Lapkričio 23 d. Delfis paskelbė straipsnį „Nauja Sveikatos komiteto pirmininkė: šita liga – Dievo bausmė už padarytą blogį“. Jame rašoma apie Agnės Širinskienės disertaciją, kurioje teigiama, kad kontraceptinė kultūra yra melo kultūra. Disertacijos autorė rašo, kad ŽIV infekcija buvo naudinga prezervatyvų gamintojams, kad tiek homoseksualios, tiek heteroseksualios orientacijos žmonės gali atsiliepti į savo seksualinius jausmus bei impulsus arba ne. Jie moraliai atsakingi tiek, kiek deda valios pastangų ir kiek dar yra laisvi pasipriešinti. (…) Be to, dar lieka gausybė faktorių, kurie tą ar kitą žmogų pastūmėjo narkomanijos, prostitucijos ar homoseksualių santykių link. Tie faktoriai dažnai žinomi tik vienam Kūrėjui“.
Straipsnyje Seimo Sveikatos komiteto pirmininkė neišsižada savo pirminių teiginių tik sako, kad moksliniai dalykai kinta, o etiniai dalykai išlieka stabilūs.
Susilaikymas … per daug radikalu
Vilniaus universiteto profesorės, infekcinių ligų gydytojos Raimondos Matulionytės nuomone, A.Širinskienės disertacijos teiginys „lytinis susilaikymas iki vedybų ir ištikimybė santuokoje yra radikaliausia ir vienintelė tikrai veiksminga AIDS prevencija“ yra kiekvieno asmeninė nuostata, religijos, auklėjimo ir fiziologinių galimybių padarinys. Anot jos, deja, realybėje susiduriame su kita situacija, kai „kiekvieną mėnesį tenka konsultuoti po keletą jaunų žmonių, vyrų ir moterų, kuriems jiems pirmą kartą buvo nustatyta ŽIV infekcija“ R. Matulionytės teigimu, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Europos Ligų kontrolės centro gairėse prezervatyvai rekomenduojami kaip viena pagrindinių priemonių ŽIV ir lytiškai plintančių ligų prevencijai. Anot R.Matulionytės „nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio įrodytas prezervatyvų vaidmuo stabdant ŽIV perdavimą tarp homoseksualių vyrų.“
Kokias vertybes apleidžiame?
Sveikatos komiteto pirmininkės mintys ir Seimo frakcija, kuriai ji atstovauja, užkliuvo psichiatrui, Jungtinių Tautų specialiajam pranešėjui teisei į sveikatą prof. Dainiui Pūrui. Anot jo, LVŽS elgiasi nuosekliai. Mat D. Pūrui jau seniai buvo aišku, kad LVŽS remsis fundamentalistinėms nuostatomis. Jam įdomiau bus stebėti, ar Lietuvoje ir tarp politikų, ir tarp piliečių dar yra nors kiek oponuojančių šiai valstybės raidos krypčiai.
Anot D. Pūro, tai pačiai ideologijai praėjusios kadencijos Seime atstovavo ankstesnė komiteto vadovė Dangutė Mikutienė. Dėl to „Lietuva jau 10 metų palaipsniui tolo nuo vertybių ir geriausių praktikų vaikystės, šeimos, moterų teisių srityje. Šia prasme Lietuva jau senokai atkartoja vertybes, kurias ypač atkakliai šiuo metu gina kai kurios įtakingos valstybės į Rytus nuo mūsų“. Taigi A. Širinskienės paskyrimas, anot psichiatro, – logiškas apsisprendimas dėl valstybės raidos. „Ar dominuoja vyskupų, ar pseudopagoniškų vertybių įtaka, jau ne taip svarbu,- sako D.Pūras.
