Rokas Gasparaitis. LGBT propaganda Lietuvos pradinėse mokyklose. Kas toliau?

Tolerancijos savaitę pradėjom su mažaisiais“ – taip Tolerantiško jaunimo asociacija (toliau – TJA) Feisbuke viešai praneša apie tai, kad jau organizuoja ir veda įvairius „pasikalbėjimus“ su Vilniaus pradinukais. Kaip skelbia pati TJA, 2017 m. lapkritį vienoje iš Vilniaus mokyklų šie „pasikalbėjimai“ „apie supratimą, pažinimą ir pagarbą“ vyko su 1-2 ir 3-4 klasių moksleiviais. „Supratimo, pažinimo ir pagarbos“ lozungas abstraktus, bet TJA nepalieka mūsų neaiškiose abstrakcijose – pasirodo, „pasikalbėjimuose“ TJA nariai 1-2 ir 3-4 klasių moksleiviams seka pasakas. Nurodoma ir konkreti pasakų knyga – „Gintarinė širdis“. Atsivertus knygą jau pirmoje pasakoje paaiškėja, kad ši knyga turi įprastinėms pasakoms nebūdingų elementų – čia atvirai brukama LGBT ideologija. To neslepia ir pati TJA, kuri šią pasakų knygą apibūdina kaip tokią, kurioje kalbama apie „šeimas sukuriančius vienos lyties asmenis“.

Ir išties kalbama. Šioje knygoje randame „Pasaką apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių, lakštingalom giedančių“. Joje pasakojama, kaip daugelis jaunikaičių bandė užkariauti karalaitės širdį. Nė vienam nepavyko. Galiausiai karalaitės širdį užkariavo jaunuoliu apsimetusi batsiuvio duktė. Karalaitė ir batsiuvio duktė prisiekė būti kartu, kol mirtis išskirs, ir „susituokė“. Tik iškart po „vestuvių“ įvyko sukrečiančiai netikėtas dalykas: karalaitė suprato, kad jaunuoliu apsimetusi batsiuvio duktė nėra jaunuolis. Vis tik didelių problemų dėl to karalaitei nekilo. Priešingai, karalaitė atpažino, kad naujoji „sutuoktinė“ – vaikystės draugė, kurios „skaisčios akys jai kasnakt sapnuodavosi“. Po to aprašoma, kaip „sutuoktinės“ leidosi į kelionę ieškoti batsiuvio dukters brolių. Kelyje, kaip dažnai pasitaiko ir įprastose pasakose, sutinkama senolė. Tik čia ta sutiktoji senolė kiek „patobulinta“ – ne tik nurodė karalystę, kur bus galima rasti ieškomus brolius, bet ir nepagailėjo neįkainojamo patarimo: „Bet saugokitės – jei kas nors pamatys jus, susikibusias už rankų, apsikabinusias ar besibučiuojančias, gyvos neištrūksite. Ten žmonės nežino, kas yra meilė.“ Šios karalystės valdovas, aišku, senolės žodžius pateisino: aptikęs besibučiuojančias „sutuoktines“ pasakė, kad šitoje karalystėje „uždrausta mylėti“, ir „sutuoktines“ pasiūlė sudeginti. Visgi, lemiamu momentu „sutuoktinės“ buvo išgelbėtos nuo laužo, o karaliui baigėsi kiek liūdniau: „didžiulis vėjas, pagavo jį į sūkurį, iškėlė ir nunešė nežinomais keliais“. Kai kurie karalystės gyventojai tuomet pasiteiravo, kaip reiks gyventi be valdovo. Karalaitė patikino, kad valdovas valstybei visiškai nebūtinas, tereiks priprasti gyventi pagal pagrindinį įstatymą: „Visi skirtingi – visi lygūs“. Be abejonės, pritaikius šį visraktį, gyvenimas toje karalystėje kaipmat susitvarkė. Iš esmės pasaka baigėsi amžinosios taikos karalyste. Tik paminėsime, kad kitoje pasakoje „Kaip karaliaus sūnūs išminties ieškojo“, nenusižengiant „lyčių lygybės“ (angl. gender equality) standartams, galime atrasti dar vieną ideologinę pasakėlę apie karalaičio ir jaunikaičio „meilę“.

