Laiminga diena.
Jau senokai esu pastebėjęs įdomų dalyką, kad laiko ritmas, kurį dabar gyvename yra visai kitas, nei tas, kurį gyvenome, tarkim prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Imkime kad ir kinematografą. Pasileiskime kokį seną gerą kino šedevrą . Žiūri, ir neapleidžia toks jausmas, kad pasakojimas per lėtas, mizanscenos ištemptos, pauzės per ilgos. O anuomet atrodė, kad mūsų suvokimas buvo tobulai sinchronizuotas su pasakojimo ritmu. Kažkas su tuo laiku yra atsitikę, nors saulė teka, kaip ir tekėjusi, paroje valandų nei sumažėjo, nei padaugėjo, savaitė nesutrumpėjusi, o laiko katastrofiškai ima stigti. Taip, linijinis laikas tarytum teka kaip tekėjęs, bet jo pajautimas ar suvokimas tikrai yra pasikeitęs. Matyt, turime reikalų ne su vienu, o su keliais laikais – subjektyviu ir objektyviu, kurie vienas su kitu nesusišneka, nesutampa, neretai pereina į konfliktą ir klinčą.
Retai besutiksi neskubantį žmogų. Koks nors susimąstęs, medituojantis ant parko suoliuko, žiū jau atrodo įtartinas – gal nevisprotis, įkaušęs ar apsirūkęs? O kaip dažnai išgirsti: „bėgu, bėgu, neturiu laiko, reikalai“, – toks šiuo laiku atrodo normalus, jokių įtarimų nekeliantis.
Žmonės, kurie gyveno sovietų laikais, gerai prisimena tą būsena, kai to laiko buvo tarytum marios. Tuščio, niekam nereikalingo, nuobodaus, ištįsusio ir menkaverčio. Tuomet žmogus gal kiek daugiau ir pamąstydavo, mat turėjo tam laiko. Oskaras Milašius Petro Klimo prisiminimuose keikė Ameriką. Sakė, tai Apokalipsės žvėris, šėtono šalis. Ir smerkė tą mūsų vaizduotės Eldoradą už formulę, pagal kurią ta šalis gyveno: „Laikas – pinigai“. Keistai atrodė tokie poeto „nusifantazavimai“. Kaip gi taip? Besišypsanti prie savo Biuikų Amerika – stebuklų šalis, į kurią kone visa Lietuva svajojo pabėgti, ir še tai tau, – Milašiaus pranašystės ir vizijos ne vienam kėlė rimtų abejonių, – ar mūsų ambasadorius tuos dalykus kalbėjo būdamas sveiko proto. Žinia, – poetas. Atleistina. Bet pakako peršokti į kitaip sustyguotą ekonominę tvarką, ir poeto mintis ima darytis visai suprantama ir turinti išminties grūdą.
Jei laikas yra Visagalio rankose, jis neturėtų būti taip tiesmukiškai konvertuojamas į pinigą.
Mūsų laikų žmogaus puikybė yra beribė. Jis gviešiasi sėstis į valdovo sostą ir dedasi laiko valdytoju, dalintoju, ultimatumų skelbėju.
Mėgindamas susivokti, kasdien virtualiai pakeliauju po pasaulį, po įvairias Medijų platformas. Lietuvoje kuo toliau, tuo trumpiau užsibūnu, – ne Naisiuose, Seime ar Prezidentūroje gaminamos rimtosios žinios ir pasaulio įvykiai. Sunku pasakyti, kur yra ta pasaulio įvykius kurianti buveinė: Maskvoje, Pekine, Pchenjane, Rijade, Londone, Berlyne, Briuselyje ar Vašingtone, bet ta kūryba kuo toliau tuo labiau darosi žmogui grėsminga ir bauginanti. Kažkur pasiutusiai skubama. Kartais ima atrodyti, kad geriau žmogus išvis tų naujienų negautų, nes žinojimas ne išlaisvina, o varo į neviltį ir siaubą, panašų į tokį, koks nutapytas Edvardo Munko paveiksle. Vyksta propagandų karai, kur autentiškoms žmogaus pažiūroms nėra vietos. Propagandų malūnai mala į miltus pasaulėžiūras ir žmonių likimus.
Tai va tokiame mažai guodžiančiame planetos laike, kur buvęs, kur nebuvęs pagaliau atkeliauja Adventas. Laikas tarytum iš visai kitos erčios su visai kita prasmių konotacija. Dabar toks laikas kaip niekad mums reikalingas.
Adventas, nelyg Viešpaties malonė ir kvietimas ištrūkti iš slogaus siaubo filmo, įkyriai transliuojamo visiems per prievartą, per visus kanalus iš visų ekranų. Ištrūkti ir susikaupti, pasirengti šventei -kūdikėlio Jėzaus gimimui – Kalėdoms.
Tamsos daug, bet Kalėdų šviesos žiburėlis mirksi. Ir kuo didesnė tamsa, tuo labiau tos jaukios švieselės žmogus yra išsiilgęs.
Iš praeities ataidi teisingo ir išmintingo žmonių elgesio prisiminimas. Andai pieš prasidedant Adventui, visus piemenis jų šeimininkai paleisdavo pas namiškius ilsėtis ir ruoštis šventei. Tai sugrįžimas į namus, į šeimą, į visai kitokių santykių erdvę, kur skubėjimas ir lėkimas strimgalviais atrodo komiškai.
Tikrai laiminga ta švento Andriejaus, pirmojo Kristaus pašaukto apaštalo diena. Žvejo pakviesto nuo Tiberijaus pakrantės tinkų. Diena, nuo kurios ir prasideda kelionė prasmingu Advento laiku, kurio vertė skaičiuojama ne šios žemės pinigais.
Vaidaknygė