Jaunimas nemoka naudotis prezervatyvais
Šiai „vertybinei“ nuostatai antrina ir ŽIV bei AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ projektų vadovė dr. Loreta Stonienė. Ji taip pat suabejojo disertacijoje keliama prielaida, kad jaunimas nemoka naudotis prezervatyvais (itin reikšminga abejonė). Jai užkliuvo, kad disertacijoje kalbama apie tai, jog smerkiamas ne žmogus, o amoralus elgesys (tik neaišku, kokiu pagrindu galima smerkti žmogaus prigimtį). Anot jos, „nuo 1999 m. prezervatyvas tapo viena populiariausių priemonių…“ Ir reziumuoja, kad tokios disertacijos sergantiems venerinėmis ligomis biomedicinos mokslų daktarė skaityti nerekomenduotų. Jos nuomone, „ŽIV – labai stigmatizuota liga, sukelianti didelę naštą pačiam žmogui, visuomenei, infekcijos gydymas kainuoja labai daug…
Atsakymas – pinigai
Perskaičius minėtas A.Širinskinės oponentų nuomones pasijunti lyg stabo ištiktas: kaip suprasti D.Pūrą, kuris teigia, kad Lietuva jau 10 metų palaipsniui tolo nuo vertybių ir geriausių praktikų vaikystės, šeimos, moterų teisių srityje? Apie kokias vertybes jis kalba? Nuo ko tolsta Lietuva? Gal nuo kontracepcijos priemonių vartojimo? Apsisaugojimo nuo sifilio ir ŽIV? O gal nuo tų priemonių, kurios per 17 metų tapo vienos iš populiariausių, t.y. nuo išpopuliarėjusių prezervatyvų?
Apmaudu, bet taip samprotaujantys žmonės yra atsakingi už mūsų visuomenės švietimą ir užima gana atsakingus postus valstybės įstaigose. Pastebėtina, kad šių tariamų autoritetų sąmonėje jau senokai įvyko tektoniniai poslinkiai – jiems jau pasireiškė atvirkštinė „vyskupų, ar pseudopagoniškų vertybių įtaka“: niekas neginčija, kad būtina padėti visiems, kuriuos ištinka krizė, netgi jeigu krizės priežastis yra to paties asmens nesusivaldymas ir neatsakingas elgesys su savimi. Antai, padedame alkoholikams ir narkomanams, bet netvirtiname, kad naudodami geresnius gydimo metodus ir rekomenduodami visiems gerti geresnės kokybės alkoholį ir mažesnėmis dozėmis, vertybiškai judame pirmyn.
Vertybiška būtų nebent tai, jeigu dėl mūsų pastangų žmonės pradėtų mažiau vartoti alkoholį, negu jo suvartoja dabar. Todėl vertinga būtų skatinti susilaikymą, o ne atvirkščiai, propaguoti geresnius vaistus nuo alkoholizmo ir džiaugtis, kad jie populiarėja.
Deja, pašnekovams susilaikymas šiuo atveju nėra vertybė. Įdomu kodėl? Juk iš esmės jie teigia sveikam protui priešingą mintį. Tarsi viskas, kas yra sugalvota gintis nuo musių yra daug vertingiau, negu pati švara, kuri musių neprivilioja…
Matyt, A.Širinskinė teisi, kad atsakymo reikėtų ieškoti pinigų ekonomikoje.
Vilius Juršaitis
Pagarba diskutuojančiai brolijai. Manau, kad šio straipsnio objektas — ne Dievas ir Tikėjimas, bet smukusi šiuolaikinių Lietuvos jaunuolių moralė. Ir kas dėl to kaltas? Ne laikas rodytis pirštais. Jau po laiko. O gal dar ir ne… Nors, antra vertus, gal taip ir nebūtų nutikę, jei, pasidavę netikusiai kažkieno diktuojamai madai, nebūtume stengęsi paraidžiui kritikuoti vadinamųjų Tikėjimo dogmų ar smerkti kokio nors paslydusio kunigo, bet tiesiog — TIKĖJĘ. Beje, niekas nesako, kad ir netikintis žmogus negali būti doras ir neauklėti savo vaikų dorais ir sąžiningais piliečiais. Taigi palikime Dievą ir Bažnyčią ramybėje.
