Neseniai Lietuvoje viešėjo žinomas britų žurnalistas Oliveris Watesas. „Pagrindinis universalus žiniasklaidos principas: privalu dirbti auditorijai. Jei stokojate medžiagos, kuri domintų auditoriją, ji nustos jus klausyti ar skaityti“, – sako jis. Apie Rytų ir Vakarų žiniasklaidos skirtumus, žurnalistų darbo stilių, apie tai, kaip politikai pelno žurnalistų prielankumą nemokėdami pinigų – O.Wateso interviu.
Pone Watesai, turite turtingą žurnalistinio darbo patirtį, pažįstate skirtingas kultūras, kalbate ir skaitote vienomis populiariausių pasaulio kalbų. Ar galima tvirtinti, kad egzistuoja objektyvūs ir nekintami žurnalistiniai principai, kurie galiotų žiniasklaidai, veikiančiai tiek anglų, tiek ispanų, tiek rusų, tiek portugalų kalbomis kuriamose kultūrose?
Taip. Pagrindinis principas, kurį esu pastebėjęs, tikrai veikia: privalu dirbti auditorijai. Jei stokojate medžiagos, kuri domintų auditoriją, ji nustos jus klausyti ar skaityti. Kitais žodžiais tariant, žurnalistas privalo suprasti, kam rašo. Žurnalistas yra tarsi savosios auditorijos atstovas: jis sprendžia kokias temas pasirinkti, kokius klausimus nagrinėti.
Kuo skiriasi angliakalbė žiniasklaida nuo, tarkime, ruskalbės ar ispanakalbės?
Iš tiesų, kiekvienos tautos žiniasklaida skiriasi. Nepasakyčiau, kad esama kažkokios vieningos angliakalbės žiniasklaidos. Net ir anglų kalba kuriama žiniasklaida yra pakankamai skirtinga. Tačiau vienas principas anglosaksiškose valstybėse galioja – nėra žiniasklaidos pataikavimo valdžiai. Tai nereiškia, kad žurnalistai yra šiurkštūs. Tačiau tai reiškia, kad net jeigu žmogus užima ir labai aukštas pareigas ar turi didelės įtakos, prieš jį nebus lankstomasi ar su juo flirtuojama, kai iš jo imama interviu.
Kitais žodžiais tariant, anglosaksiškos tradicijos šalyse yra įprasta spausdinti straipsnius, kurie atlieptų skaitytojo perspektyvą į svarstomus klausimus, kurie kalbėtų į skaitytojų širdis. Tiesioginėse radijo ar televizijos laidose yra natūralu spausti ministrą už tai, jeigu jis padarė kažką ne taip arba apskritai jam nesiseka.
Tuo tarpu rusiškai kalbančiose ir kitose šalyse galioja tam tikras etiketas ir atvirai klausti gana sudėtinga. Galioja tam tikros nerašytos taisyklės, pagal kurias nepagarbu užduoti per daug atvirus klausimus. Atsakymų bandoma išgauti netiesiogiai, mėtant užuominas. Vengiama kalbėti tiesiai.
Ar manote, kad čia yra tik etiketo klausimas? Ar tai nėra Vakarų ir Rytų žurnalistinės tradicijos kokybinių parametrų skirtumai?
Nesiimsiu vertinti kokybinių parametrų, pateiksiu pora pavyzdžių. Kai dirbau Lotynų Amerikoje, dažnai žurnalistams patardavau užduoti tą ar kitą klausimą. Ir jie man atsakydavo nemanantys, kad būtų teisinga to klausti. Britams toks galvojimas atrodytų keistas.
Sakysim, prieš 6–7 metus, kai Tony Blaire’as dar buvo ministras pirmininkas, tiesioginio eterio metu vienas žurnalistas to paties klausimo jo klausė 21 kartą. Aišku, kad tai buvo trikdantis klausimas, į kurį T. Blaire’as tiesiog neturėjo atsakymo arba atsakyti nenorėjo. Viso interviu tikslas ir buvo užduoti tą klausimą skirtingomis formomis ir parodyti, kad ministras pirmininkas vengia arba nežino kaip į jį atsakyti. Nemanau, kad toks interviu plačiai auditorijai galėtų būti parodytas kitose šalyse.
