2017-ieji baigėsi vidaus ir pasaulio politikos metų apžvalgomis ir pastarosios niekur neapsiėjo be Donaldo Trumpo vertinimų. Prieš rinkimus vadintas Rusijai palankiu kandidatu ar net Putino draugu, naujasis JAV prezidentas po pirmųjų metų pareigose daugelio vertintas daug atsargiau. Net atvirai skeptiškas D. Trumpo atžvilgiu britų politologas Edwardas Lucasas pripažino, kad „net ir tie, kam nepatinka pono Trumpo asmeninė politika, yra patenkinti jo administracijos teikiama pagalba, siekiant apsiginti nuo Kremliaus, [o] daugelyje sričių, tiesiogiai susijusių su mumis ir mūsų sąjungininkais, Trumpo administracija yra aiškiai geresnė negu jo pirmtako.“ Pirmtakas – Lietuvoje įprastai liaupsinamas Barackas Obama.
Lietuvoje šis suvokimas taip pat iš lėto ateina. Faktai kalba patys už save: per Trumpo prezidentavimo metus JAV išplėtė sankcijas su Rusija prekiaujančioms įmonėms (tuo gindama ir savo žaliavų verslo interesus), paskatino didesnes NATO šalių investicijas gynybai, dislokavo karius Baltijos regione, pradėjo prekybą ginklais su Ukraina ir t.t. Kur Obama brėžė vis naujas raudonas linijas, praradęs bet kokią V. Putino pagarbą, D. Trumpas vaikšto arkliu.
Tokia tikrovė reikalauja reakcijos. Vis daugiau žmonių ją tiesiog pripažįsta, kartu pripažindami klydę prieš rinkimus. Vis mažesnė radikaliai užsispyrusi stovykla, aiškinanti, kad visas JAV antirusiškumas kyla ne dėl Trumpo įtakos, o nepaisant jos. Toliausiai šia kryptimi, ko gero, nuėjo Vilniaus politikos analizės centro analitikas Marius Laurinavičius, leidęsis į aiškinimus esą ne Rusija, o būtent Trumpas Lietuvai yra pagrindinis iššūkis Lietuvos užsienio politikai.
M. Laurinavičiaus metų pabaigoje paskelbtas tekstas yra tiesiog klasikinis sąmokslo teorijos pavyzdys: viskas yra priešingai negu atrodo esant, bet patikrinti neįmanoma. Visa, kas Trumpo administracijos padaryta Rusijos suvaržymo ir atgrasymo linkme, pasirodo, daroma bandant nuslėpti Trumpo prorusiškumą. Pėdas mėtantis JAV prezidentas yra griežtas Putinui, kad neišsiduotų esąs jam palankus. NATO šalių Rusijos pasienyje saugumą stiprinančius sprendimus priimti išprievartauja Kongresas ir partijos Trumpui neva įpiršti patarėjai. Balanso ir atsvarų sistema subalansavo Trumpą. Neatsitiktinai pats autorius vadina tai paradoksu. Moksle tokie aiškinimai vadinami nefalsifikabiliais – sugalvoti galima, bet neįmanoma patikrinti, ar jie neteisingi.
Tačiau įrodyti bandoma ir tam griebiamasi šiaudo. M. Laurinavičius teigia, kad „dabar jau gerokai daugiau žinome ir apie Rusijos vaidmenį išrenkant D. Trumpą JAV prezidentu“. Iš tiesų žinome, kad per pusę metų trunkantį tyrimą iki šiol nieko, susiejančio Trumpą su Putinu, nepavyko surasti, o demokratus atvirai palaikanti žiniasklaida net nuklausyta prisipažįstanti, kad po „Rusijos korta“ nieko nėra. „Pats V. Putinas neseniai savo tradicinėje spaudos konferencijoje akivaizdžiai pademonstravo, kad jis nė kiek nenusivylė D. Trumpu“, – argumentuoja M. Laurinavičius, tačiau niekada klaidų nepripažįstančiam Putinui nieko kito ir nelieka, kaip tik vaizduoti, jog neprašovė ir neliko kvailio vietoje. „Buvęs JAV žvalgybos vadovas J. Clapperis taip pat neseniai pareiškė, kad buvęs KGB karininkas V. Putinas elgiasi su D. Trumpu lyg jis būtų Rusijos „aktyvas“, – traukiama „užsienio eksperto“ korta. Tačiau Putino elgesys nieko nesako apie Trumpą, apie kurį kalba jo paties veiksmai. Kaip tik jų ir nepavyksta nurodyti savo teorijai pagrįsti.
