Šiemet leidykla „Didakta“ išleido knygą apie paveldą ir jo ugdymą „Pasaulis prasideda čia“, kurią parašė Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, profesorė Rasa Čepaitienė ir istorikė dr. Živilė Mikailienė. Naujosios knygos kontekste jos pasirodymo proga apie paveldo ir jo ugdymo svarbą bei ryšį su demokratija vieną iš autorių prof. R. Čepaitienę kalbina Vytautas Vyšniauskas.
– Trumpai pristatykite, kodėl Jūsų su kolege parašyta knyga galėtų būti įdomi ne vien mokytojams ar šios srities specialistams, bet ir platesniam skaitytojų ratui, nedirbančiam su moksleiviais?
Net jei konkretus žmogus tiesiogiai ir nedirba su moksleiviais, ar net neturi nuosavų vaikų, manyčiau, ši knyga jam galėtų būti labai naudinga, nes visi mes lankomės istoriniuose senamiesčiuose, poilsiaujame ar iškylaujame, keliaujame po vertingus kraštovaizdžio ar istorijos objektus, tad vienaip ar kitaip susiduriame su klasikinio ar modernaus meno kūriniais, išskirtinėmis gamtos ir kultūros vertybėmis. Todėl knygelėje pateikiamos žinios, kas tai yra, į ką reikia atkreipti dėmesį jose būnant, kaip tai reikėtų tinkamai interpretuoti, kaip prie šių objektų dera prieiti, tiek tiesiogine prasme (nes, pavyzdžiui, net nebe visi suaugusieji supranta, kaip dera elgtis bažnyčioje, kad ten negalima triukšmauti, fotografuoti mišių metu, vyrams reikia nusiimti kepurę ir pan.), tiek ir perkeltine prasme. Ši informacija praverčia ne tik norint geriau suvokti šių gamtos ir kultūros turtų vertes bei socialines reikšmes, tuo pačiu paskatinti jas išsaugoti ateities kartoms, bet ir pasitarnauja kaip vandalizmo – medelių ar smulkiosios architektūros objektų laužymo, pastatų sienų terliojimo tagais, aplinkos šiukšlinimo ir t. t., – kurio dažnai sąmoningai ar ne griebiasi vaikai ir paaugliai, prevencija.
– Jūsų knyga yra metodinė priemonė, padedanti ugdyti paveldo vertės suvokimą moksleiviams, tačiau akivaizdu, jog tokio supratimo vis dažniau pritrūksta ne tik paprastiems suaugusiesiems, bet ir patiems mokytojams. Kuo svarbus tokios knygos pasirodymas, turint omenyje, kad atsainus požiūris į paveldą gali būti nesunkiai nukreiptas ir į Jūsų knygą?
Knygelė, nepaisant jos nedidelės apimties, nėra tik siaurai specializuota ir vidurinio lavinimo mokytojams skirta metodinė priemonė. Sąmoningai nesiekėme jos kažkaip biurokratiškai įforminti, aprobuoti Švietimo ir mokslo ministerijoje, kad ši ją „nuleistų“ mokykloms vykdyti. Veikiau pavadinčiau ją „parankine knyga“, kurią galima atsiversti, kai nežinai, kaip planuoti užklasinę veiklą, kuo užimti nenuoramas, kur susiruoši pasivaikščioti ar pakeliauti, ieškai, kaip įdomiai ir prasmingai praleisti savaitgalį ir pan. Tačiau, nors knygelė nedidutė, tikrasis jos tikslas išties ambicingas.
