Ėjimas… be krypties. Moderniais laikais visiems buvo aiški pagrindinė gyvenimo kryptis: iš barbarybės – į civilizaciją, iš civilizacijos – į laisvę, lygybę, brolybę. Dabar tokios krypties nebeliko. Mūsų krašte pinasi viskas: fantastinė mokslo pažanga ir moralinis nuosmukis, neišpasakytai spartus turtėjimas ir gluminantis nuskurdimas, veržimasis dangoraižiais į dangų ir apleistų sodybų dūlėjimas, kūrybinis veržlumas ir sąmoningas naikinimas, reklaminis daiktų bei patarnavimų šlovinimas ir tyčiojimasis visur ir iš visko. Ypač skaudu matyti, kai važiuoji per gimtąją žemę. Išgražinti, išblizginti, stiklu spindintys miestai (ypač didmiesčiai), naująjį religingumą įtvirtinančios prekybos šventyklos, akropoliai ir ermitažai. Ir visai čia pat, vos už kelių ar keliolikos kilometrų – mirštantys ir jau numirę kaimai su užkaltomis langinėmis, užgriuvusiais šuliniais, sulaukėjusiais sodais ir apžėlusiais takais. Bet labiausiai trikdo ne tai. Mes kabinamės į skverną tiems, kuriuos laikome esančiais priekyje. Mums visai neįdomu, kad kaip tik iš jų ateina tikėjimą civilizacija praradęs chamizmas, cinizmas ir nihilizmas…
Gedimino kalnas. Bet štai mus užklumpa gamtos išdaiga: aptinkamos dideles nuošliaužas nuo Gedimino kalno. Ji suglumina visus. Atsakingi pareigūnai iš pradžių slepia padėtį, o vėliau atrodo lyg iš dangaus iškritę. Prasideda kaltininkų ieškojimai ir kivirčai. Vaizdelis atrodo panašus į tą, kurį mūsų kartos žmonės žino iš P. Cvirkos pasakos „Strakalas ir Makalas“. Kai vieną pavasarį žaibas uždegė Strakalo daržinę ir ugnis persimetė į Makalo svirną, jie išbėgo gesinti gaisro.Tačiau susitikę prie jo, susiginčijo, kuo geriau geriau gesinti. Vienas užsispyręs įrodinėjo, kad geriausia smėliu, o kitas įtikinėjo, daug geriau rūgusiu pienu. Kivirčijosi tol, kol abi sodybos supleškėjo ir abiem teko išeiti ubagais.
Šurmulys ir neįgalumas. Vilniuje taip pat susidarė panaši situacija. Vieni priežasčių ieškojo lietuje, kiti funikulieriuje, treti seniai užgriautame tunelyje, ketvirti betoniniuose įtvirtinimuose. Dėl to ir jų veikimo priemonės pasirodė visai neefektyvios, o būklės stebėjimas nepatikimas. Nesusikalbėjimas ir nesugebėjimas surasti tinkamų profesionalų bei jų sutelkti gelbėjimo darbams atlikti. Viskas apsinuogino iki smulkmenų. Visi aiškiai pamatė, kad valdininkai apie tokias situacijas niekada nėra galvoję. Jie blaškosi, trypinėja, nežino, kas už ką yra atsakingas, todėl kaltina vieni kitus, daro skubotus, neapgalvotus sprendimus. Iš to sumišimo, šurmulio, menkaverčių darbų, nepajėgusių užbėgti už akių naujoms nuošliaužoms buvo galima daryti išvadą, kad jiems rūpėjo tik sukurti regimybę, jog visi yra įsitraukę į gelbėjimo darbus. Smalsūs žmonės badė pirštais, kad mato naujų nuošliaužų formavimąsi. Kultūros ministerijos pareigūnai gynėsi ir vadino melagyste. Tačiau nuošliaužos tęsėsi ir po to, kai buvo užtikrinta, jog viskas padaryta, kas tik įmanoma ir atidėti darbai pavasariui. Kitaip tariant, kalno gelbėjimo operacijos kaip ant delno parodė visos valstybės organizacinį ir profesinį neįgalumą. Bet už tokių minčių viešinimą kritikai buvo kaltinti Lietuvos šmeižimu. Nesmagu tai buvo matyti. Dar nesmagiau dabar kalbėti. Bet nepalyginamai pavojingiau tylėti.
