Nuolat reformuojamoje Lietuvos pagrindinio ir vidurinio ugdymo sistemoje nesikeičia tik Lietuvos moksleivių stabiliai prasti rezultatai ir amžini mokyklų vadovai. Naujojoje Vyriausybės programoje, jau trečią kartą per pastaruosius ketverius metus, numatoma keisti mokyklų vadovų atrankos ir vertinimo tvarkas. Ko galėtume pasimokyti iš ankstesnių bandymų, kad numatomi pokyčiai pagaliau duotų norimus rezultatus?
Lietuvos moksleivių pasiekimus tarptautiniame švietimo tyrime PISA vieni įvertino kaip ritimąsi žemyn, kiti kaip buvusių pozicijų išlaikymą. Tačiau iš tiesų esama situacija yra stabiliai prasta. Šiuo metu reitingų lentelėje tarp 28-ių ES valstybių esame 21-i. Prieš dešimt metų buvome 20-i gamtos mokslų ir skaitymo ir 18-i matematikos srityje, o moksleivių rezultatai, vertinant absoliučiais skaičiais, nuo to laiko praktiškai nepasikeitė (žr. grafiką). Jau dešimt metų esame vieni prasčiausių Europoje. Ar mokyklų vadovai yra pasiruošę prisiimti atsakomybę už šiuos nesėkmių metus?
Lietuvos ir Estijos mokinių rezultatai tarptautiniuose švietimo tyrimuose PISA 2006 – 2015 metais
Atsakymas tikriausiai yra „ne“. Nesikeičia ne tik moksleivių rezultatai, bet ir švietimo įstaigų vadovai. 2014 metais atliktame tyrime išanalizavus 51-ą mokyklą Vilniaus mieste ir rajone, nustatyta, jog vadovų vidutinė karjeros trukmė jose siekė 21-ius metus. Kitaip tariant, statistiškai tipinėje mokykloje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo vadovas galėjo pasikeisti vos kartą. Tokio stabilumo tikriausiai pavydėtų bet kuri kita viešojo sektoriaus sritis.
Nenuostabu, kad politikams kyla noras pagreitinti mokyklų direktorių kaitą. Dar 2013 metais konservatoriaus Valentino Stundžio iniciatyva pasiūlyta įvesti penkerių metų trukmės kadenciją. Vėliau panašius siūlymus teikė Antanas Matulas, Irena Degutienė ir kiti. Tačiau visais atvejais pasiūlymai susidūrė su vieningu, tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų politinių jėgų ir kai kurių švietimo bendruomenės atstovų pasipriešinimu ir buvo atmesti. Teigta, jog kadencijų ar rotacijos įvedimas demotyvuotų gerai dirbančius vadovus, sukurtų perteklinį reguliavimą ar taptų priemone susidoroti su politiškai neįtinkančiais direktoriais.
Naujojoje Vyriausybės programoje vėl žadama įvesti mokyklų vadovų kadencijas. Tačiau šį kartą pabrėžiama, jog reforma bus skirta, pirmiausia, savęs įsivertinimui, o gerai dirbantys vadovai keičiami nebus. Švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės teigimu, numatomos kadencijos bus „tam tikras etapo įsivertinimas – išsikeliame tikslus, dirbame ir žiūrime, kiek sėkmingai einame tikslų link. Jei puikiai vadovauju mokyklai, kodėl būtinai turėčiau palikti šį darbą?“
Panašu, jog planuojama įgyvendinti Estijoje jau ilgą laiką sėkmingai taikomą strateginį požiūrį į mokyklų valdymą. Šioje pagal švietimo kokybę pasaulyje pirmaujančioje šalyje kiekvienas mokyklos vadovas rengia trejų metų strateginius veiklos planus. Į planų rengimą aktyviai įtraukiami mokiniai, jų tėvai, mokytojai ir socialiniai partneriai. Mokyklos bendruomenė turi pritarti išsikeltiems tikslams, o po trejų metų mokyklų vadovai atsiskaito jai už pasiektus ir nepasiektus rezultatus. Mokyklos bendruomenei išreiškus nepasitenkinimą ar esant prastiems mokyklų rezultatams, organizuojami papildomi išoriniai mokyklų vertinimai, keičiami mokyklų vadovai.
Kitaip nei Lietuvoje, Estijoje išorės vertinimai organizuojami, kai vertintojus pasiekia signalai apie kylančias problemas konkrečioje mokykloje. Tai leidžia mobilizuoti resursus ir pasiekti reikšmingesnių rezultatų. Tuo tarpu Lietuvoje planiniai mokyklų ir jų vadovų vertinimai (kurių išvados, beje, turi būti suderintos su vertinama mokykla) yra virtę savotiška butaforija. „Lyderystę skatinantis vadovavimo stilius, mokyklos bendruomenę vienijančios vertybės“ – taip skambiai Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra įvertino Vilniaus Antano Vienuolio progimnaziją, kurioje mokytojai direktorei D. Klimkevičienei galimai rinko ir nešė „padėkutes“, ir kurios trylikametis moksleivis, mokykloje patyręs patyčias, pernai pavasarį pasitraukė iš gyvenimo.