Vis kalbame apie sociokultūrinę krizę, į kurią pakliuvo Lietuva, iškeliame jos skaudulius, tačiau iš tiesų nežinome, ko griebtis. Tad pagalvojau, o ką aš čia galėčiau padaryti? Nesu politikė, ekonomistė, neišmanau apie mokesčių sistemą ar įstatymų leidybą. Daugelį metų dėsčiau paveldosaugai skirtus kursus universitete, rašiau knygas ir straipsnius, bendravau su žmonėmis, dirbančiais šioje srityje, teko ir ekskursijas vesti, labai mėgstu keliauti. Supratau, kad tai, ką mes gauname prisilietę prie itin vertingų ir trapių kultūros vertybių ar gamtos vietovių, nėra tik vienkartinė ir neįsimenanti pramoga, kuri, be abejonės, irgi teikia ir džiaugsmo, ir estetinio pasigėrėjimo, ar net gali sukrėsti. Tačiau manau, kad viena pamatinių dabartinę nepriklausomą Lietuvą ištikusių bėdų yra itin žema (o kartais atrodo, kad ir sąmoningai bei planingai žeminama) savivertė, bendražmogiškojo ir tautinio orumo, savigarbos trūkumas. O ten, kur stokojama orumo ir bendrystės, trūksta ir tarpusavio pagarbos, savitarpio pasitikėjimo bei socialinio solidarumo. Tad gilesnis mūsų kultūros, mūsų paveldo pažinimas galėtų čia padėti. Dažnai kalbame apie Lietuvą taip, lyg čia nebūtų nieko gero, neturėtume kuo didžiuotis, turėti ką užsieniečiams parodyti, na, nebent Vilniaus senamiestį ar Trakus. Bet su tuo stipriai kertasi mano pačios vasaros kelionių patirtys, kai lankantis įvairiuose Lietuvos regionuose netikėtai atrandi tiesiog kvapą gniaužiančius ir savo įdomumu bei kukliu ar net nekukliu grožiu pribloškiančius dalykus, apie kuriuos, deja, ne tik mažai kas plačiau žino, bet retam šios kultūros brangenybės ir terūpi, mat netgi vietiniai žmonės dažnai nesuvokia jų vertės ir svarbos, tad linkę jas apleisti, pragmatiniais sumetimais keisti ar tiesiog sunaikinti.
Taip ir gimė mintis su mokytojų ir tėvelių pagalba kreiptis į mažuosius – mūsų būsimus piliečius, dar turinčius betarpišką, pragmatizmo ir naudos siekio nesuterštą žvilgsnį į tikrovę. Bandyti įdiegti jiems ne tik pasididžiavimą tuo, kad gyvena šioje šalyje, kad yra lietuviai ar Lietuvos piliečiai, paremtą ne kažkokiais tuščiais žodžiais, bet pažinimu, supratimu ir vertinimu. O taip pat paskatinti šį paveldo pažinimo ir puoselėjimo darbą išmokti dirbti patiems vaikams. Džiaugiuosi, kad šiai idėjai pritarė Lietuvos Kultūros taryba, skyrusi finansavimą knygelės parašymui, ir Kultūros paveldo departamentas, kurio lėšomis ji buvo išleista. O ją rengiant prisijungė ir kolegė kultūros istorikė Živilė Mikailienė, turinti patirties vadovėlių ir edukacinių knygelių vaikams rengime, parašiusi du skyrius apie šeimos paveldą ir muziejus. Beje, knygelė bus nemokamai nusiųsta į visas Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklas, o jos elektroninė versija yra laisvai prieinama internete (ją galima atsisiųsti ČIA).
– Kodėl apskritai reikalinga kalbėti apie paveldo ugdymą ir kodėl visuomenėje vis sunkiau suvokiama jo svarba – juk be istorinio, kultūrinio, gamtinio ar kitokio paveldo, kurių integralumą Jūs teigiate, jokia kultūringa visuomenė ir jokia savasties nepraradusi valstybė yra neįmanoma?
