Nemėgstu masinės psichozės. Kai visi staiga, kaip susitarę puola vieną. Šiandien stebiu.
Raganų medžioklė dar atleidžiama vakarų valstybėse, kur žmonės iš principo yra ŠIMTUS kartų draugiškesni vienas kitam. Kur tau parkritus, visada atsiras padedanti ranka. Ir kalbu iš patirties, ne iš lempos…
Bet Lietuvoje? Ore tvyro degus pyktis. Taip, nes mes esame smurto visuomenė – kaip ilgai muštas šuo: bijantys ir kandantys.
Todėl šiandien kiekvienas mano tautietis, puolantis ant kito, man kelia šleikštulį. Todėl, kad nesu tobula. Toli gražu. Nepažįstu nė vieno tobulo. Ir nieko nėra pavojingesnio gyvenime, nei atsidurti tobulybe sergančių isterikų apsuptyje.
Ypač bijau tų visokių „teisingųjų”, nes jie yra panašūs į „walking dead”: akimirksniu persimetą į tą pusę, kur „teisiančių daugiau”. Ir šliaužia būriais ant suklydusio. Jaučia „teisybės madų” tendencijas. Tarsi pirmą kartą gyvenime išgirdę, kad klysti yra žmogiška. O kur buvote prieš metus? Prieš tris? Nežinojote? Ne – nekalbėjote, nes niekas nekalbėjo. Nedrįsote pulti, nes maži šakalai puola būriais. Kokia gyvuliška smarve dvokia man tokie šliaužiantys teisingųjų būriai…
Kasdien vis po naują auką, vis po naują brolį, vis po naują… suklydusį. Todėl, kad pati esu klystanti. Ir stipriai. Taip, kartais ilgos diskusijos reikalingos tam, kad suprastum, kad išlaikytum, ar pakeistum įsitikinimus. Po karščiausios diskusijos apie kariuomenės naudą Lietuvoje, mano nuomonė pasikeitė – šiandien nebesu „pacifistė, taikos balandis”. Ir – taip – pakeičiau numonę. IR MAN NE GĖDA. Tačiau gėda už tuos, kurie rašė man piktus laiškus, nevaldė liežuvio, draskėsi, grasino.
Draugystės, atleidimo, meilės. Kaip ilgai muštas šuo. Ir – svarbiausia – kai aš suklysiu, jeigu rimtai suklupčiau, nenoriu būti Lietuvoje – mes esame ŽIAURŪS KLYSTANTIEMS. Nuo darželio, iki kapo duobės Lietuvoje turi vaidinti neklystantį idiotą.
Gėda stebėti puolančiųjų ordas. Walking dead. Ypač šlykštūs yra menkystos, „nykštukinės dvasios susnos” – turintys tuo momentu tribūnas, galios, postus ir puolantys greitai veikti, pajutę, kad minia nori kraujo.
Laikausi nuomonės, kad nusikaltusį žmogų teisia teismai. Sergantį gydo daktarai. Vaikus moko mokytojai, kerpa – kirpėjai. Ne minios ir ne „teisybės madų” žinovai.
Veidaknygė
Dieve,ir vel zmogu tapatina su kokiu nors monstru..jei tik zmogus turi nuomone,jei tik ja paviesina-na ir uzpjudo savo sakalais.Tai toks tad lietuvis nunai..
Parašė gal ir šlykščiai, bet teisingai. Esame TOKIE
Šlykščiai parašė. GalPutino kareivė? Gal praeitis su okupantais?