Kita Lietuva pagal Ramūną Karbauskį

Jūratė Kielė

Daug kam tikriausiai buvo netikėta, kad po pergalingų rinkimų iš visų įmanomų postų pasirinksite Kultūros komiteto pirmininko Seime. Nuo šiol kultūra tampa prioritetu? Sritis, nesukurianti jokių materialinių vertybių, – kodėl tai svarbu valstybei? – klausėme Seimo Kultūros komiteto pirmininko Ramūno KARBAUSKIO.

Neseniai manęs klausė: du procentai bendrojo vidaus produkto krašto apsaugai ir du procentai kultūrai – kaip aš tai vertinu iš principo.

Mano atsakymas yra toks: jeigu neturėsime deramo finansavimo kultūrai, jei neskirsime jai pakankamai pastangų, nesuprasime, kad kultūra kartu su švietimu Lietuvos gyvenime yra svarbiausia sritis, mums nereikės nė tų dviejų procentų krašto apsaugai. Jei mes siekiame išsaugoti valstybę, mažinti emigracijos srautus, kurti laimingą ir saugią aplinką, pirmiausia turime imtis kultūros. Nuo jos viskas prasideda.

Ši sritis Lietuvoje tikrai buvo apleista ir finansavimo, ir dėmesio prasme. Kitokių, teigiamų, pavyzdžių turime ne tiek jau daug. Kartais vieną iš jų miniu – mažytį Naisių pavyzdį. Kokybiškas kultūrinis gyvenimas, saugi aplinka, blaivybė, sveika gyvensena – kai žmones supa visa tai, jie jaučiasi laimingi, nori turėti daug vaikų. Tai nėra tušti žodžiai, nes Naisiuose būtent taip ir atsitiko. Per septynerius metus gimstamumas ten padidėjo penkis kartus. 500 gyventojų turinčiuose Naisiuose dabar kasmet gimsta trylika vaikų, anksčiau gimdavo trys. Kitais metais mes turėsime vaikų darželį. Šiais laikais tai turbūt pirmas atvejis, kai kaime prireikia vaikų darželio, visur kitur jų tiesiog nebūtų kam lankyti.

Mažoje Naisių bendruomenėje puoselėdami pamatines vertybes – kultūrą, sveiką gyvenseną, blaivybę – mes turime efektą, kuris dažnai siejamas tik su atlyginimų dydžiu. Sakome, niekas neemigruos, visi turės daug vaikų, jei žmonės daug uždirbs. Bet puikiai žinome, kad dideles pajamas turinčios šeimos nebūtinai augina daugiau vaikų nei tos, kurios uždirba mažiau. Apsisprendimas turėti gausią šeimą siejamas su ta aplinka, kurioje žmonės gyvena, pirmiausia su kultūrine.

Iki šiol nuostata buvo tokia: būtų pinigų – būtų ir kultūros, bet pinigų nėra…

Kitais metais minėsime mūsų valstybės šimtmetį. Tikrai nemanau, kad turime skųstis lėšų stoka. Kai viskas daroma tik iš išskaičiavimo, atsietai nuo bendruomenių, neturint žmonių palaikymo, tada viskas kainuoja labai brangiai. Užuot raudoję, kad trūksta lėšų, turime pasitelkti vidinį patriotizmą. O tada ir su tokiu finansavimu, kurį turime, galima padaryti didelius dalykus.

Tarkim, aš niekaip nesuprantu, kodėl Dainų šventė vyksta tik Vilniuje, kodėl neįtraukiame visos šalies, tų dešimčių tūkstančių dainuojančių, šokančių žmonių, kodėl dalyvauja tik tie išskirtiniai, kuriuos pakvietė į Vilnių. Šventė turėtų prasidėti kiekviename kaime, mažiausiuose kultūros namuose, tada Vilniuje susilieti į didįjį koncertą ir grįžti atgal džiaugsmo banga. Argi tai kainuoja papildomus pinigus?

Jei kalbėtume apie kultūros politiką, noriu pabrėžti, kad įtrauka į kultūrą, į mūsų visų bendrą veikimą prasideda nuo vaikų darželio. Iš manęs juokiasi, kai sakau, kad vaikai juose turėtų būti aprengti tautiniais drabužiais. Tai neturėtų būti vien šeimos klausimas, turi pasistengti valstybė, skirti lėšų. Galima iš manęs juoktis ir šaipytis, bet esu įsitikinęs, kad tautiniai drabužiai kiekvienam vaikui – labai labai svarbu. Juk mes ugdome pilietį.