Šiandien paveldo vertybės dažnai suvokiamos kaip visų pirma turinčios tarnauti atvažiuojamajam turizmui, taigi, kažkam kitam, o ne mums patiems, kaip kažkoks reprezentacinis, arba greito suvartojimo ir pramogos objektas, taip nuslystant paviršium, liekant neprisilietus prie šių dalykų gilesnės prasmės, juolab nebemokant semtis stiprybės iš šio mūsų savasties šaltinio. Manau, tokia – reprezentacinė, parodomoji – paveldo samprata įsitvirtino dar sovietmečiu ir šiandien oficialiajame diskurse tebedominuoja. Atrodytų, pakanka keleto gražiai restauruotų dvarų ar parkų, kad paveldas jau esą būtų išsaugotas. Toks optimistinis požiūris aiškiai per siauras ir nepakankamas, o ilgojoje laiko perspektyvoje netgi pražūtingas, nes jo laikantis nepastebimai nutraukomi organiniai ryšiai su anksčiau gyvenusių kartų palikimu, kuris anaiptol nebūtinai būna „aukščiausios prabos“ meniniu ar architektūriniu požiūriais, tačiau nemažiau reikšmingas konkrečių žmonių ar grupių tapatumui.
– Ar be paveldo įmanoma demokratija, nes bendro paveldo neturinti ar nesuvokianti atsitiktinai susijusių asmenų masė nėra demosas, kuris galėtų išreikšti, pavyzdžiui, tautos valią? Juk tokiu atveju demokratija tampa tik atsitiktinės aritmetinės daugumos diktatūra mažumos atžvilgiu…
Žinoma, ne. Aukščiau minėtas blogybes ir galima būtų aiškinti realios, ne fasadinės, procedūrinės demokratijos trūkumu. Demosas visų pirma yra bendros kultūros, kartu nueito istorinio kelio ir bendrų vertybių bei ateities siekių vienijama bendrija, o ne atsitiktinai, tam kartui susispietusi praeivių minia ar minėtoji aritmetinė dauguma, konkrečių sprendimų priėmime tiesiog užčiaupianti alternatyvias pozicijas bei pasiūlymus menamos demokratijos vardan. Tačiau dėl sudėtingų istorijos aplinkybių mūsų kolektyvinė savimonė šiuo atžvilgiu yra labai pažeista.
Nuo pat Abiejų tautų respublikos žlugimo laikų nuolat ir sistemingai buvo slopinami bei silpninami Lietuvos visuomenės politinio bei kultūrinio sąmoningumo pradai. Daug kas buvo ir tyčia užgniaužta, iškraipyta, sumeluota, nutylėta saugantis nemalonumų. Man yra įstrigęs vieno mano kraštiečio, Pasvalio rajone rinkusio kraštotyrinę ir archyvinę medžiagą apie savanorius, pasakojimas, kad jis nekart yra pranešęs apie giminėje buvusius Lietuvos savanorius žmonėms, kurie nieko apie tai nebuvo girdėję net iš savo senelių… Deja, šie tautinės savivokos naikinimo ar silpninimo darbai tęsiami iki šiol, nepaisant to, kad, paradoksas, gyvenimas, atrodytų, nepriklausomoje ir laisvoje šalyje skaičiuoja jau trečią dešimtmetį.
Todėl rašydamos knygelę mes labai sąmoningai siekėme susieti šeimos ir giminės, vietos ir krašto palikimą su valstybės ir tautos paveldu, pasiūlyti būdus, kaip šiuos mažuosius pasakojimus būtų galima sujungti su didžiuoju nacionaliniu istoriniu naratyvu, kurio mokomasi mokykloje. Kaip žinia, tiesiogiai paveldui mokykloje iki šiol beveik neskiriama vietos, tad vaikai išauga beveik nieko apie tai nežinodami, arba, susidūrę pavienių ekskursijų metu, laiko tai tiesiog neįpareigojančios pramogos forma. Tuo tarpu, nesusiejus šiųdviejų lygmenų, kaip ir „nesukabinus“ abstrakčios istorijos su paveldo objektų konkretumu, apčiuopiamumu ir, sakytume, jusliškumu, paveldosauga paliekama šios srities biurokratų ir administratorių rankose, lyg būtų ne „mūsų visų“, o jų vienų reikalas ir rūpestis… Galiausiai ir pasirodo, kad ir atsakingų už tai tarsi nebelieka, ką itin iškalbingai parodė ir dabartinė Gedimino kalno „gelbėjimo“ istorija… Dėl tokių nuostatų gajumo Lietuvoje itin menkai išvystyta ir visuomeninė paveldosauga, be kurios neįmanoma užtikrinti vertybių išlaikymo ir perdavos, nes jokia valstybė, net pati turtingiausia, nėra pajėgi pati viena to padaryti. Priešingai, šioje srityje daugiausia nuveikia būtent tos šalys, kuriose paveldo demokratizacija įtraukia kuo platesnius visuomenės sluoksnius.