Ką manote apie profesinės etikos ir profesionalumo reikalavimais grindžiamos žurnalistikos padėtį: aukštos kokybės žurnalistikos daugėja ar mažėja, sugriuvus geležinei uždangai ir susitikus Vakarų ir Rytų žurnalistikos tradicijoms?
Nemanau, kad kada nors buvo žurnalistikos aukso amžius. Ir nemanau, kad kurioje nors šalyje būta laikų, kai žurnalistinės etikos buvo visiškai paisoma. Tačiau tikiu, kad tose šalyse, kuriose užtikrinama spaudos ir žodžio laisvė, kuriose gali reikštis laisva spauda, geros kokybės žurnalistikos tradicija stiprėja.
Kadangi palaipsniui pati laisvos žiniasklaidos funkcionavimo sistema tampa galingu savęs stebėjimo ir savikontrolės mechanizmu. Tam tikro tipo etikos klaidų paprasčiausiai nebepasitaiko. Jų tiesiog nebegali būti iš esmės, jeigu ta sistema pastatyta ant teisingų pamatų.
Anglų kalba yra toks rimuotas posakis apie britų žurnalistiką: negalite tikėtis papirkti ar apgauti britų žurnalistų; bet pakanka matyti, ką žmonės daro ir nepapirkti. (You can not hope to bribe or twist / The standarts british journalists / But seeing what the men will do / And bribed has no occasion, too.) Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jeigu norėtumėte įduoti britų žurnalistui pinigų – nepavyktų. Kadangi gaji sena tradicija: neimti kyšių, nepriimti dovanų. Žmogus tiesiog įsižeistų. Tačiau tuo pat metu net ir neimdamas kyšių jis labai prastai rašo. Tai čia toks lengvas pasišaipymas iš savęs…
Pone Wates‘ai, niekam ne paslaptis, kad komunistinėje sistemoje įtakingesni žurnalistai bendradarbiavo su valdžia, jos įvairiomis tarnybomis. Ypač žurnalistai, kuriems buvo suteikta privilegija dirbti užsienyje. Žlugus komunizmui ir daugumoje Rytų Europos šalių neįvykdžius liustracijos, dalis šių žmonių tapo įtakingais žiniasklaidos lauko žaidėjais, žiniasklaidos priemonių savininkais, leidėjais, kartais net spaudos magantais. Ar esama skirtumo tarp šitokios prigimties leidėjų bei žiniasklaidos savininkų ir, tarkime, pono Ruperto Murdocho arba pono Silvio Berlusconio?
(Ilga pauzė – V.V.) Ar yra skirtumas?.. Nemanau, kad apskritai galima lyginti. Sistemos labai skirtingos. Vakarų pasaulyje žmonės nėra patenkinti tuo, kad spaudos savininkai labai turtingi. Daugelis žmonių nepatenkinti, kad tokie žmonės kaip R. Merdochas ar W. Maxwellas turi daug įtakos, kontroliuoja nemažą viešosios erdvės dalį. Tačiau tai bent jau atviras procesas. Bet kuris turtingas žmogus gali nusipirkti parduodamą laikraštį. O jeigu žiniasklaidos priemonė neparduodama, jis gali nuspręsti panašią įkurti. Ir ji varžysis su kitomis žiniasklaidos priemonėmis atviroje rinkoje. Tai galioja daugelyje Vakarų pasaulio valstybių. Sunkiau nusipirkti transliuotoją, televizijos kompaniją, nes tai priklauso nuo vyriausybių – reikia gauti leidimus, transliavimo dažnius, o jų skaičius yra ribotas.
Situacija buvusiose komunistinėse šalyse – nevienoda. Skiriasi priklausomai nuo šalies. Jeigu žiniasklaidos priemonėms užtikrinta laisva rinka ir laisva konkurencija, prieštaravimų negali būti. Tačiau jeigu žiniasklaidos priemonės įsigyjamos tų, kurie turi daugiau įtakos, ir nelabai skaidriais būdais, reikėtų tuo susirūpinti.