Baisu, iki kokio lygio ištvirkinta ir toliau tvirkinama dabartinė jaunoji karta. Jokio gėdos jausmo, jokio drovumo! Atsiprašant, tik dulkinkis kur papuola ir su kuo papuola. Keisk partnerius kaip pirštines, tik mokėk užsimauti prezervatyvą, ir viskas bus ok. Nejaugi? O kur jausmai? O atsakomybė? O nauja gyvybė? No problem! Juk pilna šiukšlių konteinerių ar dar kitokių būdų atsikratyti mažo bejėgio žmogučio, kuris negali pasipriešinti savo skriaudėjams. Argi tokie buvome gyvendami iki nepriklausomybės atkūrimo? Ar apie tokią LAISVĘ svajojome? Ar buvo šitiek iškrypėlių? Ne! Visa sodoma-gomora prasidėjo neteisingai supratus LAISVĘ. O tuo, matyt, pasinaudojo vadinamieji „verslinykai”, diskotekose pradėdami jaunimui dalinti prezervatyvus. Pamenu, kokias neigiamų atsiliepimų audras tuomet sukeldavo šios begėdystę ir pasileidimą skatinančios „dovanėlės” padorių jaunuolių tarpe. Tačiau jie greit būdavo „nusodinami” apšaukiant juos davatkomis. „Verslinykai” savo pasiekė: jaunimas pamažu priprato prie seksšopų, naktinbarių, naktinklubių ir kitokių moralę žudančių smegduobių, kur neapsieinama ir be įvairių svaiginimosi priemonių. Be to, ir internetinė žiniasklaida prisidėjo uoliai teikdama jauniems internautams įvairiausius viešnamių lygio patarimus lietryčio, delfio ir kt. internetinių leidinių puslapiuose. Niekas iš valdžios ir tuomet nereagavo į pasipiktinusių skaitytojų komentarus. Ir vėl protestavusieji prieš gašlybės propagandą būdavo „pažangių” komentatorių apšaukiami davatkomis. Tokių „pažangių” rėksnių nuomone, šis žodis vartojamas kaip didžiausią panieką išreiškiantis epitetas jų nuomonei prieštaraujančio asmens atžvilgiu. Man davatka — tai padorus žmogus, turintis tvirtus iš mažens tėvų įdiegtus dorovinius pagrindus. Todėl pagrįstai kyla klausimas: „Nejaugi būti davatka daug baisiau ir gėdingiau negu moraliai puolusiuoju: pasileidėliu, gašlūnu ar iškrypėliu?” Todėl prašyčiau visų, kurie puola gerb. Širinskienę, jeigu jie dar turi bent trupinėlį sąžinės, atsakyti, į kokias moralines aukštumas gali pakilti ir kokius kilnius idealus gali sau nusistatyti šitaip dvasiškai luošinama mūsų jaunoji karta? Ir kokio atlygio nusipelno tie, kurie, vaikydamiesi pelno, ištvirkino ir vis dar tebetvirkina Lietuvos jaunimą. Ir tie, kurie būdami valdžioje, tai matė, bet net NU, NU, NU nepasakė taip begėdiškai besielgiantiems „verslinykams”.
Nenustebčiau, jeigu šitaip elgtųsi priešai. Betgi taip elgėsi ir tebesielgia savi! Tautiečiai… Baisu ir nesuvokiama.
Su širdgėla ir viltimi —
Joana Jucytė
Arvydas pastebi, kad bažnyčios aiškinimas pilnesnis ir labiau apimantis klausimo esmę. Paimsiu pirmą į galvą atėjusį pavyzdėlį: Bažnyčia aiškina, kad Kristus trečią dieną kėlėsi iš numirusiųjų, nužengė į dangų ir atsisėdo Dievui Tėvui iš dešinės. Kas matė, kad iš dešinės ? jei nematė, reiškia išsigalvoja – meluoja. Kam reikalingas melas, prieštaraujantis Dievo įsakymams ?
Bet mano prisijungimo prie šios diskusijos, tikslas yra ne neigti dievo buvimą, bet išsakyti mintį, kad bažnytininkų kišimasis į valstybės valdymo reikalus, neturėtų būti toleruojamas.
Norėčiau sužinoti, kaip tas „netoleravimas” turėtų atrodyti – ar tik atimant tikintiesiems teises dalyvauti rinkimuose ir būti renkamiams, ar tiesiog steigiant jiems konclagerius bei siunčian juos pas Dievą? O dėl Tamstos biblijinių postulatų aiškinimo tepaklausiu – o kas matė, kad niekas nematė, jog J. K. sėdi Dievui Tėvui iš dešinės? Jei nematė, tai sakydamas, kad nematę meluoja – meluoja. Tad galvoju, jog pagrindinė „biblijinė” tiesa – Dievas davė žmogui dvi ausis ir vieną burną tam, kad jis daugiau klausytų, o mažiau kalbėtų…
Taip taip, p. Jonai. Visi ateistai yra nemeluojantys, o visi pasaulio tikintieji, jų milijardai, yra meluojantys ir net to nejaučiantys. Šaunu, ar ne ? Įdomu kokie galios centrai formavo p. Jono supratimą apie pasaulį ir jo sandarą.
