Neringa Radėnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Italijoje operos dainininkės karjeros siekianti 28-erių Neringa Radėnaitė šią šalį pirmą kartą aplankė 2012 metais. Po pirmojo apsilankymo Italiją pamilusi lietuvaitė tuo metu dar nesusimąstė, kad po kelerių metų sėkmingai baigs studijas Romoje, laisvai kalbės itališkai ir dainuos Milano operos scenoje.
„Pirmoji mano pažintis su šia šalimi įvyko prieš ketverius metus. Pamenu, su choru atvykome į pasakiškai gražų Loreto miestelį. Tai buvo puiki kelionė, po kurios Italija man paliko nuostabios šalies įspūdį. Grįžusi į Lietuvą dar ilgai kartodavau: aš noriu gyventi Italijoje, noriu ten grįžti“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo radviliškietė N. Radėnaitė.
Lietuvaitė dalį svajonės jau išpildė. Daugiau nei dvejus metus gyvena Romoje, baigė Romos Šv. Cecilijos konservatoriją. Beliko pradėti profesionalės karjerą.
Už sėkmingą karjeros startą dėkinga mamai ir Italijos valstybinei stipendijai
Muzika lietuvę ir trimis metais vyresnę seserį Jūratę lydėjo nuo ankstyvos vaikystės. „Mano gyvenime muzika atsirado jau labai anksti. Dar būdama penkerių prisijungiau prie tuo metu muzikos mokyklą jau lankiusios sesers. Abi grojome pianinu, o mama labai palaikė mūsų norus“, – pasakojo mergina.
Pirmoji pradėjusi muzikuoti Neringos sesuo savo karjeros su muzika nesusiejo ir pasirinko politikos mokslus, o Neringą muzikos pasaulis traukė vis stipriau. Ji aštuonerius metus lankė muzikos mokyklą, kur mokytojų nuolat buvo skatinama ugdyti savo talentą ir eiti į priekį. Tiesa, artimoje aplinkoje buvo skeptikų, kurie kritiškai vertino pasirinkimą tapti dainininke. „Daugelis mano mamai sakydavo: ar tau negaila išleisti dukterį į muziką? Iš ko ji gyvens? Tačiau ji jiems atkirsdavo, kad žmogus turi visada daryti tai, ką jis jaučia, o jei tikrai jaučia, jis tai darys geriausiai. Ji visad taip manė, už ką esu jai labai dėkinga“, – džiaugėsi lietuvė.
Kalbėdama apie savo mokslus, solistė pripažino, kad neaišku kaip būtų pakrypęs jos likimas, jei ne galimybė nemokamai studijuoti operos gimtine vadinamoje Italijoje. „Kadangi jau turėjau įgijusi dirigavimo specialybę Šiaulių konservatorijoje, turėjau mokėti didžiulius pinigus už dainavimo studijas Vilniuje. Turbūt dėl to, ir, žinoma, todėl, kad Italija mane taip pakerėjo po pirmo apsilankymo, užpildžiau prašymą Italijos valstybinei stipendijai. Man pasisekė, buvau pakviesta studijuoti Romos Šv. Cecilijos muzikos konservatorijoje ir gavau stipendiją“, – apie sėkmingą pasirinkimą ITLIETUVIAI.IT pasakojo N. Radėnaitė.
Iš pradžių daug kas Italijoje atrodė neįprasta
Dabar jau laisvai itališkai kalbanti solistė pasakojo, kad studijų pradžioje neišvengė kalbos barjero. „Atvykau čia tikėdamasi su visais susikalbėti angliškai, tačiau pasirodo, kad čia universitete angliškai kalbėjo tik Erasmus studijų koordinatorė. Itališkai aš tada mokėjau tik keletą frazių, todėl koordinatorė ilgą laiką man buvo kaip mama padėdavusi susigaudyti“, – apie studijų pradžioje patirtus sunkumus pasakojo N. Radėnaitė.
