Kilus sąmyšiui viešoje erdvėje dėl Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės doc. dr. Agnės Širinskienės disertacijos „AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė“, susisiekėme su jos autore ir paprašėme pakomentuoti savo darbo tikslą bei kai kurias viešoje erdvėje pasklidusias citatas.
Darbo tikslas – įrodyti, kad ligos negalima traktuoti kaip Dievo bausmės
A. Širinskienė teigia, kad citata, jog liga yra Dievo bausmė, tapusi straipsnio, sulaukiusio viešoje erdvėje tiek dėmesio, pavadinimu, yra paimta iš kito autoriaus teksto, kuris toliau darbe buvo analizuojamas. Kitoje disertacijos pastraipoje galime rasti tokį sakinį: „Tačiau toks ligos ir bausmės santykio sprendimas yra visiškai svetimas krikščioniškai pasaulėjautai.“
„Akivaizdu, kad žurnalistui Mindaugui Jackevičiui buvo svarbu tiesiog ištraukti iš konteksto mintis ir pacituoti jas būtent taip, kaip jos buvo pacituotos. Disertaciją pradėjau rašyti prieš penkiolika metų, kai Lietuvoje ŽIV infekcija buvo dar gana naujas dalykas ir požiūris į šią ligą tikrai nebuvo viešoje erdvėje labai reflektuotas. Rašant disertaciją man buvo labai svarbu įrodyti, kad mes AIDS ir bet kokios kitos ligos negalime traktuoti kaip Dievo bausmės žmogui, nes žmogus turi prigimtinį orumą ir šventumą, dėl ko mes kiekvieną žmogų ir vertiname, o krikščionybė taip pat niekada nėra sakiusi, kad liga yra Dievo bausmė. Jau nuo pat pirmųjų savo žingsnių buvo skleidžiama mintis, kad Jėzus Kristus yra gydytojas, kuris gydė žmones ir savo gydančia ranka paliesdavo tuos, kurie žmonių buvo atskirti“, – apie disertacijoje išsakytas mintis dalijasi doc. dr. Agnė Širinskienė.
„Tuo metu, kai rašiau disertaciją, turėjau aptarti įvairias nuomones, tačiau svarbu būtų paminėti tai, kad nuomones, jog liga yra Dievo bausmė, aš kritikavau. Nors Senajame Testamente tikrai buvo bandymų sieti ligą su Dievo bausme (pavyzdžiui, Jobo knygoje žmogus yra išsiunčiamas už miesto vartų), dabartinėje teologijoje tokios minties tikrai nerasime. Vien jei žiūrėtume per teisingumo prizmę, ŽIV infektuoti tampa ir vaikai gimimo metu, nes mama, pavyzdžiui, šią infekciją gali perduoti maitinindama savo kūdikį krūtimi. Todėl aš niekuomet nesiejau ligų su tiesioginėmis Dievo bausmėmis ir nesiruošiu to daryti. Tačiau liga tikrai gali būti tam tikro žmogaus elgesio pasekmė, pavyzdžiui, vartojantys intraveninius narkotikus žmonės užsikrečia įvairiomis ligomis, bet yra ir daug ligų, kurių įtaka organizmui pasireiškia tik vėliau. Pavyzdžiui, rūkantieji rizikuoja susirgti plaučių vėžiu arba valgantieji maistą, turintį cholesterolio, susiduria su didesne kraujagyslių užsikimšimo ir kraujotakos ligų rizika. Mūsų elgesio pasekmė gali būti liga, tačiau tikrai negalime sakyti, kad tai yra Dievo bausmė“, – dalijasi disertacijos autorė.
Bažnyčios indėlis į sveikatos priežiūrą – didžiulis
Anot A. Širinskienės, krikščionybėje išsakoma mintis, kad Kristus gydo – net ir atstumtuosius – lėmė tai, kad Bažnyčia ir vienuolynai iš esmės ir pradėjo rūpintis sveikatos priežiūra.
„Pavyzdžiui, labai ankstyvoje krikščionybėje, dar gerokai prieš viduramžius, buvo pradėti kurti hospisai. Ir remiantis istoriniu kontekstu man buvo labai svarbu parodyti, kad mintis, jog ligos negalime tapatinti su bausme, iš tikrųjų išlieka ir moderniame pasaulyje. Ir lygiai taip pat, kad AIDS nėra bausmė, nors liga ir gali būti traktuojama kaip tam tikras ženklas žmogui – teologų darbuose yra įvairių svarstymų. Vadinasi, ši mintis atveria kelią Bažnyčios pastoracijai ir veiklai, darbui su įvairiomis ligomis sergančiais žmonėmis“, – teigia disertacijos autorė.