Kita vertus, knygelėje integralumo ir įtraukties, taigi giluminės paveldo demokratizacijos, principai buvo įkūnyti ir praktiniais pasiūlymais, kaip į paveldo vertybių pažinimą įtraukti ir padaryti prieinamą net tiems, kuriuos mūsų visuomenė vis dar linkusi „nurašyti“ ar „nepastebėti“. Džiaugiuosi ir didžiuojuos, kad bene pirmąkart Lietuvoje prabylame apie paveldo edukacijos principų taikymą neįgaliems vaikams. Tikiuosi, šie patarimai padės su jais dirbantiems mokytojams ir ugdytojams. Kad niekas Lietuvoje nebūtų nurašytas kaip netinkamas kultūrai, menkesnis ar stokojantis žmogiškojo orumo.
– Knygoje rašote, jog svarbu ugdyti „savo Tėvynės patriotus, neabejingus jos likimui ir kultūros būklei, o ne išvietintus „žmogiškuosius išteklius“, globaliajai rinkai skirtą „konkurencingą ir lanksčią“ darbo jėgą“, tačiau mokyklose jų pačių egzistavimo tikslas vis dažniau nurodomas būtent priešingas: ugdyti prie globalizacijos, technologizacijos ir informatizacijos bei kintančių darbo rinkos poreikių prisitaikyti gebančius jaunuolius, kitaip tariant – jaunuomenę ugdyti būtent kaip „globaliai rinkai skirtą konkurencingą ir lanksčią darbo jėgą“. Ar tokia mąstysena, tiesianti kelią tiek valstybiniam, tiek ir asmeniniam, dvasiniam bei moraliniam susinaikinimui, apskritai dar gali būti „pagydyta“ domintis, puoselėjant ir studijuojant savo tėviškės ar savo Tėvynės paveldą?
Sutinku, kad oficialioji linija vis dar yra tokia, iš esmės įtvirtinanti Lietuvos, kaip nepažangios, antrarūšės, atsilikusios, amžinai vėluojančios, besivejančios, privalančios keistis ir atmesti savo tapatumą, kad lanksčiau prisitaikytų prie kažkieno kito keliamų reikalavimų, vaizdinį. Tačiau taip pat matau, kad vis daugiau žmonių tyliai ar vis garsiau nebesutinka taikstytis su tokia šalies ir savo pačių vizija, sąmoningai ar ne ima jai vis labiau priešintis, jausti sveiką pyktį ir norą ginti savąjį orumą, kuris neegzistuoja be referencijų į platesnius bendruomeninius tapatumus. Tad ši knygelė irgi yra tylaus, bet oraus ir pakankamai aiškiai formuluojančio, ką reikėtų daryti, pasipriešinimo, jei norite, tokio savotiško „kultūrinio partizanavimo“ pavyzdys.