Ar TJA atstovai turi teisę Lietuvos pradinėse mokyklose septynmečiams sekti tokio turinio pasakas? Lietuvos edukologijos universitetas – pasakų rinkinio „Gintarinė širdis“ leidėjas – 2014 m. kovo mėn. patvirtino taip nemanąs, kuomet pats sustabdė šios knygos platinimą, ją pavadinęs „žalinga bei primityvia ir angažuota homoseksualizmo propaganda”. 2014 m. balandį Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos priimtoje išvadoje teigiama, kad knygoje pateikiama informacija žalinga nepilnamečiams ir rekomenduojama ją platinti specialioje pakuotėje su žyma „N-14“. Knygos autorė N. Mikalauskienė protestuodama prieš „diskriminaciją“ kreipėsi į teismą, bet 2015 m. balandį Vilniaus m. apylinkės teismas atmetė jos ieškinį dėl įpareigojimo nutraukti „diskriminacinę“ praktiką ir platinti leidinį. 2016 m. kovą Vilniaus apygardos teismas atmetė autorės apeliacinį skundą ir paliko galioti ankstesnį sprendimą. Visgi 2016 m. gruodį Lietuvos Aukščiausiasis teismas panaikino ankstesnius Vilniaus apylinkės ir Vilniaus apygardos teismų sprendimus ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Bylą išnagrinėjęs Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai kaip pakankamu pagrindu kliovėsi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvada. Taip pat pažymėta, jog knyga galimai tik skatina toleranciją kitokios lytinės orientacijos asmenims ir nepažeidžia Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 16 punkto, kuriuo nurodoma, jog informacija, „kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“ yra vertinama kaip neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi daranti viešoji informacija. Po šios Aukščiausiojo teismo nutarties byla atiduota atgal į Apygardos teismą, kuriame ir paaiškės galutinis knygos likimas.

Na, o kol paaiškės, TJA be jokių „N-14“ apribojimų su šiuo pasakų rinkiniu pradėjo žygį per Lietuvos pradines mokyklas. TJA viešai skelbiamoje nuotraukoje iš vienoje Vilniaus mokyklų vykusios „pamokėlės“ aiškiai matyti bent dvi dešimtys vaikų. Ar visų jų tėvai buvo informuoti dėl vaikams skaitomų pasakų turinio? Ar buvo gautas nedviprasmiškas ir aiškiai išreikštas tėvų pritarimas dėl vaiko dalyvavimo TJA „pamokėlėje“? Ar veikiau, naudojantis minėta Aukščiausiojo Teismo palikta spraga, „Gintarinės širdies“ pasakos pačios TJA ir TJA lankytos Vilniaus mokyklos traktuotos kaip eilinės pasakos (kaip nesiskiriančios nuo, pavyzdžiui, H. K. Anderseno „Bjauriojo ančiuko“) ir dėl to tėvai nebuvo informuojami apie „pamokėlių“ turinį? Būtina griežtai pareikalauti, jog TJA ir jos siūlomas „pamokas“ įsileidžiančių mokyklų atstovai atsakytų į šiuos klausimus.

Šeimos instituto pabaiga?