A. Širinskienė taip pat teigia, kad darbe, siekdama paneigti AIDS ligos traktavimą kaip bausmę kai kurių autorių darbuose, mėgino nubrėžti gaires, kaip Bažnyčia – pasaulyje ir Lietuvoje – galėtų rūpintis ŽIV ar AIDS sergančių žmonių sielovada.
„Iš tikrųjų Bažnyčios indėlis, ypač tokiose šalyse, kur stokojama socialinių resursų, kur sergančiųjų AIDS populiacija labai didelė, yra milžiniškas. Mirštančius nuo įvairių ligų slaugo būtent krikščioniškos organizacijos. Nuo pat šios epidemijos pradžios krikščioniškos bendruomenės padėjo tvarkytis su ŽIV ir AIDS problema. Ne tik slaugant ligonius, bet ir rūpinantis našlaičiais“, – apie savo darbą kalba Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė.
Šimtaprocentinio patikimumo kontracepcijoje nėra
Paprašyta pakomentuoti mintį, jog „ŽIV infekcija buvo naudinga prezervatyvų gamintojams“, A. Širinskienė teigia, kad disertacijoje tikrai apie tai buvo kalbama. Ji rėmėsi Perlo indekso, kuris parodo kontraceptikų patikimumą, duomenimis iki ŽIV atsiradimo.
„Prezervatyvas, kaip kontraceptinė priemonė, tikrai buvo laikoma daug mažiau patikima nei hormoniniai kontraceptikai. Tad prezervatyvų gamintojai, dėl to, kad jų prekė buvo ne tokia populiari, patirdavo nuostolį. Kiek pamenu, šiuo sakiniu norėjau pasakyti, kad ŽIV atsiradimas, kai reikėjo atrasti tą barjerinę priemonę, kuri mažintų ne tik pastojimo galimybę, kaip, pavyzdžiui, hormoniniai kontraceptikai, bet ir sukurtų barjerą ŽIV virusui plisti, tam tikra prasme prezervatyvų gamintojams buvo gana parankus kelias jų prekei ir reklamai. Iš tiesų vėliau prezervatyvų, kaip apsaugos priemonės pramonė, būtent tuo metu atgijo, nes prieš tai kontraceptinės tabletės buvo beišstumiančios iš rinkos prezervatyvus. Tad tai buvo tiesiog pasvarstymas, bet tikrai neplanavau įrodinėti, kad tai yra kažkokia sąmokslo teorija ir pan.“, – komentuoja disertacijos autorė.
Tačiau, anot autorės, svarbu nepamiršti, jog darbe komentuojami keliolikos metų senumo įvykiai ir kad tuo metu tikrai nebuvo skiriama dėmesio minčiai, jog jie nėra 100% patikimi:
„Šimtaprocentinio patikimumo mes apskritai medicinoje niekada nepasiekiame, tad tam tikra prasme prezervatyvą reklamuodami kaip absoliučiai patikimą dalyką, saugantį nuo viruso plitimo, susiduriame su melo kultūra, nes juk kalbėdami apie produktą turime pasakyti visą tiesą, ar ne? Kaip net ir hormoniniai kontraceptikai turi tam tikrą Perlo indeksą – pastoja tam tikras skaičius žmonių – taip ir su prezervatyvais, pavyzdžiui, kai jie laikomi netinkamoje aplinkoje ir t. t. Tuo metu, kai rašiau disertaciją, prezervatyvų reklamos buvo tikrai nemažai, visur buvo kartojama, kad jie yra absoliučiai patikima kontraceptinė priemonė“, – sako A. Širinskienė.
Jaunimas ir prezervatyvai
A. Širinskienė pripažįsta, kad darbe abejonė dėl jaunimo gebėjimo naudotis prezervatyvais tikrai buvo, nes, anot jos, visiems žinoma, kad yra tam tikrų rizikos veiksnių ir kokiomis aplinkybėmis jaunimas dažnai naudoja barjerinius kontraceptikus.