Tautiniais drabužiais apsirengęs vaikutis susiduria su tautos istorija, tradicija, sugeba visai kitaip vertinti aplinką. Darželiai, kurie turi tautinius drabužius, labai skiriasi nuo tų, kuriuose jų nėra. Juose vaikai nenori nei šokti, nei dainuoti ir daug daugiau laiko skiria kompiuteriui ar mobiliajam telefonui. O į švenčių organizavimą, etnokultūrinę veiklą įtraukti vaikai turi kitokį požiūrį į juos supančią aplinką. Juos galima sudominti dalykais, kurie niekada nepatrauks vaikų, neturinčių vertybinio pagrindo. Žinoma, ketverių metų vaikas dar labai ribotai gali suvokti, kas yra tauta, Tėvynė, bet juk svarbu pasėtas grūdas.

Tautiniai drabužiai kainuoja daug. Kaip valstybė juos įpirks?

Žinau, kaip tą padaryti. Panašų, tik kur kas mažesnio masto projektą esame įgyvendinę Naisiuose. Baltų dievų muziejaus gidams, bendradarbiaudami su Vilniaus dailės akademija, pasiuvome baltiškus rūbus – ne rekonstrukciją, o labai panašiai atrodančius kostiumus.

Darželiams taip pat nėra būtina turėti šimtus kainuojančias rekonstrukcijas. Galėtume sukurti nebrangią liniją, kostiumo savikaina būtų keliasdešimt eurų. Tada ieškotume lėšų biudžete. Vaikų darželius visoje šalyje lanko apie 120 tūkstančių vaikų. Jei norime kiekvienam iš jų padovanoti tokius rūbus, reikėtų milijonų eurų. Tai nemažos lėšos, todėl reikia labai gerai apgalvoti, kaip tą idėją, kuri kol kas yra abstrakti, įgyvendinti.

Paversti šiuolaikiniu kaimu Naisius, buvusį klestinčio kolūkio centrą, – tai viena. O kaip ketinate įpūsti gyvybės provincijai, kurioje vyksta Saviečių kaimo* tragedijos, iš kurios tik bėgama, bet negrįžtama?

Mokyklų tinklo optimizavimas negali išvirsti į beatodairišką jų naikinimą. Išsaugoti jas – valstybės reikalas. Neįmanoma išgelbėti kaimo, kuriame uždaroma mokykla, nelieka kultūros namų. Jei manęs kas klaustų, ar toks kaimas turi šansų išlikti, atsakymas būtų vienareikšmis: ne, mes jau jį nužudėme, ir tik laiko klausimas, kada iš ten išvažiuos paskutinis žmogus. Jokio jauno žmogaus, jokios šeimos nesuviliosime gyventi tokioje vietoje.

Esminis klausimas dabar būtų toks: ar mes pasiruošę išsaugoti tą infrastruktūrą, kurią dar turime. Atskirose savivaldybėse matau labai skirtingą situaciją. Kadangi valstybė neturi regionų politikos, viskas priklauso būtent nuo savivaldybių požiūrio.

Jei nuvažiuotumėte, tarkim, į Panevėžio rajoną, nustebtumėte, kiek daug ten padaryta, – tvarkomos net kaimų aikštės, statomi paminklai. Kaimyniniame Anykščių rajone nėra nieko. Patys Anykščiai puikiai prižiūrimi, bet į kaimus visai nieko neinvestuojama. Panevėžio rajone – 37 kaimo ambulatorijos, Anykščių – nebeliko nė vienos, naikinamos ten ir mokyklos. Valstybės požiūrio nėra, viskas liko savivaldybėms, štai tokie ir rezultatai.

Turi atsirasti valstybės politika, kuri padėtų savivaldybėms. Mes valstybės mastu turime nutarti, kas yra tas kaimas.

Vienkiemis – viskas aišku. Žmogus jame gyvena, jį tvarko ir puoselėja, o kai nebegyvena, jis sunyksta. Viskas paprasta. O kaimai, kuriuose kol kas dar gyvena 200–300 žmonių? Ką mes su jais darome? Jei jau uždarome kaime mokyklą, turime užtikrinti tokias sąlygas, kad žmogus tą laiką, kuris jam skirtas šioje žemėje, galėtų nugyventi oriai. Tame pačiame Anykščių rajone yra kaimų, į kuriuos niekada neatvažiuoja joks autobusas. Dauguma žmonių – vyresnio amžiaus, jie prašosi į geltonuosius autobusiukus, jokio kito susisiekimo nėra.