Vienalyčių partnerysčių/„santuokų“ įteisinimas reikšmingas tuo, kad iš esmės naikina šeimą kaip valstybės proteguojamą gėrį, kaip institutą – struktūriškai apibrėžtą darinį, kuris saugomas ir remiamas politiškai, nes atlieka itin svarbias socialines funkcijas. LGBT ideologai tvirtina, jog ir vienos lyties asmenys turi būti traktuojami kaip šeima, jei teigia, kad tarp jų yra tam tikras emocinis ar jausminis tarpusavio ryšys. Remdamiesi „emocinio ar jausminio tarpusavio ryšio“ kriterijumi kaip pakankamu tam tikrus asmenis laikyti galinčiais kurti šeimą, nebeturime jokio protingo pagrindo neleisti šeimos kurti ne tik dviems, bet ir trims, keturiems, aštuoniems, dvidešimčiai ar bet kokiam kitam „emocinio ar jausminio tarpusavio ryšio“ patvirtinimą davusių asmenų skaičiui. Taigi, remiantis tokia logika, šeima yra bet kokia 2-iejų ar daugiau asmenų grupė, kuri išreiškia norą būti traktuojama kaip šeima. Stabili struktūra pakeičiama nuolat kintančia žmonių troškimų įforminimo erdve, todėl apie šeimą kaip institutą kalbėti nebeprasminga. Empirinis prigimtinės šeimos struktūros išardymo pavyzdys – Kolumbija, šalis, kuri 2016 m. įteisino vienalytes 2-jų asmenų „santuokas“, 2017 m. legalizavo ir 3-jų asmenų „santuokas“, nes paprasčiausiai neberasta jokių legitimių argumentų, kodėl 3-jų asmenų „santuokos“ yra prastesnės, kodėl jose nebebūtų galima patirti emocinio ar jausminio tarpusavio ryšio. Tokia logika besivadovaujanti valstybė 4-ų ar 8-ų asmenų „santuokų“ nepripažįsta – pabrėžtina – ne dėl to, kad tai iš principo būtų laikytina nesąmone, bet tik dėl to, kad to dar tinkamai nepareikalauta. Tokiu atveju iš esmės naikinama stabili šeimos instituto struktūra, taigi, ir pats institutas netenka reikšmės bei tampa šeimos statuso siekiančių įvairios sudėties grupelių privačių troškimų politinio įforminimo arena.

Neneigiant šio atskiro LGBT agresyvios propagandos atvejo reikšmingumo, svarbu suvokti, jog panašaus tipo situacijų Lietuvoje tik daugės. To priežastis paprasta ir viešai deklaruojama įvairių LGBT „teisių gynyba“ užsiimančių organizacijų (tarp jų ir TJA) – nepavykstant vienalyčių „santuokų“ įteisinti „iš viršaus“, instituciškai, imamasi kovos prieš „homofobijas“ ir „nepažangumą“ „iš apačios“, per nesusipratėlių „švietimą“ – LGBT ideologijos plėtrą, prisitaikant prie esamų sąlygų. Dėl to aptartas ideologijos sklaidos atvejis neturėtų būti suprastas kaip atsitiktinumas. Priešingai, pasivažinėjimai po Lietuvą (TJA teigimu, „Artimiausiu metu dar laukia Kaunas, Šiauliai, Kuršėnai, Jonava, Telšiai, Zarasai…“) „mokantis per pasakas“ nėra savitiksliai. Tai akivaizdus bandymas „apšviesti“ ir indoktrinuoti mažamečius, kurių tėvai galimai vis dar yra „progreso priešai“, savo vaikams peršantys „pasenusį prietarą“, jog santuoka galima tik tarp vyro ir moters.

LGBT ideologinės propagandos brukimu užsiimantys veikėjai ir organizacijos aiškiai supranta, jog jų viltis yra ne dažniausiai „nepataisomai riboto mąstymo“ vyresni asmenys, bet jaunimas. Todėl racionaliai savosios veiklos kaštus ir naudą suvokiantys LGBT aktyvistai ypač nori patekti į didelį kiekį jaunų žmonių vienijančius darinius – visų pirma, mokyklas ir universitetus – ir tokiu būdu ideologiniais įrankiais „perprogramuoti“ jaunų žmonių mąstymą. Tai daroma tam, kad vyro ir moters pagrindu grindžiamos šeimos juridinis sunaikinimas teliktų visuomenėje įsigalėjusių „progresyvių“ nuostatų įforminimu. Norėdami pasiekti tokią visuomenės būklę LGBT ideologai neišvengiamai turi leistis į konfrontaciją su vis dar jiems nepalankias normas palaikančiais piliečiais. Aptartas Lietuvos pradinių mokyklų atvejis ir yra tokios konfrontacijos atvejis.