Šv. Cecilijos muzikos konservatorijos magistrė su šypsena prisimena ir kitus studijų metu patirtus sunkumus. Lietuvės nuomone, organizaciniais klausimais lietuviškos aukštosios mokyklos daug metų lenkia itališkas. N. Radėnaitės teigimu, čia tikrai daug chaoso, ir kai kur dar nėra vietos naujoms technologijoms. Pasak jos, puikus to pavyzdys konservatorijos biblioteka. „Kaip iš filmų apie Harį Poterį. Antikinius laikus menančios knygos, kopėčios, dulkės, niekas nekompiuterizuota. Atėjęs apie tris valandas ieškai natų ir galiausiai paaiškėja, kad jų net atsišviesti negalima“, – įspūdžiais dalinosi lietuvė.
N. Radėnaitė pasakojo, kad studijuojant Italijoje būta ir maloniai nustebinusių dalykų. Kaip didžiulį privalumą ji išskyrė puikų santykį su dėstytojais. „Mane nustebino vidinė dėstytojų šiluma. Su jais gali kaip draugas kalbėti ir paskui prie puodelio kavos pratęsti diskusiją apie muziką. Lietuvoje to nebūdavo“, – kalbėjo N. Radėnaitė.
Didžiausias solistės koncertas dar ateityje
N. Radėnaitė. V. Benašo nuotr.
Studijuodama gimtinėje lietuvė daugiausiai koncertuodavo su chorais ir įvairiausiais ansambliais, o persikėlus studijuoti į Italiją, padaugėjo koncertų, kuriuose jos, kaip solistės, vaidmuo tapo svaresnis. „Aš labai džiaugiuosi galėdama koncertuoti Italijos scenoje. Čia užsienyje ir publika atrodo kiek šiltesnė. Dažnaimėgsta prieiti, paklausti, susipažinti, pasidžiaugti. Pamenu, kai prieš pusę metu Perudžioje surengiau solinį koncertą, ir viena garbaus amžiaus ponia iškrėtė pokštą: prasidėjo vakaras, mane pristatė ant scenos, už kelių sekundžių turiu pradėti dainuoti ir m atau, kaip ji prieina ir pasilenkusi man sako – aš tau tik norėjau pasakyti, kad tu taip gražiai atrodai su šia suknele“, – juokėsi lietuvė.
Pasakodama apie savo pasirodymus, N. Radėnaitė išskyrė keletą svarbesnių. Pirmiausiai solistei įstrigo viešnagė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur kartu su duetu „Tutto a Dio“ (smuikininkė Greta Staponkutė, akordeonistas Augustinas Rakauskas) Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke surengė koncertą vietos lietuviams. „Tai neeilinis įvairiuose festivaliuose apdovanotas duetas. Surengėme puikų pasirodymą, po kurio buvau pakviesta su jais keliauti. Apžiūrėjome Niujorką, lankėmės Kennenbunko mieste, Meino valstijoje. Niujorkas man įsiminė kaip nuolat šurmuliuojantis didmiestis, būtent toks, kokį ir įsivaizdavau, o Kennenbunkas – visiška priešingybė. Ramus, erdvus, nuostabaus vandenyno supamas rojaus kampelis, kuriame mielai gyvenčiau,“ – prisiminė solistė.
Kiti didieji Neringos koncertai vyko Italijoje. Kaip labai teigiamą įtaką jos tobulėjimui turėjusį pasirodymą N. Radėnaitė išskyrė dainavimą projekte „Vincero Opera Inspira“. „Vincero man tikrai davė daug kaip solistei, tačiau dar labiau norėčiau išskirti šios vasaros projektą, kur kartu su solistais iš Metropoliteno statėme mano pirmąją tikrąją operą „Didone ir Eneas“ Milane. Už šį projektą esu be galo dėkinga dirigentui Christian Frattima. Tai baroko operų žinovas, sugebėjęs gerokai praplėsti mano žinias ir supratimą apie barokinę muziką. Džiaugiuosi jį sutikusi, nes padedama jo, sustiprinau ryšį su šiuo žanru“, – pasakojo N. Radėnaitė.
Šiuo metu solistė teigė besiruošianti savo ateities projektams, kurių vienas turėtų įvykti Milane. Ji ir toliau bendradarbiauja su C. Frattima ir lanko privačias paskaitas pas profesorę Damianą Pinti Perudžijoje. „Su studijomis baigta, tačiau solisto mokslai turi niekada nesustoti. Dabar individualiai tobulėju ir turiu pasidaryti profesionalius įrašus. Ateitis dabar mano pačios ir Dievo rankose“, –planais nedaugžodžiaudama dalinosi N. Radėnaitė.