Kaip kaimui sulaikyti jaunąją kartą? Koks jis turėtų būti, kad išvykęs studijuoti žmogus norėtų grįžti ir čia įleisti savo šaknis?

Išsaugota bent minimali infrastruktūra – mokykla, ambulatorija, kultūros namai, parduotuvė – užtikrintų orų gyvenimą ir jaunam žmogui. Žinoma, šiandien nėra sudėtinga nuvažiuoti keliolika kilometrų iki artimiausio miesto, bet jei pačiame kaime nieko nėra, kur tada tam jaunam žmogui dirbti? Dalis darbo vietų susijusios su pačia infrastruktūra.

Kas lieka, jei jos nėra? Ūkininkavimas ir daugiau nieko. Jei kalbėtume apie verslo interesą, tokių pavyzdžių, kad darbo vietos būtų kuriamos ne žemės ūkyje, bet kaime, turime labai mažai. Mūsų politikoje nėra užprogramuota, kad verslininkui apsimokėtų investuoti į kaimišką vietovę, vežti ten iš miesto darbo jėgą, nes ten, pavyzdžiui, mokesčiai mažesni. Tad verslas ten nesiveržia, daug dažniau žmonės iš kaimų kviečiami dirbti mieste.

Kaimo plėtros variklis šiandien yra tik pati bendruomenė. Nesu girdėjęs, kad kuri nors seniūnija ar savivaldybė būtų rengusi projektą, planuotų kultūrinį kaimo vystymą ar panašiai, tą atlieka bendruomenės. Kartais reikia visai nedaug, net vienas jaunas žmogus, viena jauna šeima gali sukelti revoliuciją. Į kaimą grįžę jauni, išsilavinę žmonės gali sukurti visiškai naują jo viziją. Tokių pavyzdžių Lietuvoje yra.

Ar jūs tikite, kad visa Lietuvos provincija galėtų būti kaip Naisiai?

Tai nėra klausimas, tikiu aš ar ne. Daugelio dalykų mes jau negalime atkurti. Šiuo metų laiku, kai anksti temsta, važiuodamas dažnai matau, kad kaimuose beveik nėra šviečiančių langų. Namai dar stovi, juos kažkas valdo, galbūt kažkur kitur gyvenantys vaikai ar anūkai, bet ten jau niekas negyvena.

Gyvename kaimų tuštėjimo metu, tai visiškai akivaizdu. Ką mes galime padaryti? Svarstėme idėją – tik neįrašėme į programą, kad iš mūsų nesijuoktų, – sukurti tokią valstybės programą, kuri paskatintų miesto žmones tas sodybas nupirkti. Tokiu būdu tas kadaise sukurtas turtas neišnyktų, nebūtų suniokotas, nesupūtų. Vienkiemius mes jau prarandame tūkstančiais, ir ten nieko negalima padaryti. Kaimus dar galėtume išgelbėti, jei imsimės skubiai.

Aš šneku apie normalias gyvenvietes, statytas prieš 50 ar 70 metų, apie Alytaus namelius ir pan. Jaunas miesto šeimas jie galėtų dominti kaip galimybė savaitgalius ar atostogas praleisti kaime. Daugelis dabartinių vaikų, gimusių Vilniuje, Kaune, auga uždaryti mieste, nes jų senelių karta, jei dar ir gyvena kaime, jau išeina. 3–5 metų vaikai mano, kad morka atsiranda iš prekybos centro, jie nesuvokia, kad morka išauga iš sėklos. Toks savaitgalinis namas su kelių arų lysvele vaikų ugdymui būtų labai didelis dalykas.

Nesakau, kad dabar visi turi būti sodininkais ar daržininkais. Svarbiausia šios idėjos mintis yra ta, kad turime rasti būdų padėti toms jaunoms šeimos, kurios vaikus augina miesto daugiabučiuose, toli nuo mūsų šaknų.

Jums pačiam patiko augti kaime? Niekada nemanėte, kad esate toli nuo didesnių galimybių, platesnių kelių?

