiesiog plėšikų gauja, kaip sakė šv. Augustinas). Ji reiškia pilietinio stuburo atstatymą, pasitikėjimą ir pasiryžimą kurti valstybę. Nėra jokio prieštaravimo: lietuvių tautos valstybė su pagarba, atvirumu kitų tautybių žmonėms. Tai turėtų būti savaime suprantama. Deja, bet nėra.
Siaurakakčiai tautiniai fetišai (liberalas žino, kad čia jis yra teisus, todėl mėgaujasi dekonstrukcija) yra apsikabinę tautinę didybę (istoriją, kalbą, paminklus), kuri iš esmės yra analogas visų aplinkinių šovinistinių imperializmų. Taip pat jie skelbia karą pačių susikurtam konstruktui – pilietinei visuomenei, tarsi pilietinė visuomenė gali būti kažkokia universali, niekieno, globali, europeizuota, o ne nacionalinės valstybės viduje. Tarsi žmogaus teisės gali būti užtikrintos tarptautinėmis institucijomis, o ne nacionalinės demokratinės teisinės valstybės sąlygomis.
Tiek tautinis fetišas, tiek liberalių intelektualų viešos raudos nepadeda dorotis su šiandien valstybei iškylančiomis problemomis. Tiesą sakant, ši kova veda visus į kampą ir padarė valstybę, visus mus įkaitu. Vieni nori praeitį užtempti ant ateities, kiti nori ateitį (universalų žmogaus teisių triumfą) užtempti ant praeities. O realiai dabartyje linksminasi … eksnomenklatūrininkai + liberalai. Šie rado puikų dialogą. Tai visi tie, kurie „išeina, bet pasilieka“, „vagia, bet teisėtai“ (tad vsio zakonno), „plagijuoja, bet tarptautiniu mastu inovuoja“ (veda mus į tarptautinius šimtukus), „paėmė, bet šiaip neima, o dar gi kovoja prieš korupciją“, „viskas realiai brangsta, bet statistiškai niekas nebrangsta, o jei ką – tai yra globalios sausros veiksnys“ ir t.t., ir taip be galo.
Stipri valstybė turi drąsos apsivalyti nuo savo nuodėmių: tiek nuo patriotų-idiotų, tiek nuo sukurtų sąlygų įvairiausio dydžio maklintojams. Pirmiausia – nuo savo tautinės „didybės“ provincialumo (kurio epicentre ir vyko žydų žudynės bei turto nusavinimas), tiek nuo postsovietinio liberalizmo pliurzos.
Ir galiausiai reikia būti pajėgiems adekvačiai įvertinti raudančius intelektualus, kurių „dabartis“ keistai bėga nuo dabarties ir yra apsivijusi praeitį.
Skaitiniai: Sigitas Parulskis. Vytis arba rusiškas tankas