„Pavyzdžiui, moksliniai tyrimai rodo, kad dažniausiai jaunimas lytiškai santykiauja tuomet, kai jie būna apsvaigę nuo alkoholio ar įvairių kitų psichotropinių medžiagų – tai yra vienas iš papildomų rizikos veiksnių. Akivaizdu, kad iš šios perspektyvos, jaunimo gebėjimas tinkamai naudotis kontraceptinėmis priemonėmis tikrai kelia abejonių. Beje, ne tik jaunimo – puikiai žinome, koks yra šių medžiagų poveikis ir nieko nestebina, kad ir suaugęs žmogus, jų pavartojęs, nesugeba orientuotis aplinkoje. Tad reikia vertinti visus papildomus rizikos veiksnius, kurie vėlgi priveda prie išvados, kad tai yra tikrai ne vertybinė, o mokslinė diskusija“, – komentuoja A. Širinskienė.
Darbe kalbama apie žmogaus orumą, o ne apie ligos stigmatizaciją
Nors viešoje erdvėje buvo teigiama, kad A. Širinskienės darbe galima įžvelgti stigmatizaciją ir diskriminaciją, autorės įsitikinimu, tai neįmanoma, nes jame kalbama apie žmogaus orumą, apie nediskriminavimą, apie poreikį Bažnyčiai ir bendruomenei rūpintis infekuotais ŽIV ir sergančiais AIDS:
„Mane labai stebina tokie kaltinimai, nes darbe labai aiškiai išdėstyta, jog ir krikščioniškas mokymas teigia, kad, kritikuodami žmogaus elgesį, visuomet turime gerbti jo prigimtinį orumą ir šventumą. Tad šiuo atveju, galbūt kritikuodami vienokį ar kitokį žmogaus pasirinkimą gyvenime, sakydami, kad narkotikai nėra gėris, kad nereikia skatinti jų vartoti ir dėl to, manau, visi sutinka, tačiau privalome gerbti taip besielgiantį žmogų kaip orų, turintį visas teises, ir negalime jo diskriminuoti“, – tikina disertacijos autorė.
Apie minčių interpretavimą ir mokslinių tyrimų komentavimą
Disertacijoje taip pat buvo kalbama apie švirkštų keitimo programą, kuria siekiama mažinti ŽIV plitimą tarp narkotikus vartojančių žmonių, tačiau panašu, kad ne viskas buvo suprasta taip, kaip darbo autorė norėjo pasakyti.
„Pavyzdžiui, teiginys, kad „tikimybė narkomanui, dalyvaujančiam švirkštų keitimo programose, tapti infekuotam yra du kartus didesnė nei tam narkomanui, kuris švirkštų keitimo programų paslaugomis nesinaudoja“, buvo pagrįstas nuoroda į mokslinę publikaciją – citavau tuo metu istorinį F. Bruneau ir kt.tyrimą. Nors mokslo duomenys labai greitai keičiasi, tačiau ne tik tuo metu, bet ir iš dabartinės perspektyvos žvelgiant, tai buvo istorinis tyrimas“, – komentuoja Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė.
Anot disertacijos autorės, ir kalbant apie prezervatyvus nereikėtų pamiršti, „kad kažkada nebuvo lateksto, iš kurio dabar jie yra gaminami, todėl logiška, kad jų pralaidumas ir galimybė plyšti buvo daug didesnė. Paskui, kai atsirado lateksiniai prezervatyvai, galiausiai pradėti naudoti prezervatyvai su spermicidais, su kontraceptikais, kurie dar labiau didina prezervatybų patikimumą. Tad keičiantis technologijoms, tokie dalykai kaip patikimumas ir efektyvumas neišvengiamai keičiasi“, – komentuoja A. Širinskienė.
Didžiausia darbo patirtis – teisės srityje
Pačios disertacijos autorės domėjimasis jos darbu nenustebino, nors jis ir rašytas prieš penkiolika metų.
„Domėjimasis yra natūralus. Vis tiek kažkada juk turėjo paskaityti disertaciją, aš to tikėjausi ir vertinu tai labai normaliai – tai žurnalistų teisė domėtis ir interpretuoti, tačiau labai norėtųsi, kad interpretacijos iš tikrųjų atiktiktų kūrinio prasmę. Nes apmaudu, kai rašai, kad liga nėra bausmė ir tą savo darbe įrodinėji, o iš žurnalisto sulauki visiškai kitokios interpretacijos, priešingos tavo darbo išvadoms“, – teigia Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė.
Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė neslėpė nusistebėjimo, kad kreipiamas dėmesys tik vienoms iš jos studijų, šiuo atveju teologijos, nors ji yra apsigynusi teisės bakalaurą ir magistrą, tad studijos aukštosiose mokyklose truko daugiau nei dvylika metų.
„Aš visą laiką dirbau teisės srityje, tačiau ši patirtis lieka kaip ir pamiršta“, – mintimis dalijasi A. Širinskienė.