Gal ne visi mane supranta, bet aš visą laiką sakau, kad kaimo vaikai yra laimingesni nei tie, kurie auga miesto daugiabučiuose. Miesto vaikas dažnai neturi ryšio su gamta. Tai, kad tu basas eini per žolę, išėjęs pro duris girdi paukštį, – kaime gyvenančio žmogaus pranašumas. Specialių tyrimų niekas nedarė, bet galiu derėtis, kad tarp tų, kurie skriaudžia gyvūnus, – absoliuti dauguma yra miesto žmonės. Kaime tas būtų neįsivaizduojama, nes kiekvienas kieme turi šunį, katiną, karvę…

Ir jūs pats vaikystėje tai turėjote?

Be abejo, turėjau.

Ar toli nuo jūsų gimtųjų namų Naisiuose buvo biblioteka? Kas jus vedė prie knygų?

Bibliotekos buvo dvi – viena savivaldybės, kita mokyklos. Dabar yra dar ir trečia, bendruomenės. Kitą vasarą, tikiuosi, duris atvers dar viena – kaimo biblioteka.

Mano tėvas dar sovietiniais metais buvo Lietuvos knygų bičiulių draugijos pirmininkas. Mūsų namų bibliotekoje buvo visos Lietuvos išleidžiamos knygos, ji buvo labai didelė. Neturėjome nei nuosavo namo, nei automobilio, nes visi pinigai buvo išleidžiami knygoms. Skaitė tėtis, mama, mes su broliu. Neabejoju, kad būtent dėl knygų mano brolis tapo dabar jau labai gerai žinomu režisieriumi (Mindaugas Karbauskis – Maskvos Vladimiro Majakovskio teatro meno vadovas – red. past.).

Knygos formavo ir pačius Naisius. Šiandien kaimas turi jau dvi nacionalines literatūrines premijas – skiriamas už geriausią pirmąją poezijos knygą ir geriausią knygą vaikams. Kiekvienoje Naisių sodyboje rastumėte knygų su pačių žymiausių Lietuvos rašytojų autografais. Kaimas nuo seno turi tradiciją dovanoti knygas – ir geriausiam kombainininkui, ar melžėjai. Keitėsi kartos, bet suvokimas liko tas pats. Knyga ir šiandien Naisiuose šventas dalykas.

Kokia jūsų asmeninė biblioteka? Ką dabar skaitote?

Knygų turiu labai daug, jos kažkokiu būdu pačios pas mane atkeliauja. Labai mėgstu istorinę literatūrą. Jei turėčiau laiko, dabar imčiau skaityti mano kolegos akademiko Eugenijaus Jovaišos trilogiją „Aisčiai“. Bet laiko trūksta, todėl dažnai įsijungiu „Youtube“ įrašus, kad ir prausdamasis ryte peržiūriu dokumentinius istorinius filmus.

Niekada nebuvau romanų skaitytojas. Kai tik išaugau iš pasakų, pasinėriau į istorinę literatūrą. Labai patiko Valterio Skoto „Aivenhas“, Viduramžiai. Vėliau atsirado noras suprasti istorinius įvykius, susieti juos tarpusavyje. Mėgstu skaityti žymių žmonių memuarus, pasisemti iš jų patirties. Laikas keičiasi, bet yra vertybiniai dalykai, kurie nesikeičia niekada. Man įdomu, kaip juos dėsto istorinės asmenybės.

Mano gyvenime buvo ir labai daug teatro. Važiuodamas į Maskvą, tėtis dažnai pasiimdavo ir mus su broliu, eidavome į teatrus. Jeigu kalbėtume apie tai, kas mane ugdė, be jokios abejonės – tai klasika, ypač rusų. Ji formavo mano požiūrį į daugelį dalykų, ypač požiūrį į moterį.

Tikriausiai stipriai išsiskyrėte iš savo aplinkos?

Matęs Čechovo „Žuvėdrą“, daugybę spektaklių, gilių, skirtų ne mano amžiui. Buvau kitoks nei mano bendraamžiai, kurie to nebuvo matę, neapmąstę. Aš niekada gyvenime nesu keikęsis, vartojęs alkoholio. Tas slidus metas, kai visai jauni žmonės dažnai pasiduoda pagundoms, mane aplenkė, nes mano vidinis pasaulis tėvų dėka buvo užpildytas knygomis ir teatru.