Net garsiausi pasaulio fizikai, jų absoliuti dauguma, kurie yra ganėtinai giliai įsiskverbę į materijos sandarą, studijuoja, tyrinėja įvairius bozonus ir kitas daleles-bangas, šiandien viešai pripažįsta, kad yra aukščiausiasis, kad mes, žmonės, pažįstame ir suvokiame net daug mažiau negu vieną milijardinę dalį mus supančios Dievo kūrinijos. p. Jonui tai nė motais. Kiek žinau p. Jonas tyrinėja kitus bozonus, kurie lietuviškai vadinami žirniais. Jis turbūt yra jų specialistas. Tai gerai, bet Jono „bozonai” labai stipriai skiriasi nuo tikrųjų bozonų ir pagal juos spręsti apie pasaulio sandarą ir jo kūrėją nevertėtų.
Iš savo nedidelės gyvenimo praktikos ir asmeninių stebėjimų galiu pasakyti tik tiek, kad tas, kuris veikia be Dievo pagalbos, neprašydamas jos, nedaug ką nuveikia šiame gyvenime, toks veikimas be Aukščiausiojo paramos galop nueina per niek. Turiu daugybę pavyzdžių. Jų pilna mūsų aplinkoje, tik reikia norėti ir mokėti juos matyti. Gal Jonui žirniai gerai auga bei dera ir be Dievo pagalbos ? Jam geriau tai matyti.
Pagarbiai-
Valentinas
Tikėjimo naudai pridurčiau:
Ir tikintysis ir ateistas žino, jog abu mirs. Tačiau pirmasis viliasi, jog gyvenimas nesibaigia, kad po mirties bus jo tęsinys. Tuo tarpu ateistas mano, kad mirtis yra jo pabaiga. Taigi pirmuoju atveju gyventi ramiau yra tikinčiajam, nes turi viltį. Dėl to ir sakoma, kad tikėjimas – Dievo dovana.
Tikėjimas ir netikėjimas yra absoliučiai vienodi savo įrodomumo prasme 🙂
Iki šiol nėra absoliučiai jokių pasaulio atsiradimo įrodymų, – bažnyčia pateikia vieną teoriją, kurią laiko tikra, mokslininkai palaiko kitą, kuri yra pagrįsta lygiai tokiu pat tikėjimu apie Didįjį sprogimą, kurio įrodyti taipogi negali 😉
Tačiau, turėčiau pastebėti, kad bažnyčios aiškinimas pilnesnis ir labiau apimantis klausimo esmę. Ji sako, kad dvasia yra aukščiau kūno, kuris yra laikinas, o dvasia nemirtinga, ir šis jos aiškinimas palaiko stabilumą Žemėje, kas sutikite, labai svarbu. Visi tikėjimai ir religijos šiuo klausimu yra vieningi. Pomirtinis gyvenimas egzistuoja.
Taip pat visi turėtų sutikti, jog bažnyčios deklaruojami 10 Dievo įsakymų yra dabartinių įstatymų Žemėje pagrindas. Tad Jono tvirtinimas, jog bažnyčia yra apgavysčių šaltinis yra ne visai tikslus 🙂
Galėčiau pateikt daugiau argumentų, bet manau, jog pagrindinę mintį išsakiau – Tikėjimas, kaip ir Netikėjimas – abu yra lygūs savo esme.
Tačiau skirtingi savo rezultatais – Tikėjimas kuria, Netikėjimas tik neigia.
Žmogaus supratimą, tame tarpe tikėjimą, nuo amžių formavo galios centrai – įvairūs režimai, ir bažnyčia. Viduramžiais šventosios bažnyčios inkvizicinis teismas, bendradarbiaudamas su dievu, labai lengvai aiškindavo žmogaus kaltumą – jei įmestas į vandenį nuskęsta, reiškia nekaltas – dievas jį priima. Jei moka plaukti – kapstosi paviršiuje, reiškia dievas nepriima – kaltas – vertas sudeginimo.