Konkurencija tarp operos atlikėjų didžiulė
Gyvenimui Italijoje solistės karjerą pradedanti lietuvė užsidirba vesdama dainavimo pamokas muzikinėje asociacijoje ATELIER DELLA HARMONIA. Dažniausi jos mokiniai italų vaikai, tačiau yra ir suaugusiųjų.
N. Radėnaitė džiaugėsi, kad gyvendama Italijoje gali lankytis aukšto lygio operos koncertuose ir mokytis iš garsiausių pasaulio atlikėjų. Lietuvės nuomone, italų lygis klasikinėje muzikoje yra kiek aukštesnis. „Jeigu kalbame apie operą, tai neabejotinai Italija yra aukščiau visų. Juk čia yra operos gimtinė. Galima sakyti, italai tai turi savo šaknyse, ir juos aplenkti bet kam būtų pakankamai sudėtinga“, – ITLIETUVIAI.IT pasakojo solistė.
N. Radėnaitės teigimu, apskritai Italiją galima vadinti dainininkų šalimi, todėl konkurencija tarp operos atlikėjų čia didžiulė. Pasak jos, esama ir pavydo tarp atlikėjų. „Yra šiek tiek pavydo užkulisiuose. Ypač jo daug buvo konservatorijoje, kai kolegės vaikiškai pavydėdavo geresnių pažymių ar konspektų. Tačiau viskas priklauso nuo to, kaip tu moki į tai žiūrėti. Bent jau aš nesijaučiu turinti kokių nors konkurenčių ar priešių, nes kiekvienas turim savo kelią ir juo einam“, – svarstė N. Radėnaitė.
Vieni italai žino Lietuvą, kiti ne
Paklausta apie klasikinės muzikos skirtumus Lietuvoje ir Italijoje, lietuvė gyrė italus, tačiau jokiu būdu nenuvertino ir tautiečių pasiekimų šioje srityje. „Aš Lietuvos tikrai niekada nenuvertinsiu ir nesakysiu, kad mes čia, Italijoje, esame aukštumose, o jūs ten kažkur žemai. Lietuvos kultūros erdvė man davė labai tvirtą pagrindą kaip meno žmogui. Be to, ir patys italai akademiniame lygmenyje kalba, kad Lietuvos kultūros lygis pakankamai aukštas. Išgirsta apie mano kilmę ir sako – esi iš Europos, iš Lietuvos. Žinau Jus, Jūs kuriate puikius spektaklius, turite gerų atlikėjų“, – kalbėjo N. Radėnaitė.
Tiesa, solistės teigimu, gerą įspūdį apie Lietuvą yra susidarę daugiau kultūros pasaulio žmonės. Per dvejus metus jai teko sutikti ir ne kokiomis geografinėmis žiniomis pasižyminčių italų. „Kartais, būna, pasakau, kad esu iš Lietuvos, ir tai jiems iškart asocijuojasi su Rusija. Visada pataisau, paaiškinu, kad tai dvi skirtingos šalys, ir primenu istoriją“, – pasakojo lietuvė.
Neturi solistės idealo
Neringa Radėnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Profesionalios operos solistės karjeros siekianti lietuvė neišskyrė vienos solistės, kurią galėtų vadinti savo idealu. Iš lietuvių ji paminėjo Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, kurią puikiai žino ir Neringos kolegos Italijoje. „Mano dėstytoja profesorė D. Pinti išgirdusi, kad esu iš Lietuvos, apsidžiaugė – taigi iš tavo šalies Violeta Urmana! Aš labai ją vertinu. Viena iš nedaugelio solisčių, kurios turi teisingą techniką“, – mokytojos mintimis apie Lietuvos operos primadoną dalinosi N. Radėnaitė.
Lietuvės teigimu, pradedančiam solistui apskritai geriausia ne vaikytis idealų, o besąlygiškai pasitikėti savo mokytoju. Jos manymu, geras mokytojas visada parinks pradedančiajam solistui tinkantį repertuarą. „Dabar aš jaučiu, kad atradau tinkamus mokytojus, su kuriais toliau dirbsiu. Beje, ir savo mokytojai Lietuvoje Astai Krikščiūnaitei esu labai už viską dėkinga“, – pasakojo N. Radėnaitė.