Vėliau, kai atsirado visuomeninis spaudimas, aš jau buvau pakankamai brandus, galėjau atsiremti į susiformavusias vertybes. Esu žemaitis. Dažnai girdžiu apie mus sakant, kad esame truputį keisti – užsispyrę, užsidarę. Bet mes galime turėti savo pasaulį, kuriame gerai jaučiamės. Labai daug kartų buvau raginamas paragauti alkoholio. Visada atsakydavau: man to nereikia, aš galiu būti laimingas ir be šito. Be abejo, suvokiau, kad mane supančioje aplinkoje buvau išimtis.

Kalbėdamas apie problemas kaime – alkoholizmą ir visas kitas su juo susijusias bėdas – politine prasme, visada pabrėžiu: man rūpi vaikai. Nešnekėčiau apie jokius monopolius, specializuotas parduotuves ir panašiai, jei tai liestų tik suaugusiuosius. Mes savęs nepakeisime, alkoholizmas daugeliu atvejų nepagydomas.

Bet aš matau vaikus, kurie pradeda gerti alkoholį dešimties ar septynerių metų. Tai faktas. Negana to: 30 proc. vaikų iki dešimties metų būna paragavę alkoholio, ir ne tik jo palaižę – 12-mečiai patenka į ligonines dėl kepenų cirozės! Tai dėl jų mes turime uždrausti alkoholio reklamą, pardavinėti jį tik specializuotose parduotuvėse, padidinti amžių, nuo kurio leidžiama jo įsigyti – prieinamumą reikia mažinti visomis įmanomomis priemonėmis. O jei mums, suaugusiesiems, tas nepatinka, kaip nors iškentėsime. Mūsų pareiga yra galvoti apie tuos, kurie auga.

Tam tikri apribojimai jau yra išbandyti Naisiuose. Ar jie pasiteisino?

Ne tik Naisiuose. Ne vienoje savivaldybėje renginių metu uždrausta prekiauti alkoholiu. Šiaulių rajone mes tą padarėme pirmieji. Dabar bus politinė valia – blaivūs renginiai taps privalomi visur, ir Vilniuje, ir Kaune. Kultūrą, sporto renginius absoliučiai išlaisvinsime nuo alkoholio.

Ne kartą paminėjote, kad iš jūsų juokiasi. Tai skaudina?

Juokiasi 20–30 metų, mano paties vaikų amžiaus karta. Tie žmonės užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje, neprisilietę prie daugelio dalykų. Jie mato mane ir galvoja: kas per žmogus, kaip jis mąsto – kažkokie tautiniai drabužiai, alkoholiui „ne“.

Tos kartos vaikams mes nieko nedavėme. Džiaugėmės nepriklausoma Lietuva ir galvojome, kad tai savaime pas juos ateis. Bet niekas savaime neateina. Iš kur jie tai paims, jeigu nededi pastangų?

Dabartinę jaunąją kartą mes taip išugdėme, kad neišvažiuoti, likti Lietuvoje – nemadinga. Tai tragedija. Bet tai ne jų kaltė, mes dėl to kalti. 20 metų organizuoju vaikams stovyklas, pats po jas lakstau. Matau to didžiulę prasmę. Jeigu valstybė atras atsakymus ten, kur aš atrandu pats sau, mes visas problemas išspręsime. Tai ilgas procesas, bet jis duoda rezultatus. Naisiuose nė vienas vaikas nerūko, nė vienas iš užaugusių toje aplinkoje, kurią mes formavome, niekada nėra vartojęs alkoholio. Tuo esu tikras šimtu procentų. Tie 13-mečiai, kuriuos aš auginau, kartu sodindamas ąžuoliukus, dabar yra absoliutūs patriotai.

Bet Seime ne tik šaipomasi. Ar tie pagaliai į ratus labai trukdo?

Tai, kas vyksta Seime, kartais jau yra klinika. Čia žmonės net nesuvokia, kad galima elgtis kitaip. Tyčiojamasi, prieštaraujama tik dėl to, kad būtų prieštaraujama, iš noro pasirodyti.

Kas suinteresuotas destrukcija, ko siekiama kad ir ta nežinia iš kur ištraukta vadinamąja pažyma?

Yra labai daug baimės, kad mes padarysime viską, apie ką šnekame. Organizuojamas spaudimas tikintis, kad su mumis atsitiks taip, kaip būdavo ankstesniais kartais. Čia galiu pasakyti viena: neims mūsų tai. Aš visiškai į nieką nereaguoju, tegul sako ir rašo, ką nori. Mes padarysime tai, ką sakėme.