Bet manau, kad su šia problema tose šalyse susiduriama ne vien žiniasklaidos, bet ir įvairiose kitose srityse. Aš, sakysim, nesijaudinčiau labai dėl to, kad įtakingi žmonės turi laikraščių ir žurnalų. Manyčiau, kad reikėtų atskirti transliuotojus ir spaudą. Transliuotojams turėtų būti keliami aukštesni reikalavimai, jie turėtų būti kur kas objektyvesni. Dėl jų aš labiau jaudinčiausi negu dėl spaudos.
Neseniai vienas Lietuvos diplomatas viešai aiškino esą nieko blogo duoti pinigų žurnalistui, kad jis parašytų palankų straipsnį apie šalį. Tai esą normali diplomatinio darbo praktika. Taip jis teisinio kai kuriuos tarpukario Lietuvos žurnalistus, vėliau tapusius įtakingais politikais, kurie nesibodėjo imti pinigų net iš stalininės Rusijos diplomatų. Gal tada ir dabar galiojo skirtingi žurnalistikos profesiniai standartai?
Nesiimsiu vertinti Lietuvos žurnalistikos. Būtų nesąžininga, kadangi neturiu pakankamai informacijos ir nežinau, kokia praktika čia nusistovėjusi. Tačiau vienas dalykas man yra visiškai aiškus: jeigu žadi imti pinigus ir rašyti straipsnį apie kitą šalį ją girdamas, tuomet turi būti labai aiškiai nurodoma, kad tai yra reklama ir už ją sumokėta. Kartais taip daroma. Ir tokie straipsniai neretai būna gana įdomūs. Valstybės sumoka už tokius straipsnius.
Tačiau puslapio viršuje parašoma: už šį straipsnį yra sumokėta. Tuomet teisėta tokius straipsnius rašyti. Tačiau ko negalima daryti – tai apsimesti, kad rašai objektyvų straipsnį, jei esi paėmęs pinigus iš valstybės. Tai paprasčiausia korupcija ar kyšininkavimas. Joks žurnalistas negalėtų taip elgtis.
Koks požiūris Vakaruose į žurnalistus, kurie bendradarbiauja su savo ar svetimų šalių slaptosiomis tarnybomis?
Nežinau atvejo, kad žurnalistas bendradarbiautų su kitų šalių slaptosiomis tarnybomis. Būna, kad iš savo slaptųjų tarnybų gaunama naudingos medžiagos. Pateiksiu pavyzdį iš Didžiosios Britanijos. Dabar slaptosios tarnybos yra gana atviros. Prieš 10–20 metų to nebuvo. Kartais keli žurnalistai rašydavo, aiškindavo pasaulio įvykius taip, kaip tai darė slaptosios tarnybos. Perteikdavo tarsi jų požiūrį. Žinoma, tai nebuvo geri šaltiniai. Visi žinojome, iš kur ta informacija gauta. Visada maniau, kad tai teisėta. Kadangi būdavo pateikiama tokia informacija, kurios pagrindu valdžia priiminėjo sprendimus. Buvo aišku, kad perduodama D. Britanijos valdžios nuomonė.
Jeigu žurnalistai sugeba iš kitos šalies slaptųjų tarnybų gauti medžiagos ir tai yra jų šaltinis – „nu pažalsta“ (žodžius ištarė rusiškai – V.V.), darykite. Nemanau, kad tai blogai, jeigu tai nėra pristatoma kaip konkretus faktas gautas iš konkretaus šaltinio.
Galiu pateikti pavyzdį iš savo darbo Pakistane laikų, kai rašiau apie Afganistano karą tarp Sovietų Sąjungos karinių pajėgų ir vadinamųjų mudžehedų. Man nebuvo leista atvykti į Afganistaną – negavau vizos. Nebuvo leista atidaryti ir biuro Kabule, nors to norėjome ir prašėme. Todėl nebuvo įmanoma tinkamai nušviesti konflikto, parengti reportažų.
