Kai išgirstu žodžius „Konstitucinis Teismas (KT) priėmė nutarimą“, „KT išaiškino/paskelbė/ konstatavo/pripažino, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai“, atmintyje iškyla buvusio LR Konstitucinio Teismo pirmininko E. Kūrio frazė, pasakyta viename interviu Prancūzijos teisiniam žurnalui: „Kai savo žodį taria Konstitucinis Teismas, visi alternatyvūs aiškinimai tėra akademinė mankšta.“ Tuomet susimąstau, kas mums yra Konstitucija ir kokią vietą ji užima lietuvio gyvenime, ar ji yra svarbus mūsų tapatybės elementas? Kam atstovauja bei kokį vaidmenį eilinio piliečio ir pačios tautos sąmonėje atlieka Konstitucinis Teismas, ar jis kalba tautos suvereno balsu, ar tėra tik įstatymo leidybos priežiūros institucija? Jei nebūtų Konstitucijos, ar mes būtume mažesni lietuviai, nei ją turėdami? Ar Konstitucija yra gėris savaime, o Konstitucinio Teismo išaiškinimų monopolis neparemtas besąlygišku tikėjimu? Į visus klausimus šiame straipsnyje net nesistengsiu atsakyti dėl paties publicistinio žanro formato, tačiau kelis iš jų pabandysiu aptarti. Taip pat atsiribosiu nuo kai kurių Seimo narių purkštavimų dėl vieno ar kito KT sprendimo ar iniciatyvų panaikinti Konstitucinį Teismą (nes neva jis sukėlė Lietuvoje konstitucinę krizę) kritikos, nes apie tai nemažai prirašyta ir kalbėta.
Akivaizdu, kad valstybė gali gyvuoti tik visiems laikantis vienodų taisyklių ir bendro jų supratimo. Ginčai dažniausiai ir kyla dėl to, kaip tas taisykles suprasti. Pareiga aiškinti taisykles ir taip spręsti ginčus Lietuvoje priklauso Konstituciniam Teismui. Jis yra oficialus Konstitucijos aiškintojas ir konstitucinės doktrinos kūrėjas. Priminsiu (nors esu įsitikinusi, kad to daryti nereikia), kad Konstitucinis Teismas tiria visų aukščiausiųjų valstybės politinių valdžių – Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės – aktų konstitucingumą. Netiria individualių konstitucinių skundų, nors yra manoma, kad Lietuva tokiam žingsniui yra subrendusi. Konstitucijos teksto aiškinimas yra privalomas visiems valstybės piliečiams ir institucijoms. Įdomus reiškinys yra tas, kad nors Konstitucinį Teismą formuoja demokratiškai išrinkta institucija – Seimas, tačiau jis nėra niekam atsakingas. Teisėjai atsako prieš Konstituciją ir savo profesinę sąžinę. Taigi, Konstitucinio Teismo vaidmuo politikoje yra ypatingas: tai neįprastas dalyvavimas politikoje, tai buvimas virš politikos.
Apie Teismo „dieviškumą“
Amerikiečių teisės profesorius Paulas W. Kahnas rašo, kad seniai yra žinoma, jog Teismas (Lietuvos atveju Konstitucinis Teismas) vaidina tam tikrą vaidmenį teologinėje dimensijoje. Mūsų pilietinės religijos centre stovi Teismo „kunigystė“, saugojanti visų švenčiausią tekstą – Konstituciją. Atskyrus valstybę nuo Bažnyčios, šventumo suvokimas nebuvo pašalintas nei iš politikos, nei iš jurisprudencijos. Tai buvo galima padaryti, bet nepadaryta, nors tokių mėginimų buvo ir yra. Sekuliarizuotame pasaulyje, kai krikščioniškasis Bažnyčios įtvirtintas šventumas išstumiamas iš viešojo gyvenimo, jo vietą užima ne vien Konstitucijos raidė (lingvistinis – pažodinis supratimas), bet ir jos dvasia, nes joje įtvirtinami Tautos principai, vertybės ir siekiai. Konstitucijos dvasia kaip visuma sudaro vienovę su raide. Kai kas gali vadinti tai fikcija, kuri suteikia prasmę nacionaliniam identitetui arba gėriui savaime.
Konstitucinis Teismas šioje vietoje imasi Išskirtinio Aukščiausiojo vaidmens, kurio sprendimais neleidžiama abejoti, ir jie yra galutiniai. Jis, kaip aukščiau minėta, nėra niekam atsakingas, tik prieš savo profesinę sąžinę ir Konstituciją, nors teisėjus ir skiria Seimas Prezidento teikimu. Klausimas, kam jis galėtų būti atsakingas, jei jis yra aukščiau politikos, aukščiau kasdienių problemų ir kivirčų? Ar jis gali būti atsakingas tiems, kurių nesutarimus sprendžia? (Daugiau skaitykite ČIA)