2013 m. ir 2017 m. paskelbtose reprezentatyviose „Vilmorus“ apklausose vienalyčių „santuokų“ įteisinimą palaikė atitinkamai 5 ir 7 proc. Visgi net ir tokiomis, iš pirmo žvilgsnio, LGBT ideologijos plėtrai itin nepalankiomis sąlygomis visuomenė iš esmės nepasipriešina organizuotai ideologijos propagandai. To priežastis ne kartą išsakyta įvairiuose kontekstuose – Lietuva šiandien egzistuoja atomizuotoje, sutrūkinėjusių bendruomeninių ryšių ir suabsoliutintų privačių egoistinių interesų tenkinimo, būklėje. Tuo norima pasakyti, kad esant tokio masto LGBT propagandos atmetimui normalioje – į bendro gėrio puoselėjimą orientuotoje – politinėje bendruomenėje agresyvi LGBT ideologinė indoktrinacija paprasčiausiai neveiktų jokiu efektyviu pavidalu.

Piliečių santykis su Seimu

Deja, bet 2018 m. turime pripažinti, jog kova dėl šeimos lėtai pralaimima. To puiki iliustracija – piliečių santykis su pagrindine įstatymų leidžiamosios valdžios institucija – Seimu. Neneigiant saujelės Seimo narių pastangų, svarbu suprasti, jog nė viena didžioji partija šiandien neįsipareigoja ginti prigimtinės šeimos sampratos. Daugiau nei trečdalis visų dabartinio Seimo „konservatorių“ yra balsavę ir/ar viešai išreiškę palaikymą vienalyčių partnerysčių įteisinimui. „Valstiečiai“, nors ir vieningai balsavę prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą, neišreiškia jokių reikšmingų pastangų pozityviai apibrėžti šeimos sąvoką, taigi savąja „tyla“ šeimos institutą išlaiko derybų objektu. Tiek liberalų, tiek socialdemokratų partijos atvirai skelbia siekiančios įteisinti vienalytes partnerystes. Čia pat verta pažymėti, kad visų didžiųjų partijų dabartiniai lyderiai – G. Landsbergis, E. Gentvilas, S. Skvernelis (išskiriant kaip vieną iš 2-jų) ir G. Paluckas yra itin „pažangūs“ ir viešai pasisako už vienalyčių partnerysčių įteisinimą, taigi, ir už prigimtinės šeimos sampratos naikinimą.

Vis tik nereikia manyti, jog „progresyviųjų“ partijų atstovai Seime šeimos klausimu turi kažkokius neišsižadėtinus ir nekintamus įsitikinimus. 2017 m. gruodį ilgametė LGBT ideologijos formuotoja, dešimtmetį Seimo nare buvusi A. M. Pavilionienė pasipiktinusi pareiškė, kad daugelis socialdemokratų bijo entuziastingai remti LGBT ir to nedaro, nes nenori prarasti rinkėjų balsų „provincijoje“: „Viskas dėl Seimo kėdės“. Čia A. M. Pavilionienė pažymėjo svarbų aspektą, kuris galioja ne tik socialdemokratams – nemenkos dalies Seimo narių nuostatos šeimos ar LGBT ideologijos plėtros klausimais nėra nepajudinamos, nes esminis minėto tipo Seimo narių veikimo motyvas yra vietos Seime „išlaikymas“. Tai pragmatiškumu ir lankstumu idėjinio stabilumo atžvilgiu pasižymintis žmogaus tipas, kuris faktiniame veikime neturi „vidinių stabdžių“ – nepaiso sąžinės, kiek ji dar funkcionuoja, reikalavimų. Tada elgesys iš esmės nulemiamas Seimo nario kėdės „išlaikymui“ reikšmingų galios santykių.

Nors kiekvienas, net ir labiausiai ydoms pasidavęs, žmogus visuomet išlaiko tam tikrą sąžinės jautros minimumą, yra atvejų, kuomet galios santykių kalba tokių asmenų atžvilgiu tiesiog neišvengiama. Būtent toks atvejis yra ir prigimtinės šeimos išsaugojimo klausimas. Kaip ir visame Vakarų pasaulyje, Lietuvoje pastangos sunaikinti prigimtinės šeimos modelį intensyvėja ir visiškai realu bei tikėtina, kad XXI a. 3-ąjį dešimtmetį Lietuva pasitiks jau pralaimėjusi kovą dėl šeimos instituto išsaugojimo. Seimo nario kėdės „išlaikymo“ motyvu beatodairiškai besivadovaujančiajam visi moraliniai argumentai gali atrodyti nieko neverti. Negalime paaukoti prigimtinės šeimos sampratos Seimo narių asmeninių interesų sąskaita.