Vienas iš šaltinių, kuriuo galėjome naudotis, buvo Vakarų slaptųjų tarnybų informacija. Tai nebuvo kažkokia Jameso Bondo informacija. Tiesiog informacija iš ambasados apie tai, kas ką girdėjo, kokie sklando gandai, ką žino tiksliai, ką žino apytikriai. Kiekvieną savaitę vykdavau į D. Britanijos ambasadą drauge su kitais žurnalistais, ne tik britais. Ir mums pateikdavo trumpą ataskaitą kas įvyko per savaitę. Taip pat darė ir amerikiečiai. Niekam nebuvo paslaptis, visi žinojo iš kur tą informaciją gauname. Ir viskas buvo teisėta, nes mums patiems neleido vykti į šalį ir rengti reportažų.
Tačiau svarbu pažymėti – ir tai esminis faktas, – kad mes niekada nepriėmėme tos informacijos kaip neginčijamos tiesos. Mes tai pristatėme kaip informacijos variantą, kurį gavome iš Vakarų šaltinio. Be to, dalį medžiagos mes beveik visada atmesdavome. Kadangi dalis informacijos atrodė gana nerealiai, neįtikinamai. Visuomet stengėmės išlaikyti pusiausvyrą tarp to, ką gaudavome iš Vakarų šaltinio, ir to kas buvo transliuojama per Kabulo radiją – oficialios komunistų versijos. Mes sakėme, kad tai yra tiesiog versijos, kurių negalime patvirtinti. Manau, kad šiuo atveju tai buvo teisėta. Ir nemanau, kad būtume nuvylę savo auditoriją.
Tačiau žurnalistams privalu elgtis labai atsargiai. Kad neapsigautų patys ir neapgautų kitų. Bet kurią informaciją visada reikia vertinti šiek tiek skeptiškai.
Pereikime truputį arčiau temų, kurias nagrinėjote savo mokymuose Lietuvoje. Kas yra svarbu atrenkant ir skelbtinas naujienas?
Visame pasaulyje galioja tas pats principas: atrinkti reikia tas temas, kurios įdomios auditorijai. Neturiu galvoje kažkokių asmeninių preferencijų, kalbu apie ekonominę realybę. Jeigu auditorija nori daugiau naujienų apie futbolą, mažiau apie politiką – daugiau rašyčiau apie futbolą, mažiau – apie politiką.
Žinoma, tai labai supaprastintas pavyzdys. Žiniasklaidos rinka kiekvienoje šalyje iš tiesų yra kur kas sudėtingesnė. Tačiau temos, kurias aptariate, turi būti tokios, kurios skaitytojams rūpėtų, apie kurias jiems būtų įdomu išgirsti, pamatyti, perskaityti. Taigi, reikia atsigręžti į pamatinius žurnalistikos principus: ar įdomu, ar nauja? Jeigu į abu klausimus atsakote taip, tada reikia apie tai rašyti.
Aišku, daug didesnė tema – kaip rašoma, kaip kalbama, kaip rodoma. Tai neabejotinai labai svarbu.
Kitas principas, į kurį verta atsižvelgti renkantis temas, taip pagalvoti kaip įprastines, auditorijai įdomias naujienas galima praplėsti, išvystyti tas sritis, apie kurias rašoma. Kitais žodžiais tariant, kai jau žinote kuo jūsų auditorija domisi, pabandykite savo regos lauką praplėsti, aprėpti šiek tiek plačiau. Pamatysite, kad laikui bėgant atsiranda vis naujų temų.
Šiandien, pavyzdžiui, viena populiariausių, įdomiausių temų – naujoji žiniasklaida. Nekalbu apie žiniasklaidą kaip būdą perteikti naujienas. Kalbu apie ją kaip apie domėjimosi sritį. Jeigu būčiau kurios nors žiniasklaidos priemonės redaktorius Lietuvoje, tikriausiai pasirūpinčiau, kad mano žiniasklaidos priemonėje apie tai būtų rašoma. Ypač kreipčiau dėmesį į jaunąją auditorijos dalį.
