Jonė DAMBRAUSKAITĖ, aktorė
Istoriniame Kauno Karo Muziejaus sodelyje stovintis laisvės simbolis šiuo metu apraizgytas statybiniais pastoliais, o Juozo Zikaro Laisvės skulptūra „įkalinta“ pilkoje dėžėje. Daugelis čia apsilankiusiųjų mano, kad vyksta paminklo remontas. Tačiau tai – Kaune daug dėmesio ir prieštaringų vertinimų sulaukusi Kauno bienalės instaliacija, japonų menininko Tatzu Nishi „Laisvė“.
Už eurą galima pakilti sukonstruotais laiptais į paminklo viršų, o ten atsiduri sovietinėje virtuvėje, kur įrengtame kambarėlyje ant virtuvinio stalo stovi Juozo Zikaro “Laisvė”. Nenuostabu, kad tokia instaliacija sukėlė ne tik nemažą susidomėjimą, bet ir daug prieštaringų nuomonių. Vienų manymu, tai galimybė pažvelgti Laisvei tiesiai į akis, perkelti ją į savo kasdienę buitį. Kitiems virtuvėje atsidūrusi Laisvė primena sovietinius laikus, kai apie tikrąją laisvę buvo galima kalbėti tik saugioje aplinkoje – ne kur kitur, o prie virtuvinio stalo, tos pilkos dėžės ribose. Dar kiti į šį Laisvės įkalinimą žiūri kaip į brangaus simbolio išniekinimą, jų ilgai ir skausmingai siektos laisvės išnaudojimą už vieną eurą. Tad ko iš tiesųsiekiama šia menine provokacija?
Instaliacijos autorius Tatzi Nishi Kauno bienalės programoje pristatytas kaip menininkas, kurio „tikslas nėra įtikti ir patikti visiems“ ir jo kūriniai „dažnai sukelia kontraversiškas reakcijas ir didelę opoziciją“. „Nishi siekia ne tik sustabdyti žmones prie meno kūrinio pakeliui į parduotuvę ar namo, bet ir pakeisti juos iš pasyvių žiūrovų į aktyvius stebėtojus“.
Vieną lapkričio rytą, Laisvė sulaukė taip laukto aktyvaus žiūrovo. Lapkričio 15-ąją kauniečiai Saulius Dambrauskas ir menininkas-pacifistas Vytenis Jakas, apsirengę baltais chalatais tarsi gydytojai apžiūrinėjo instaliaciją ir ėmėsi kai kurių korekcijų. Ant skulptūrą juosiančių sienų jie baltais dažais užrašė: „LAISVĖ LAISVEI“, „LAŠAS LAISVĖS“.
Lyg ir galima būtų pasidžiaugti: japonų menininko instaliacija iš esmės pasiekė savo tikslą. Bet šie „aktyvūs stebėtojai“, kurių teigia taip laukusi Kauno bienalė, sulaukė netikėtos organizatorių reakcijos. Šį meninį performansą bienalės organizatoriai bei „Kauno diena” suskubo įvardinti chuliganizmu ir vandalizmu, o LAISVĖS užrašai jau kitą dieną buvo uždažyti. Juos mena tik ant dėžėje esančių durų likęs L raidės kraštelis. Dėl šio „vandalizmo“ Kauno bienalės organizatoriai kreipėsi į policiją ir šiuo metu prieš performanso sumanytojus pradėtas ikiteisminis tyrimas „dėl viešosios tvarkos pažeidimo”.
Įdomu tai, kad menininkai dirbo dieną, apsirengę baltais chalatais, pakvietę performansą užfiksuoti ir žiniasklaidos atstovus, ir net erdvėje, kurioje įspėjamai nurodyta: „jus stebi vaizdo kameros”. Tad kaip galėjo būti, kad šis atsakas buvo taip iškreiptai suprastas ir kur čia galima įžvelgti vandalizmą bei viešosios tvarkos pažeidimą?
Baltų chalatų reikšmę S. Dambrauskas ir V. Jakas pristatė ne tik kaip sumanytą pilietinį gydymą, o ir kaip solidarumo išraišką šiuo metu Lietuvoje pilietinį ryžtingumą demonstruojantiems gydytojams bei Kauno darželinukų valgyklų darbuotojams, taip skatindami į šią „Laisvės Laisvei“ akciją pažvelgti daug plačiau, iš pilietinės savimonės gelmių.