Tai ką gi daryti tiems, kurie kategoriškai nepritaria šeimos instituto naikinimui, įteisinant vienalytes partnerystes/„santuokas“? Atsakant į šį klausimą dera aptarti Rumunijos pavyzdį. Ten, taip pat kaip ir Lietuvoje: (1) vienalytės partnerystės/„santuokos“ nėra įteisintos; (2) į tam tikras LGBT „teises“ ginančias organizacijas investuojami milijonai, jog tai būtų padaryta; (3) valstybės piliečiai griežtai pasisako prieš vienalytes partnerystes/„santuokas“; (4) įstatymų leidžiamoji valdžia ignoruoja/atmeta pasiūlymus santuoką apibrėžti kaip išskirtinai vyro moters sąjungą; (5) įstatymų leidžiamoji valdžia atmeta vienalyčių partnerysčių/„santuokų“ įteisinimo pasiūlymus.

Rumunai, supratę, kad jų įstatymų leidžiamoji valdžia supranta tik galios kalbą, tą galią ir pademonstravo. Formaliai ~19,7 milijono gyventojų turinčioje valstybėje 80 tūkstančių savanorių surinko 3 milijonus Rumunijos piliečių parašų (nors būtų užtekę 0,5 mln.), jog įvyktų referendumas dėl pritarimo santuoką apibrėžti tik kaip vieno vyro ir vienos moters sąjungą. Tam, kad toks referendumas įvyktų, Rumunijoje dar reikia dviejų parlamento rūmų ir Konstitucinio teismo (toliau – KT) patvirtinimų. 2017 m. balandį Rumunijos KT vienbalsiai pripažino, jog siūlomi pakeitimai neprieštarauja Konstitucijai ir išreiškia Konstitucijos kūrėjų turėtą „santuokos“ sąvokos supratimą. Gegužę iš 270 žemesniųjų parlamento rūmų narių „už“ – 232, „susilaikė“ – 13, „prieš“ – 22. Taigi, kitaip nei anksčiau buvusių analogiško turinio įstatymų priėmimų atvejais, šįkart „už“ mygtuką sėkmingai spaudė ir didžioji dalis Rumunijos komunistų, neomarksistų bei tiesiog pragmatikų. Vis tik aukštesniųjų parlamento rūmų nariai nedviprasmiškai žadėto pritarimo išreikšti nespėjo, nes spalį Rumunijos KT, nepateikdamas jokios viešos sprendimo motyvacijos, referendumą užblokavo dėl „antikonstitucinių“ procedūrinių referendumo rengimo priežasčių. Tai lėmė, jog 2017 metais planuotasis referendumas neįvyko. Iki pat šiandienos 3 milijonų Rumunijos piliečių valia iškeltas reikalavimas organizuoti referendumą „kabo ore“.

ES skuba

Lietuvoje neretai vis dar pašiepiamai norima pabrėžti, jog kas jau kas, bet Europos Sąjungos institucijos LGBT propagandos prievarta tikrai nebruka. Gal išties tokie tvirtinimai yra tik nepagrįstas ES juodinimas? Pabandykime išsiaiškinti toliau nagrinėdami Rumunijos atvejį. Akivaizdu, kad 3 milijonų rumunų „sulaikymas“, blokuojant jų iniciatyvą, negali tęstis amžinai. O ir nesitęs, nes, jei nenutiks kas nors itin netikėto ir neįprasto, per dviejų ar trijų mėnesių laikotarpį Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turėtų paskelbti, jog „sutuoktinių“ sąvoka tam tikrais atžvilgiais būtinai (!) apima ir vienalytes „santuokas“ sudariusius asmenis. Šis sprendimas privalomai (!) galios ir įpareigos kiekvieną Europos Sąjungos narę, taigi ir Lietuvą.