Nusiraminimas. Geologai sako, kad dar 2009 m. kalno valdytojui – Nacionaliniam muziejui buvo išsiuntę daugybę raštų, ragindami kažką daryti, nes viskas gali baigtis blogai. „Mes paverkdavome, muziejus palinksėdavo, ir tuo viskas pasibaigdavo“. Muziejų nesunku suprasti. Tokių uždavinių sprendimui jis neturėjo nei lėšų, nei juridinių galių. Jau seniai pilis buvo tarp devynių auklių vaikas be galvos. O valdžia – rusų mužikas, jis nepersižegnos, kol perkūnas netrenkia. O 2016 m. vasario 1 d. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija užfiksavo besiformuojančią šiaurinio kranto nuošliaužą ir informavo Lietuvos geologijos tarnybą. Neužilgo ji organizavo susitikimą su įvairių sričių specialistais (geologais, archeologais, šlaitų tvirtinimo žinovais) aptarti ir numatyti Gedimino kalno šlaitų stabilizavimo galimybes. Šiandien aišku, kad net tada ši grėsmė nebuvo deramai įvertinta. Nes tais pačiais metais įvyko ir pirmoji nuošliauža, nors tada nebuvo tokio ilgo lietaus, kaip 2017 metais. Geologijos tarnyba ragino skambinti pavojaus varpais. Bet pirmoji ministerijos pareigūno reakcija buvo perdėtai abejinga: nuošliaužos nėra, yra tik nuoplova. Kai nuošliaužą teko pripažinti, buvo pažadėta ją užlyginti. Nuraminimui pasakyta: „Viskas kontroliuojama“. Nuovokesni žmonės šaipėsi: „sukasė žemes, apdėjo plikas vietas velėna ir sako „sutvarkėm!”
Skaudus pripažinimas. Tik po lenkų konsultacijų geologai pripažino patį skaudžiausią dalyką, kad kalnas tvarkomas, nesilaikant galiojančių teisės aktų. „Reikėtų atlikti projektinius, inžinerinius, geologinius tyrimus ir tik tada spręsti, ką daryti ir kaip tvarkyti slenkančius kalno šlaitus. Dabar tie šlaitai tvarkomi be tyrimų. Na, pripažinta ekstremali situacija, tegul stato tame šiauriniame šlaite, tačiau kiekvienam projektui būtina atlikti inžinerinius-geologinius tyrimus, o jų iki šiol nėra“. Negana to. „Lenkai ištyrė tik kalno geofiziką ir pasakė, kas gali jam atsitikti. O kas tiksliai – nežinia, nes tai parodytų tik papildomi tyrimai. Pati grėsmingiausia lenkų prognozė – kad pietrytiniame kalno šlaite nuošliauža formuojasi ne paviršiuje, bet giliai. Tai patvirtinti arba paneigti galėtų tik tyrimai“.
Kaip viskas simboliška. Žiniasklaidoje daug kas replikavo: „Kokia padėtis Gedimino kalne – tokia ir Lietuvoje“. Kiti sakė atvirkščiai: „Kokia dabar Lietuva – toks ir jos Gedimino kalnas“. Ir tikrai viskas be galo simboliška. Šiandieninis Gedimino kalnas primena ne tik jau greitai iš dabartinio tautiečio atminties išstumiamą istoriją. Jis simbolizuoja dar ir kitą dalyką – dabartinę Lietuvos situaciją su jos nomadine psichologija: laisve be atsakomybės, vengimu įsipareigoti, viendieniškumu, nerūpestingumu, neatsakingumu. Yra dar ir trečias dalykas: kalno būklė iškalbingai simbolizuoja padarinius to agresyvaus karo, kurį mes pradėjome prieš senus, pačius unikaliausius, puošniausius, didžiausios vertės ir prasmės turinčius Lietuvos medžius.