Paminėjote, kad svarbu kuo auditorija domisi. Bet ar nėra taip, kad pati žiniasklaida kuria savo vartotoją? Temos, kurios auditorijai pristatomos, drauge formuoja ir tos auditorijos prioritetus.
Žinoma. Jeigu rašysi apie naujus auditorijai dalykus, daug priklausys nuo to, kaip gerai tai darai. Auditorijos interesų laukas palaipsniui gali būti plečiamas. Jūs vis dėl to, manau, žinote kas įdomu jūsų auditorijai.
Kokie reikalingi naujienų vertinimo įgūdžiai? Kas žurnalistui žinotina?
Žurnalistas pirmiausiai turėtų būti žmogus, kuris supranta kitų žmonių požiūrius. Nebūtinai jiems pritardamas. Dauguma žurnalistų, kuriuos pažįstu, turi labai aiškias nuomones. Tačiau tuo pat metu jie supranta, kad yra sąžiningų žmonių, kurie galvoja kitaip.
Taip pat reikia turėti vaizduotę. Reikia suprasti, kad kitos amžiaus grupės ar kitų interesų žmonės domisi skirtingais dalykais. Tai reikia turėti galvoje, nesvarbu apie ką rašytumėte: apie sportą, apie ekonomiką, apie verslą, muziką, teatrą ar kitas kultūros temas. Labai svarbios yra politinė ir socialinė sritys. Todėl būtina suprasti, kad kiti žmonės gali daryti visai kitokias išvadas negu darote jūs. Ir jeigu tai galite suvokti, jeigu galite suprasti, kad kiti žmonės gali galvoti kitaip ir kitaip reaguoti, panašu, kad galėsite rašyti gerus straipsnius, kurie bus įdomūs plačiai auditorijai.
Ko reikia, kad galima būtų kurti etišką ir aiškią redakcijos politiką, nevaržančią žurnalistų nepriklausomybės, jų kūrybiškumo, padedančią nustatyti atsakingus santykius su auditorija?
Atsakymas paprastas – 200 metų. Svarbiausias ir galingiausias ginklas – tavo reputacija. Reputacija tavo kolegų, tavo srities specialistų, tavo auditorijos akyse. Manau, kad pats svarbiausias motyvuojantis faktorius tarp britų žurnalistų – jų reputacija. Per dieną jos neįgysi. Tam reikia laiko, nuoseklaus ir ištvermingo darbo, kūrybinio integralumo, kultūrinės tradicijos. Tačiau būtina padaryti ir tam tikrų praktinių žingsnių. Turi būti visiškai aiškūs įstatymai, reglamentuojantys žodžio laisvę. Kad žurnalistai aiškiai žinotų ribas, kurias nubrėžia įstatymai.
Redakcijos politika galėtų būti nubrėžiama iš viršaus, tarsi nuleidžiama žemyn. Dauguma Vakarų pasaulio žinių organizacijų turi senas žurnalistinės etikos tradicijas, yra nusistačiusios etikos kodeksus, kuriuos kiekvienas žurnalistas turi pasirašyti. Ir jeigu žurnalistas pažeidžia tą kodeksą, jis gali būti atleidžiamas.
Žinoma, kad tokių kodeksų rašymas ir jų laikymasis – kiekvienos žinių organizacijos reikalas. Tačiau dar prieš pradedant darbą, žurnalistui turi būti labai aiškiai pristatyta redakcijos politika: dovanų, interesų konflikto, reporterio vaidmens, šaltinių įvardijimo, plagiato, rašymo apie vaikus ir daugelio kitų aspektų atžvilgiu. Tai standartinės sritys, apie kurias turėtų žinoti kiekvienas žurnalistas, prieš pradėdamas darbą. Tada jis žinos kaip elgtis konkrečioje situacijoje.
Pone Watesai, ar jums žinoma tokia sąvoka kaip „užsakomasis straipsnis“?