Mėgaujasi Italija ir apie karjerą Lietuvoje kol kas negalvoja
Daugiau nei dvejus metus Italijoje laimę kurianti solistė artimiausią profesinę ateitį sieja su šia šalimi. Tačiau, kaip pati teigia, operos solisto gyvenimas nenuspėjamas, ir dirbant su tam tikru projektu gali tekti kurį pagyventi kitur. „Daug kur dar norėčiau pagyventi, ypač Vienoje, kur klasikinė muzika taip pat aukštumoje“, –kalbėjo solistė.
Pasak N. Radėnaitės, Italija daininga šalis, ir čia visur gali išgirsti puikios muzikos. „Puikiai jaučiuosi čia. Tiek dainuodama, tiek bendraudama su žmonėmis. Daug šypsausi, dėl ko man italai apskritai kartais sako, kad kai kada aš labiau itališka, nei jie“, – ITLIETUVIAI.IT sakė pašnekovė.
Kaip ir daugelis išeivių, gyvendama Italijoje lietuvė labiausiai pasiilgsta namų. Namai jai – tai mama, sesuo, savas kambarys ir savas sodas. „Niekada nebuvau lietuviškos virtuvės, ypač cepelinų gerbėja, tačiau būdama čia labai pasiilgstu mamos gamintų barščių“, – pasakojo N. Radėnaitė.
Patinka itališkas šeimos modelis
Italijoje gyvenanti mergina mano, kad kai kurie stereotipai apie italų vyrus turi pagrindą. Jos manymu, italai vyrai dėmesingi, kultūringi ir labai rūpinasi antrąja puse. „Man patinka itališkas šeimos modelis. Aišku, pati nesu čia sukūrusi šeimos, tačiau iš to, ką matau viešumoje, susidariau įspūdį, kad čia labai tvirtos šeimos, rūpinamasi vaikais. Vienas puikių pavyzdžių – laisvą laiką mieste su vaikais leidžiantys tėčiai. Lietuvoje dažniausiai mes matome mamas su vežimėliais, o čia priešingai, mamos daugiau ilsisi, o su vaikais laiką leidžia tėčiai“, – sakė N. Radėnaitė.
Ne viskas Romoje patiktų, jei ne itališka laisvė
Jau du su puse metų Italijoje gyvenanti lietuvė pripažino, kad ir jos taip pamėgtoje šalyje esama erzinančių dalykų. „Visų pirma, tai vėlavimas. Daug galėčiau kalbėti apie viešąjį transportą, kuris vieną dieną ima ir tiesiog neatvažiuoja. Apskritai, vėlavimas pas visus italus yra dažnas dalykas. Dar paminėčiau chaosą, kai net viešose įstaigose niekas nežino, kas už ką atsakingas“, – sakė lietuvė.
Tiesa, kiek piktindamasi itališka netvarka lietuvė pabrėžė, kad gyvenimas Italijoje ją moko į kasdienes problemas nežiūrėti rimtai. N. Radėnaitė pasidžiaugė, kad prie vėlavimų ir chaoso ji jau pripratusi ir gyvendama Romoje jaučianti menininkui taip reikalingą laisvę. „Galima sakyti, kad čia viena geriausių vietų dainuoti ir kurti. Mane čia viskas įkvepia kūrybai. Įkvepia saulė kone kiekvieną dieną, įkvepia žmonių šypsenos. Tikrai įkvepia ta itališka laisvė, itališka gamta, pasakiško grožio miesteliai kalnuose“, – gyvenimu džiaugėsi N. Radėnaitė.
Itališka laisve besimėgaujanti lietuvė mano, kad po kelerių Italijoje praleistų metų, grįžti į lietuvišką kasdienybę būtų kiek sudėtinga. „Man patinka Italija, nes čia vyrauja laisvesnis požiūris į viską. Žinoma, nesakau, kad nereikia jokios disciplinos, bet Lietuvoje man dabar būtų sunku dėl to susikaustymo, kuris jaučiamas viešumoje“, – sakė N. Radėnaitė.
Andrius Nenėnas