Kažkada buvau apstulbusi atradus, kiek pas mus žmonėse, ypač provincijoje, daug baimės, dairymosi per petį, ar kas nepasmerks, nesugėdins, nenuteis, jei būsi „ne toks kaip visi“, jei turėsi ir juo labiau išdrįsi garsiai išsakyti savo nuomonę, nesutampančią su viršininko pozicija. Man tai nejučia priminė nykius vaikystės brežnevmečiu laikus. O juk Lietuvos istorija talpina daugybę išties įkvepiančių drąsos, kilnumo, taurumo, pasiaukojimo, prisiimtos asmeninės atsakomybės už tautą ir valstybę sunkiausiais jai laikotarpiais pavyzdžių, kurių galime pririnkti nebūtinai iš žymiausių istorinių asmenybių, bet iš paprastų žmonių, mūsų tiesioginių protėvių, gyvenimų. Tik mes apie juos, kaip apie tuos minėtus savanorius, galime ničnieko nė nežinoti, arba žinoti nepakankamai. Todėl taip lengvai pasiduodame stereotipiniam istorijos ir paveldo aiškinimui, informacinių karų manipuliacijoms, primetančioms kolektyvinę kaltę ir gėdą. Žinoma, nereikia perspausti ir pulti į nepamatuotą istorijos idealizavimą: praeitis ir tuomet gyvenę žmonės buvo visokie. Tačiau kartais būtent materialios praeities liekanos dabartyje, net jei tai būtų kukli šeimyninė relikvija, tarkim, prosenelės austa staltiesė, siuvinėtas rankšluostis ar senelio drožta verpstė, nejučia primena, kad tie žmonės turėjo tokią grožio pajautą, kurią mes, viską linkę matuoti greita nauda, jau galbūt esam praradę. Tikiuosi, dar ne galutinai, nes tikrų dalykų troškulys yra išlikęs ir tame slypi viltis, kad paveldas yra ne tik gyvas, bet mus dar gali ir atgaivinti.
– Į Jūsų knygos pavadinimą panašiai pavadintame tekste „Pasaulis yra čia“ 1983-iaisias Romualdas Ozolas šiandien būdingą savęs nuo pasaulio atskyrimą, kai „pasaulis“ ir ,,čia“ supriešinami, „pasauliui“ suteikiant panacėjos, o „čia“ – ribotumo, nepakankamumo, pragaištingų pančių statusus, vadino provincializmu. Ar paveldosauga ir apskritai paveldo ugdymas galėtų būti vadinamas bandymu įveikti tą provincializmą, į kurį taip gręžiamės prisidengdami moderniai įpakuotomis klišėmis?
Man visuomet atrodė labai svarbu vengti šio dabar labai įsigalėjusio Lietuvos ir Vakarų, kaip vienintelės vietos, kur esą va tikrai verta būti ir gyventi, supriešinimo. Į tai nurodo ir šios knygelės pavadinimas, nes vieta, kur gimstame, augame ir tobulėjame, yra langas į pasaulį, ir šitų dviejų dalykų nereikia priešpastatyti. Juk užtikrintas savo tapatumu, tvirtai į savą kultūrą įaugęs, savą paveldą bei tradicijas pažįstantis ir puoselėjantis žmogus nesileis taip lengvai išraunamas ir nupučiamas globalizacijos vėjų…
– Kaip įvertintumėte paveldo būklę Lietuvoje ir kokį ryšį ji turi su paveldui abejingo neoliberalizmo paženklinta mūsų demokratijos padėtimi?
Vertinti vien neigiamai ar vien teigiamai būtų nesąžininga ir neatsakinga. Esama daug gražių darbų, daug profesionalių ir pasišventusių šios srities specialistų, kurių tylaus ir ilgamečio darbo, matant blogybes, atmesti nereikėtų. Ne visuomet ir valdininkai būna vien piktavaliai ar bloga linkintys, kaip paprastai juos vaizduoja kritikai. Nežiūrint to, akivaizdu, kad pati neoliberalioji socioekonominė sankloda anaiptol nėra palanki nei demokratijos, nei kolektyvinius tapatumus atspindinčio bei įkūnijančio paveldo puoselėjimui. Priešingai, visomis išgalėmis stengiamasi tuos tapatumus ardyti, o žmones jungiančius bendrystės ryšius, kurie užsimezga būtent kultūros dėka, kapoti. Todėl turime tam pasipriešinti, ir, viliuosi, mūsų kuklus darbelis prie to prisidės.