(Juokiasi – V.V.) O, taip! Bet tokia praktika neturėtų būti pateisinama. Tai visiškai nepriimtina. Kas yra absoliučiai nepriimtina – tai skaitytojui meluoti, kad pateikiama objektyvi informacija, nors iš tiesų už tai yra paimti pinigai. Kai esate įdarbinamas žurnalistu, jūs turite rašyti auditorijai. Ir jeigu taip dirbsite – susikursite reputaciją, „prekinį ženklą“. Ne tik sau, bet ir žiniasklaidos priemonei, kurioje dirbate.
Paskutinis klausimas. Ar pasitaiko britų žurnalistikos praktikoje, kad politinės jėgos paremtų kurį nors laikraštį, o laikraštis, už tai atsidėkodamas, rašytų tą politinę jėgą proteguojančius straipsnius?
Aišku, kad istorijos bėgyje buvo daug atvejų, kai politikai stengėsi paveikti žiniasklaidą. Ir jie daro tai nuolat. Tačiau ko jie nedaro – tai nemoka pinigų.
Tony Blaire’as 1995 metais nusprendė būti malonus R. Merdochui. Tradiciškai R. Merdocho laikraščiai rėmė konservatorių partijas. T. Blaire’as siekė įtikinti R. Merdochą, kad jis turėtų remti leiboristus. Ir visa tai vyko labai gražiai, jis nepadarė nieko nelegalaus. Jis tik pasinaudojo savo asmeniniu žavesiu ir gal pakeitė kelis politikos aspektus, kad įtiktų R. Merdochui.
Ko negalima daryti, tai keisti įstatymų, kad įtiktumėte tai ar kitai žiniasklaidos priemonei. D. Britanijoje įstatymai draudžia monopolizuoti žiniasklaidos rinką. Kai R. Merdochas nusipirko „The Times“, monopolio komisija turėjo išsiaiškinti ar tai padaryta legaliai ar ne. Tačiau M. Thatcher, būdama premjere, nusprendė nesikreipti į tą komisiją. Dėl to R. Merdochas rėmė M. Thatcher ateinančius 15 metų.
Galite sakyti, kad tai sutapimas. Tačiau kai kurie žmonės tuo abejoja.
Žurnalistas O. Watesas Lietuvoje lankėsi „Transparency International“ Lietuvos skyriaus kvietimu, jis dalyvavo „Žurnalistų pusryčių“ iniciatyvos mokymuose „Kritiška naujienų atranka ir redakcijos politikos kūrimas“.
O. Watesas – žurnalistas ir žiniasklaidos konsultantas. 21 metus (1976–1997 m.) dirbo naujienų agentūroje „Reuters“. Iš pradžių reporteriu, vėliau – naujienų redaktoriumi organizacijos biuruose įvairiuose pasaulio miestuose: Buenos Airėse (Argentina), Rio de Žaneire (Brazilija), Islamabade (Pakistanas), Lisabonoje (Portugalija). 1991–1994 metais jis vadovavo Reuters biurui Maskvoje, buvo Sovietų Sąjungos žlugimo liudininkas.
O. Watesas vedė mokymus žurnalistams 60 pasaulio šalių anglų, rusų, ispanų ir portugalų kalbomis apie verslo žurnalistiką, vidaus ir užsienio politiką, socialinę, sveikatos ir aplinkos apsaugą, kitais klausimais.
O. Wateso mokymai „Kritiška naujienų atranka ir redakcijos politikos kūrimas“ – intensyvus praktinių užsiėmimų ciklas, taikant „mokymosi darant“ (angl. learning by doing) metodą – surengti Lietuvoje jau antrąsyk. Sausio mėnesį toks užsiėmimų ciklas buvo surengtas Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Mokymai skirti naujienų atrankos, jų vertinimo įgūdžių stiprinimui, paslėptų viešųjų ryšių atpažinimo metodams suprasti. Mokymų dalyviai drauge su lektoriumi ieškojo būdų, kaip kurti etišką ir aiškią redakcijos politiką, nevaržančią žurnalistų nepriklausomybės ir kūrybiškumo bei padedančią kurti atskaitingus santykius su auditorija.