Galiausiai Trumpo iššūkis esą pasireiškia Vakarų skaldymu. Pagal M. Laurinavičių, Trumpas suskaldė Vakarus sprendimu dėl Jeruzalės priklausomybės Izraeliui, reikalavimais NATO, nepritarimu Europos Komisijoje vyraujančiam požiūriui į nacionalines valstybes. Savo esme tai kartojimas dažnai apie JAV girdimos klaidos, esą Trumpas supriešino amerikiečius. Iš tiesų namuose ir užsienyje Trumpas nustojo ignoruoti seniai egzistavusį susiskaldymą. JAV visuomenėje Obamos valdymo dešimtmečiu įsivyravo absurdiškas formas įgijusi politinio korektiškumo kultūra ir naujojo marksizmo normos. Didžiulė visuomenės dalis tam nepritarė, tačiau nebuvo girdima. Net demokratus palaikę apžvalgininkai pastebėjo, kad balsadėžės tapo saugia nepatenkintų amerikiečių protesto vieta, o Trumpo išrinkimas leido šią takoskyrą vėl iškelti į viešumą ir politinį lygmenį. Paprastas pavyzdys – kasmetinius, neretai šimtatūkstantinius žygius už gyvybę JAV žiniasklaida ignoravo, o dabar nebegali to daryti, nes pernai žygyje dalyvavo JAV viceprezidentas, o šiemet jo dalyvius sveikino pats Trumpas, dar ir pašiepęs medijas dėl tylos šiuo klausimu. Supriešinimas tai, ar realybės atskleidimas?
Tas pats galioja tarptautiniams santykiams. M. Laurinavičius vėl remiasi tuo, ką kiti mano apie Trumpą, ir cituoja Merkel teiginius, kad Vokietija nebegali pasitikėti Jungtinėmis Valstijomis. Tai, kad kanclerės teiginiai buvo reakcija į Trumpo reikalavimus aktyviau prisidėti prie aljanso karinių pajėgumų didinimo ir faktiškai reiškia nenorą iš JAV išlaikytinių tapti sąžiningais partneriais, autoriui neatrodo reikšminga, verta paminėjimo aplinkybė. Trumpas ar ES lyderiai kaltas, kad Vakarų Europoje vyrauja naivus tikėjimas pokarine politika ir politikai rimtais veidais kalba, kad humanitarinės misijos yra jų šalių alternatyvios gynybos išlaidos? Gerai tai ar blogai Lietuvai, kad Trumpo kategoriški reikalavimai išryškino šią mąstymo prarają? Klausimas atrodo retorinis.
Aptariamą M. Laurinavičiaus tekstą išprovokavo gruodžio aktualija – Trumpo sprendimas perkelti JAV ambasadą į Jeruzalę ir pripažinti ją Izraelio sostine. Sprendimas, kurio akivaizdoje susikirto Prezidentės ir Vyriausybės laikysenos. M. Laurinavičius vadina JAV poziciją šantažu ir džiaugiasi, kad Lietuva jam nepasidavė. Jis taip pat mano, kad „kol kas tikrai nėra pagrindo teigti, kad toks sprendimas būtinai turės neigiamų pasekmių santykiams su svarbiausia strategine mūsų šalies partnere“. Kaip tik šis sakinys galimai atskleidžia bendrą požiūrį į svarbiausią partnerę JAV, o kartu ir į svarbiausią grėsmę Rusiją. Kalbėdama Jungtinėse Tautose JAV ambasadorė Nikki Haley įspėjo, kad JAV įsidėmės jos suverenų sprendimą smerkiančias šalis. Savo ruožtu JAV prezidentas įspėjo apie galimybę apkarpyti milžinišką JAV paramą Jungtinių Tautų narėms. M. Laurinavičiaus komentaras šiame kontekste gali reikšti tik vieną – JAV atstovų žodžių nereikėtų priimti rimtai. Tačiau visas aptariamas tekstas kaip rimtą argumentą priimą kgbisto Putino žodžius. Kurios šalies žodžiai patikimi, o kurios – nuolatinis spektaklis?
Iš pažiūros perdėto dėmesio sulaukęs vieno analitiko tekstas verčia įvardyti neraminantį reiškinį. Marius Laurinavičius, svarbiausią Lietuvos geopolitinį partnerį ir išorinį saugumo garantą vadinantis didžiausiu iššūkiu, atstovauja turtingą ir įtakingą Vilniaus politikos analizės institutą. Šio steigėjo, Atviros Lietuvos fondo, valdyboje – įtakingiausi Lietuvos universitetų socialinių mokslų atstovai. Finansavimas – 700 000 eurų iš finansinėmis machinacijomis liūdnai pagarsėjusio vieno stambiausių demokratų partijos ir Hillary Clinton rėmėjo Georgo Soroso „Open Society Foundation“.