Galima klausti: kaip su tuo susijusi minėta Rumunija? 2010 metais dviejų vyrų – rumuno ir amerikiečio – porai Belgijoje buvo išduotas „santuokos liudijimas“. Rumunija, remdamasi savo nacionaliniais įstatymais, atsisakė pripažinti porą sutuoktiniais ir dėl to buvo paduota į teismą. Pora įrodinėjo, kad Rumunijos sprendimas pažeidė jų judėjimo laisvę ES. 2016 m. Rumunijos KT klausimą perdavė ES Teisingumo Teismui, prašydamas „sutuoktinių“ sąvokos išaiškinimo ES direktyvos dėl laisvo asmenų judėjimo kontekste. Konkrečiai – ar direktyvoje vartojama sąvoka „sutuoktiniai“ apima tos pačios lyties asmenų poras. 2018 m. sausio 11 d. ES Teisingumo Teismo generaliniai advokatai, kurių sprendimus ES Teisingumo Teismas įprastai visuomet patvirtina, išplatino savąjį situacijos vertinimą, kuriame teigiama, jog ES judėjimo principas (o tiksliau, Direktyva 2004/38) įgalioja kiekvieną ES valstybę (nepriklausomai nuo to, ar ji pagal savo nacionalinę teisę pripažįsta vienalyčių asmenų „santuokas“) tam tikru atžvilgiu pripažinti kitose ES šalyse legaliai sudarytas vienalytes „santuokas“. Generalinio advokato M. Wathelet atskirojoje nuomonėje teigiama, kad reikia atsižvelgti į „dabartinę Sąjungos tikrovę“ ir suprasti, jog santuokos, kaip tik vyro ir moters sąjungos, apibrėžtis yra „pasenusi“.

Vienas iš žymiausių XX a. teisės filosofų R. Poundas teisę konceptualizavo kaip socialinę inžineriją. Pasak jo, ne tik galima, bet ir būtina, jog teisėjai, kaip visuomenės inžinieriai, sprendimuose remtųsi savąja politine nuostata – manymu, kad tam tikros pasekmės padės pasiekti tam tikrą bendruomenės tikslą. Socialinio inžinieriaus rolę prisiima ir ES Teisingumo Teismo generaliniai advokatai. Vadovaujantis įprasta praktika, tokią rolę per artimiausius du ar tris mėnesius oficialiai prisiims ir pats ES Teisingumo Teismas. Jei neįvyks nieko itin netikėto, tuomet bus paskelbta, kad viena iš pagrindinių ES institucijų teigia, jog prigimtinė santuokos samprata prieštarauja ES politiniams tikslams užtikrinti „santuokos teises“ ir vienalytėms poroms. Po tokio sprendimo net ir didžiausi skeptikai nebegalės neigti, kad ES yra vienareikšmiškai LGBT politinius tikslus šalims narėms prievarta primetanti organizacija.

Tačiau toks sprendimas, jei kiek ir netikėtas, tai tikrai ne savuoju turiniu. ES įvairiais būdais ne kartą parodė, jog siekia devalvuoti prigimtinės santuokos sampratą. Pažvelkime į tris plačiojoje Lietuvos žiniasklaidoje beveik ar išvis neminimus pavyzdžius, kurie iliustruoja ES santykį su prigimtinės santuokos samprata bei subsidiarumo principu, kuris aktualus kaip ES užtikrinta valstybių suvereni teisė pačioms nuspręsti, ką jos laiko šeima.