Neapykanta medžiams. Profesionalūs ekologai mums aiškina, kad kalną galėjo išsaugoti tik medžiai. Ir pirmiausia – liepos. Jų šaknys skverbiasi gilyn iki 2,5 – 3 metrų. Viena liepa gali įsišaknyti iki 300 kv. m. ploto ir išgarinti nepaprastai daug vandens. Vadinasi, reikėjo tik atnaujinti medžius. Tačiau kažkas šnapštelėjo valdininkui į ausį, kad kalnas kažkada buvo plikas. Žinoma, į tokią „naujieną“ būtų numota ranka Bet pasimaišė „ekspertai“, daug mažiau nusimanantys už savo užsakovus. O svarbiausia, matyt, buvo tai, kad iš tolimų kraštų ir nuo gamtos seniai atitrūkusių valstybių buvo pavežta mada „skersti“ senus medžius. Bene pirmas buvo paaukotas Lietuvos simbolis. Greitai šią madą perėmė kapinių, piliakalnių ir ištisų miestų „tvarkytojai“. Mat jauni medžiai lygūs, vienodi. Kadangi jie lengviau pasiduoda rikiuotėms. didmiesčiai ėmė sparčiai panašėti į totalitarinių kraštų kareivius, išrikiuotus paradams. O šimtamečiai kapinių medžiai pasmerkti ištisam sunaikinimui. Įdomiu, kuo jie nusikalto? Mirusieji tuo labiau? Anot etnologų, jų dvasios dabar negalės dangaus pasiekti. Per Vėlines sugrįžęs į gimtąjį Vadžgirį, jau neatpažinau kapinių. Nupjauti net trijų keturių šimtų metų puikusiai vešantys ąžuolai. Kieti kaip plienas. Tai bene paskutiniai panašaus amžiaus ąžuolai gimtinėje. Kadaise juos pavyko apsaugoti nuo tarybinių melioratorių. Bet dabar jau neatsirado kam pasakyti „stop!“
Paminklai nomadams nerūpi. Paminklais prie tam tikrų žemės vietų priauga miestai ir kaimai, valstybės ir tautos, kultūros ir civilizacijos. Ir tik toks lokalizuotas buvimas gali užtikrinti ne tik įvairių kultūrų buvimą, bet ir jų išlikimą istorijoje ir gamtoje. Tik su savo vietomis suaugusių tautų žmonija gali galvoti globaliai ir pasirūpinti bendrų gamtinių sąlygų išsaugojimu. Tačiau šiandien daugelis mūsų politikų ir net paprastų žmonių čia jaučiasi kaip turistai, klajotojai, nomadai tik laikinai atklydę į šį kraštą pabūti, apsidairyti, pasmalsauti ar net valdyti ministerijas. Kur kitur pasaulyje būtų galima pamatyti tokią komediją, kad klajoklišku gyvenimu besididžiuojanti moteriškė būtų paskirta vadovauti kultūros ministerijai, „rūpintis“ pilies išsaugojimu ir net organizuoti „kūrybines dirbtuves“ Lukiškių aikštės paminklo statybai su tokia institucija, kuri skelbia paminklų epochos pabaigą ir platina Lietuvoje antipaminklų ideologiją. Matyt, ne atsitiktinai čia nyksta ne tik kaimai, bet ir per stebuklus išsaugoti dvarai, dega muziejai, bažnyčios ir vienuolynai su jų unikaliais turtais. 2012 m. pavasarį pirmąsyk per 400 metų ugnis nusiaubė vieną iš puikiausių Tytuvėnų vienuolyno ansamblių, sunaikinta keliasdešimt brangiausių baroko vertybių. Smarkiai sugadintos ir ką tik restauruotos senovinės freskos. Praėjusią vasarą per surengtą festivalį Rumšiškių muziejuje supleškėjo 1988 m. iš Šilutės rajono atgabenti unikalūs „Mažosios Lietuvos“ eksponatai – gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Pastatai nebuvo net apdrausti. Nors jie buvo dengti šiaudais, niekas nesusiprato perspėti, kad šventės metu nebūtų šaudomi fejerverkai. O užpylus vandeniu degėsių krūvą, linksmybės tęsėsi toliau. Kaip panašu į Romos imperiją jos žlugimo stadijoje.
Mūsų laimei pradeda mobilizuotis žmonės. Gyventojai jau ramiai nemiega nei dėl Kauno kaštonų kirtimo, nei dėl Vilniaus Misionierių komplekso likimo ar Trakų stoties projekto. Nepaisydami ciniškų valdžios represijų, jie jau ryžtasi organizuoti gelbėjimo akcijas nuo barbariškų biznio įsiveržimų į draustinius, skverus, puošniausių vienuolynų teritorijas. Bet jų laukia dar ilgas pilietinio ir patriotinio atbudimo kelias.
SRTF remiama programa
.
viskas labai teisingai. Ypač šiurpina baisi neapykanta brandiems medžiams. Užtenka pažiūrėti, kas dedasi Klaipėdoje – baisu. Kaip pvz. sunaikintos senosios Jurbarko kapinės ir t.t. Nusikalstamas ir daugumos visuomenės tylėjimas ir net pritarimas šiam barbarizmui