Tyčia ar ne, JAV rinkimuose į kampaniją prieš Trumpą milijonus investavusio asmens finansuojamas institutas Lietuvoje skleidžia abejonę ilgu darbu ir gana sunkiai pasiektam konsensusui dėl to, kas yra esminiai Lietuvos draugai ir priešai, kokie yra geopolitiniai prioritetai (Vašingtonas ar?). Turime teisę ir pareigą bent iškelti klausimą ar tokiu būdu, rizikuojant sutarimu svarbiausiais geopolitiniais klausimais, Lietuvos viešoji erdvė, o galimai ir politiniai sprendimai, nėra paverčiama dar viena antraeile platforma globalioje kovoje dėl Georgo Soroso atviro pasaulio vizijos. Vizijos, dėl kurios ir vyksta M. Laurinavičiaus Trumpo kaltei verčiamas susidūrimas tarp nacionalizmą prisiminusių JAV ir kosmopolitinės Briuselio/Berlyno ašies. Lietuvoje seniai įprasta sekti ir pripažinti grėsme demokratijai iš Rusijos ateinančius ir nacionalinei politikai destabilizuojančią įtaką daryti siekiančius finansavimo srautus. Tačiau srautai, finansuojantys siekį nukreipti Lietuvos visuomenę ir demokratinį sprendimų priėmimą prieš galingiausią Lietuvos partnerę ir jos lyderį, sutinkami avinėlių tylėjimu.
***
Papildymas
Garsių užsienio politikos komentatorių teiginiai, kad Trumpas, o ne Putinas, yra esminis Lietuvos užsienio politikos iššūkis, tampa ypač reikšmingi fone artėjančių prezidento rinkimų, kuriuose rikiuojasi eilė pragmatiškesnius santykius su Rusija palaikančių kandidatų. Viešąją erdvę sujudinus premjero mintims apie santykių su Rusija stiprinimą, naujai atsiskleidė tiek politikai, tiek analitikai.
Vilniaus politikos analizės centro analitikas M. Laurinavičius nepraleido progos kartu su visais pasmerkti S. Skvernelio skandalu virtusios frazės apie santykių su Rusija stiprinimą. Tiesa, ir čia jo kritika atskiesta stipria geopolitinio naivumo doze. M. Laurinavičius tikina, esą Rusijoje galimas toks režimo ir valdžios pasikeitimas, po kurio ši šalis atsisakytų imperinių ambicijų į aplinkines ir ypač Baltijos šalių teritorijas, o tuo pačiu ir nustotų būti Lietuvai geopolitine grėsme. Jokia carine, sovietinė, demokratinė ar autoritarinė Rusija niekada neatsisakė teritorinių ambicijų Vidurio Rytų Europoje ir nėra jokio pagrindo galvoti, kad kada nors jų atsisakys, nebent prislopins dėl laikinų aplinkybių, kurios paliaubas su NATO daro trumpuoju laiku interesus geriau atitinkančia alternatyva.
Apskritai tokie iš pažiūros šokiruojantys, bet politiškai beprasmiai (kodėl beprasmiai, atsakė V. Laučius) pareiškimai, kaip pastarasis Skvernelio pasisakymas apie santykių su Rusija mezgimą, tampa plačiai naudojama proga išsiplauti prorusiškais pasisakymais suteptą mundurą. Tiesa, tai dažniausiai nebūna sėkminga. Tokia proga puolė naudotis M. Laurinavičius, taip pat ir LRT „Dėmesio centre“ situaciją komentavęs, o neseniai pats stiprinti santykius raginęs ir krepšinio aikštėlėje tą daręs Vygaudas Ušackas.
Artėjant rinkimams S. Skvernelį privalančio kritikuoti V. Ušacko teigimu, S. Skvernelis teisus (!!!) dėl būtinybės gerinti santykius, tačiau iškėlė šią mintį neteisingu būdu – nesuderinęs su kitais užsienio politikos formuotojais. Reikia suprasti, kad suderinus nebūtų problemos. Iš esmės tai absurdiška pastaba, nes, žinant kategoriškai antikremlišką Prezidentės ir L. Linkevičiaus laikyseną, tokio suderinimo negali būti. Kita vertus, tai ir valstybei nelojali pastaba, žinant, kad pagal Ušacko siūlymą pasielgęs premjeras sėkmės atveju faktiškai sugriautų ilgametį Lietuvos darbą formuojant Europos ir kitų partnerių suvokimą apie Rusijos grėsmę ir pragmatinių santykių su ja pražūtingumą.
Toje pačioje laidoje VU TSPMI direktoriaus pavaduotoja Margarita Šešelgytė puikiausiai paaiškino, kad santykių su Rusija kūrimas nepasikeitus Rusijos elgesiui neįmanomas iš principo. Tačiau po skandalingo V. Ušacko komentaro politologė jau nematė reikalo kaip nors sureaguoti į tokį diplomatiškai suktai suformuluotą, bet iš esmės lygiai prorusišką V. Ušacko komentarą. Susitaikymas su naujai pasiūlyta „santykių perkrovimo“ retorika plinta kaip maras.
Paradoksalu, tačiau naujausias M. Laurinavičiaus straipsnis primena mums visiems nepamesti to, ką Lietuva nuveikė rodydama Vakarų partneriams Rusijos grėsmę ir tikrąjį veidą. Iš tiesų nepameskime. Aiškinimai, kad Lietuvai didžiausias iššūkis yra tariamai prorusiškas Trumpas, o ne pati Rusija, tikriausiai padės nepaklysti mėtant pėdas geopolitinėje kryžkelėje.