Įdomu tai, jog Valentino Stundžio kadencijų idėjai nepritarė ir tokių geriausių šalies mokyklų vadovai kaip buvęs KTU gimnazijos direktorius Bronislovas Burgis ar Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. „Sunku tikėtis, kad sugebėsime tinkamai parengti viešo konkurso vadovo pareigoms eiti sąlygas“ – teigė jis.
Tai, jog tinkamai parengti konkurso sąlygas nėra paprasta, rodo Lietuvos pastarųjų penkiolikos metų patirtis. Viešieji konkursai mokyklų vadovams atrinkti pradėti organizuoti dar 2001 metais, tačiau tuo metu jie buvo ne itin vieši: savivaldybės įpareigotos apie konkursus skelbti tik vietinėje spaudoje, į vadovų atrankos komisiją neįtraukiami nei tėvų, nei mokinių, nei socialinių partnerių atstovai, komisijos posėdžiai uždari. Atlikti tyrimai rodo, jog esant tokiai uždarai sistemai, kurioje galutiniam sprendimui didžiausią įtaką turėdavo vietos politinė valdžia, mokyklų vadovais tapdavo arba buvusių vadovų pavaduotojai, arba politinį užnugarį turintys kandidatai. Pavyzdžiui, 2001–2013 m. Vilniaus mieste ir rajone bendras politizuotų mokyklų direktorių skaičius siekė 43 proc. – t. y. tiek iš viso jų priklausė arba dalyvavo veikloje partijų, kurios dominavo miesto ar rajono savivaldybėse.
2012 metais tuomečio ministro Gintaro Steponavičiaus iniciatyva vadovų atrankos tvarka iš esmės reformuota: į atrankos komisijas įtraukiami mokinių, tėvų, socialinių partnerių atstovai, apie visus konkursus skelbiama Švietimo ir mokslo ministerijos interneto svetainėje. Be to, iškeltas reikalavimas visiems pretendentams išlaikyti centralizuotai organizuojamus vadovavimo kompetencijų vertinimo egzaminus. Remiantis Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros duomenimis, tik apie 50 proc. atrankos dalyvių išlaiko šį egzaminą ir įgyja teisę eiti vadovaujamas pareigas. Tačiau pastebėtina, jog pagal naująją tvarką paskiriamų politizuotų vadovų skaičius nemažėjo – net 50 proc. naujųjų vadovų priklausė arba aktyviai veikė vietos valdančiųjų partijų veikloje (2012 – 2014 metų duomenys). Be to, 2015 metais, tuometinio švietimo ministro Dainiaus Pavalkio iniciatyva, iš vadovų atrankos komisijos pašalinti mokinių ir jų tėvų atstovai, tad mokyklų direktoriais paskirti partijoms lojalius asmenis vėl tapo paprasta.
Viena vertus, svarbu, jog numatoma nauja mokyklų vadovų atrankos tvarka būtų pakankamai lanksti. Kita vertus, pernelyg lankstus reglamentavimas sukurs sąlygas piktnaudžiavimui kaip kad yra dabar. Numatoma reforma švietimo sistemą įsuktų į beprasmišką kaitą, jeigu pašalintų mokyklų vadovų vietas užimtų partijų proteguojami arba pagal kitus šališkus kriterijus atrinkti kandidatai. Nenuostabu, jog Seime išreikštas susirūpinimas, kad konkursai taps pretekstu miestų ar rajonų merams susidoroti su politiškai neįtinkančiais vadovais. Pastarojo scenarijaus galbūt pavyktų išvengti, jei vadovų atrankos taptų skaidresnės į atrankos komisijas grąžinus mokyklos bendruomenės atstovus, konkursų dalyvius įpareigojus komisijai deklaruoti savo partinę priklausomybę ar mažinant vietos politinės valdžios įtaką atrankų rezultatams bei galimybes kištis į mokyklų darbą apskritai.
Kaip savo naujausioje ataskaitoje skelbia EBPO, mokyklų darbo sėkmė priklauso nuo gerų vadovų, kuriems yra suteikiama laisvė veikti, bet įpareigojama asmeniškai atsakyti už mokyklų veiklos rezultatus. Atlikta 72 šalių analizė rodo, jog geriausius rezultatus demonstruoja tos mokyklos, kurių direktoriai turi plačią autonomiją priimant sprendimus dėl biudžeto / mokyklos turto panaudojimo, atlyginimų nustatymo, personalo valdymo ar infrastruktūrinių projektų įgyvendinimo. Tačiau pastarasis ryšys fiksuojamas tik tuo atveju, jei direktoriai yra įpareigojami viešai atsiskaityti už pasiektus ir nepasiektus rezultatus, egzistuoja išplėtota duomenų apie mokyklų ir mokinių rezultatų rinkimo bei vidinio ir išorinio audito sistema, o mokyklos bendruomenė yra aktyviai įtraukiama į mokyklos strategijos formavimą.