Nemažai Lietuvos menininkų palaikė S. Dambrausko ir V. Jako idėją ir įvardino ją kaip puikaus gyvo meninio dialogo pavyzdį. Tačiau Kauno bienalės rengėjai ir toliau atkakliai laikosi vandalizmo versijos, išsižadėdami savo aktyvaus žiūrovo ir bet kokios už kalbos ribų išeinančios refleksijos į pateiktą provokaciją – mat tam nebuvo gauti reikiami leidimai. O juk tai galėjo tapti puikiu gyvo meno pavyzdžiu ir būsimiems miesto projektams, ypač „Europos kultūros sostinės 2022” kontekste! Tokia reakcija Kaune pagimdė anekdotinį aforizmą: „jeigu menui reikalingas leidimas, tai jau nebe Menas, o bienalė”.
Absurdiška, kad bet kokie Bienalės Facebook’o puslapyje atsiradę įrašai apie šį incidentą vėliau buvo ištrinti, tarsi nieko nebūtų įvykę, užkertant kelią tęsti diskusiją bent socialinių tinklų erdvėje. Kyla klausimas – kodėl tuomet norėta perkelti meną iš galerijų į miestą, į žmogaus kasdienę aplinką, jei dialogas pasibaigė vos tik į šį dialogą pabandžius įsijungti žiūrovui? Ir būtent aktyviai įsijungti, ko taip siekia šiuolaikinis menas.
Abu policijos nemalonėje atsidūrę kauniečiai aktyviai dalyvavo ir gindami visuomenės interesą – sustabdė neteisėtus medžių pjovimo darbus Kaune. Dabar, atrodo, Bienalės vardu su jais bandoma susidoroti kaip su nepatogiais piliečiais. Bet kur tuomet šioje istorijoje pradingsta tas deklaruojamas žodis MENAS? Juk T. Nashi, kėsindamasis į Laisvės paminklą, laukė reakcijos – ko mes imsimės dėl šio meninio vandalizmo? Stebėsime? Džiaugsimės? Burnosime? Imsimės kokių nors veiksmų? Ar tai ir nėra meninė diskusija? Juk menininkas uždavė klausimą savo darbais, o ne prie diskusijų stalo. Negi žiūrovas turėtų atsakyti jam ne ta pačia kalba?
Įdomus ir faktas, kad dienraštis „Kauno diena“, paskelbęs straipsnį apie šį „vandalizmo išpuolį“, internetiniame portale buvusį savo žurnalistės straipsnį iškupiūravo!
Spausdintame dienraštyje iš to paties straipsnio, publikuoto internete, dingo nepatogi įžvalga: „Neatmetama, kad toks išsišokimas ant „Laisvės“ paminklo yra nukreiptas ir į medžių pjovimo problemą Kaune, taip siekiama parodyti, kad ne visų nuomonės yra girdimos
ir gali laisvai skambėti.“ Ar tai praslydusio „laisvo žodžio” cenzūra? Gal šiam sakiniui tiesiog pritrūko popieriaus? O gal tai dar viena provokacija, nes norisi tik dar aiškiau ir ryškiau, ir jau ne tik kaip meninį performansą, užrašyti „LAISVĘ LAISVEI!“
Kreipiausi į Tatzi Nashi jam pristatydama įvykusį incidentą. Bienalės organizatoriai skelbėsi patys būtinai apie tai pranešią menininkui, teigdami, kad buvo sugadintas jo kūrinys. Kol kas jokių viešų autoriaus komentarų apie tai nepaskelbta.
O vis dėlto būtų labai svarbu išgirsti ir paties menininko nuomonę. Tikiuosi greitu metu sulaukti atsakymo ir būtinai juo pasidalinti. Nors, kaip žinia, teisine prasme šių dviejų kauniečių likimo tai nepakeis. Šie žmonės kai kam nepatogūs. O Bienalė neklysta. LAISVĖ LAISVEI!
O ką apie tai manote Jūs? Kviečiu išreikšti savo nuomonę viešoje erdvėje.
Esu studentas ir džiaugiuosi, kad atsiranda tokių žmonių, kurie išdrįsta apginti vertybes, kurias trypia vadinantieji save menininkais, prisidengdami iškreipta šiuolaikiškumo samprata. Nesuprantu valdžios atstovų, kurie linkčioja galvom prieš tokius „meninkus”. Ar kad iš užsienio? Ar kad nenori atsilikusiais pasirodyti? O juk galėtų būti pirmieji, kurie aiškiai pasakytų ką ir taip mato daugybė žmonių – kad tai pasityčiojimas iš to, kas mūsų šaliai brangiausia.
Visiškai sutinku su autorės nuomone ir manau, kad bienalės „galvos” tik vergiškai pataikauja mero komandai.