Į rinkimus ėjome ne tam, kad laimėtume valdžią. Į Seimą atėjo 30 nepriklausomų, nepartinių žmonių. Tai ne partinių sąrašas, kuriam būtų pasakyta: dabar grobsime valdžią ir dalinsimės ja taip, kaip įprasta.

Kai bus paskelbtas Ministrų kabinetas, pamatysite, kas dėsis. Tai bus šokas visiems. Ten nėra jokio partinio požymio. Į Ministrų kabinetą įeis trys socialdemokratai, nes tokia yra koalicija, visi kiti – žmonės absoliučiai be jokių interesų. Kai kuriuos iš jų esu matęs tik kelis sykius gyvenime. Kokia partija taip dalija ministrų postus? Man svarbu tik tai, kad tas žmogus – profesionalas ir puikiai atliks tas pareigas.

Kaip tai atsilieps visai sistemai?

Kai atsiranda ministrų profesionalumas, prasidės aiški analizė to, kas vyksta žemiau. Būtent ten – žemiau – yra tikrosios bėdos. Kokios kompetencijos žmonės ten dirba, ką jie veikia?

Ką tik dalyvavau Kaune, „Girstučio“ rūmuose, vykusiose geriausių šalies ūkininkų apdovanojimo iškilmėse. Pažadėjau padaryti taip, kad jų neimtų juokas, kai jie skambins į ministeriją. Ką turiu omeny? Ten ragelį pakelia mergaitė, kuri absoliučiai nieko nesupranta ta tema, dėl kurios skambinama. O juk ji dirba tokiame skyriuje, kuriam reikėtų žinoti atsakymus. Bet mergaitė tiesiog yra kažkieno giminaitė ar panašiu būdu patekusi.

Žemės ūkio ministerijoje iš 370 darbuotojų dabar yra septyni žemės ūkio specialistai. Neįtikėtina? Bet tai faktas. Kokį ryšį su žemės ūkiu turi darbuotojai, turintys M.Romerio universiteto diplomą? Aš nežinau ir žmonės nežino, jie labai nusivylę.

Gal tiesiog reikėjo aną Seimo kadenciją pratęsti iki 2050-ųjų, tada jokių prieštaravimų, trukdymų dirbti nebūtų?

Mūsų yra tiek daug, kad mums sutrukdyti nebeįmanoma. Svarbiausia, kad neprarastume ryžto ir noro.

Mūsų tikslas dabar pradėti viską labai greitai, imtis visų projektų, visų sprendimų – nieko neatidėti metams, dvejiems. Dabar turime dvejus su puse metų be jokių rinkimų, tai vienas niuansas. Negalima atidėlioti ir dėl to, kad darbus, kurie nepadaromi ar nepradedami per pirmus metus, paskui pati sistema sustabdo.

Jei nesiimsime iš karto, kiš pagalius į viską. Dabar yra tiesiog bendras puolimas, o po to prasidės bandymai apdoroti ministrus, bus einama įvairiausiais metodais. Tikiuosi, kad mes turime pakankamai demokratišką valstybę, kad pajėgsime išsaugoti ministrus. Gali net kilti klausimas, ar pradėję vykdyti tai, ką esame užsibrėžę, jie išliks saugūs.

Pavyzdžiui, kai reikės atleisti 20 procentų valdininkų. Jų tikrai yra per daug ne penkiais ar septyniais procentais. Jų yra neapsakomai daug. Europiniai pinigai dingsta nežinia kur, prapuola kaip į balą. Švietimo sektorius iš Europos pinigų gauna apie milijardą eurų. Kur jie yra, niekas nežino. Klausėme universitetų rektorių, mokyklų direktorių, ar jie jaučia tuos pinigus. Visi tik gūžčioja pečiais. Visos ministerijos apaugusios struktūromis, šalia Švietimo ir mokslo jų net 14, visos jos kažką daro su tomis lėšomis. Kultūros ministerija per dvejus su puse metų milijardo litų net nepradėjo panaudoti – nepadaryta išvis nieko, nepanaudotas nė litas. Jų kompetencija buvo tokia, kad nesugebėjo net paleisti tų pinigų naudojimo mechanizmo. Jei taip būtų dar kelerius metus, tas lėšas reikėtų grąžinti.

Mūsų laukia didžiulis darbas – išsiaiškinti, kas su visais tais pinigais buvo daroma.