Mes taip įpratome sau ir kitiems meluoti, kad net patys to melu nelaikome. Visi tikėjimai pagrįsti pomirtiniu gyvenimu. Aš labai daug pažįstu žmonių lankančių bažnyčią, bet nei vieno, per savo gyvenimą, nesutikau tikinčio pomirtiniu gyvenimu – nei vieno nemačiau ir negirdėjau besidžiaugiančios susirgus, ar besidžiaugiančio artimojo mirtimi – išsivadavimu iš ašarų pakalnės – žengimu į dievo karalystę.
Nepasisakau prieš bažnyčią, kaip kelių amžių paveldą, kaip tam tikras tradicijas, bet pasisakau prieš bažnytinių dogmų taikymą ir bet kokių teologijos eilinių ar pasidabinusių moksliniais laipsniais, dalyvavimą valstybės valdymo struktūrose, valdymo procese.
Ateistas ir pats nesuvokia, kad pats jo mąstymas yra pagrįstas prastesniu už religiją tikėjimu. Ateistai laikosi įsikibę Darvino teorijos, neva gyvybė evoliucionuoja, keičia savo formas, tačiau negali paaiškinti, kodėl ši teorija negalioja kai kurioms kūno dalims. Pvz., akis savo paskirtimi nuo pat pradžių buvo tokia ir jos funkcija nekito, t.y. nebuvo jokios akies evoliucijos. Mokslininkai mano, kad mūsų akis jaučia vien tai, ką galime įsivaizduoti, ir tokiu atveju ji pastebi tai, kas yra išorėje. Teigiama, jog išorėje yra milijonas galimybių, o akis pagal tą vaizdą, kurį mes susikūrėme savo smegenyse, suvokia tik vieną jų – tai, ką mums diktuoja protas. Tai tik patvirtina mūsų suvokimo galimybių ribotumą ir sąlygotumą.
Galiausiai ir daugelis mokslo dalykų yra pagrįsti hipotezėmis ( nelabai tvirtu spėjimu, menkai pagrįstų faktų aiškinimu, paremtų tikėjimu). Todėl manyti, kad pastarasis tikėjimas yra pranašesnis vien todėl, kad suvokdami žmogaus ribotumą tikime, jog turime laisvę žinoti ir neišvengiamai sužinosime daugiau, yra mažų mažiausiai naivus.
Atsakymas gerbiamam Jonui. Normalumo vertinimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus supratimo. Protingas žmogus suvokia, kad jis žino vos tūkstantąją dalelę apie tai, kas yra visatoje ir ką jis pajėgus savo penkiais pojūčiais pažinti. Kai jis tariasi žinąs kaip yra ir kaip turi būti, žinant, kad jis valdo vos tūkstantąją dalelę galimo žinojimo, vadinti jį protingu vargu ar galima. Iš jūsų apibendrinimų sprendžiant žinojimas nėra pati stipriausia jūsų sritis.
Aš ne prieš susilaikymą, ne prieš blaivybę, ne už narkotikus ir pan. Aš tik manau, kad šiuolaikinis žmogus, siekiantis teologijos mokslininko laipsnio yra nenormalus, nes moksliškai tikėjimo pagrįsti neįmanoma. Asmens tikėjimas neesamais dalykais, jo asmeninis reikalas, bet neesamų dalykų skleidimas kitiems – nesąžiningas, amoralus veiksmas. Mes smerkiame musulmonų fanatikų mirtiną kovą, vardan Alacho, bet patys niekaip neišdrįstame atsiriboti nuo bažnyčiose skleidžiamo, primityvaus melo.
Gana tiksliai pasakyta.
Kalba ne apie fantazijas, o apie vertybes. Ar susilaikymas yra vertybė? Jeigu ne, tuomet leiskite savo vaikams ir anūkams į valias gerti alkoholį ir vartoti narkotikus.
Rezultatai jus greitai sugrąžins iš „pasiklydusio fantastikos” pasaulio.
Tipiškas ateisto požiūris. Demokratinėje visuomenėje niekas nedraudžia turėti ir tokį.
Teologijos mokslų daktaras, yra žmogus nepajėgiantis suvokti realybės – pasiklydęs fantastinių pasakų pasaulyje. Tikėti neegzistuojančiais dalykais, jo asmeninis reikalas, bet skirti tokį žmogų ministru, yra daugiau nei nesusipratimas.