Pirma, ES siekia devalvuoti prigimtinę santuokos sampratą per santykį su Lotynų Amerikos šalimis. Keletą metų besitęsiančios atnaujintos derybos dėl ES-MERCOSUR prekybinio sandorio sąlygų ES (o tiksliau – Europos Komisijos) iniciatyva dabar yra papildytos reikalavimu, kad visos šio sandorio šalys ir savo nacionalinėje teisėje įsivestų gender, arba socialinės lyties, sąvoką. Taip pat tvirtinama, kad visos sandoryje dalyvaujančios šalys turi „skatinti socialinės lyties normalizavimą“ (angl. foster gender mainstreaming). Kitaip sakant, siekiama, jog jokio faktinio pagrindo neturintis ir LGBT ideologijos reikmėms sukonstruotas „socialinės lyties“ terminas taptų mąstymo norma. Santykyje su sandoryje dalyvaujančiomis Pietų Amerikos šalimis ši ES iniciatyva yra tolygi siekiui platinti LGBT propagandą prisidengiant prekių ir paslaugų mainais. Kiekvienos ES valstybės, taigi ir Lietuvos, atžvilgiu ši iniciatyva funkcionuoja ir kaip minėto subsidiarumo principo pažeidimas. Įsigaliojus sandoriui, prisidengiant braziliška kava ir argentinietiška jautiena, tokios ES šalys kaip Lietuva būtų verčiamos į teisinę bazę įsivesti dabar neturimą „socialinės lyties“ sąvoką. Ši sąvoka žymi ir „lytinę tapatybę“, kuri – ir esą tai visiškai normalu – galinti skirtis nuo biologinės lyties. Nagrinėjant santuokos sampratą, tokios sąvokos įvestis būtų esminė, nes, vadovaujantis socialinės lyties samprata, apskritai nebeprasminga kalbėti apie vienos ir skirtingų lyčių porų skirtumą. Remiantis socialinės lyties samprata, biologinės lyties požiūriu du vyrai ar dvi moterys gali save vadinti skirtingų lyčių pora. Taigi, socialinės lyties sampratos įvedimą ES-MERCOSUR prekybiniame sandoryje inicijuojanti EK tuo pat neišvengiamai užsiima prigimtinės šeimos sampratos devalvavimu ir ES, ir Pietų Amerikos šalyse.

Antra, EK 2017 m. liepą priėmė priėmė „Įvairovės ir įtraukimo“ chartiją (angl. Diversity and Inclusion Charter), kuri įpareigoja EK darbuotojus dalyvauti specialiuose mokymuose, kuriuose darbuotojai bus supažindinti su „LGBT vertybėmis ir nuostatomis“. Ypač iškalbinga yra chartijoje numatyta darbuotojų ideologinė „apšvieta“, kuomet EK darbuotojai LGBT ideologijos tema informuojami „pirmiausiai siekiant pakeisti asmens „nesąmoningą šališkumą“ (angl. unconscious bias). Kitaip sakant, kai kurie EK darbuotojai bus informuoti, kad to tinkamai nė nesuvokdami yra „pavergti“ LGBT ideologijai nepriimtinų „prietarų“. Tad naujai patvirtintas privalomas ideologinis „švietimas“ yra šansas susiprasti nesusipratusiems ir puiki proga konsoliduoti daugiatūkstantinį EK biurokratinį aparatą.

Galiausiai, negalima pamiršti ir ES finansinės paramos ideologiškai „draugiškiems“ projektams. Nekalbėdami apie daugelį trumpalaikių iniciatyvų, užsiminsime apie vieno puikiai žinomo ilgalaikio projekto rėmimą. Kaip manote, kas, remiantis oficialia 2016 m. ataskaita, yra pagrindinis Lietuvos gėjų lygos rėmėjas? Ar tai Vokietijos užsienio reikalų ministerija arba Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje? Be abejonės, ne. Tai tik atitinkamai antras ir penktas didžiausi rėmėjai. Tai gal didžiausiu bus Nyderlandų ar Norvegijos ambasada, ar Flandrijos regiono vyriausybė? Ne, tai smulkesnio masto rėmėjai. O dosniausio rėmėjo titulas, Vokietijos užsienio reikalų ministeriją lenkiant daugiau nei dvigubai (gal kitais metais atsigriebs ir vokiečiai), atitenka Europos Komisijai. Taigi, ES oficialiai yra LGBT propagandos Lietuvoje forposte esančios Lietuvos gėjų lygos pagrindinis rėmėjas, o LGBT propaganda Lietuvos viešojoje informacinėje erdvėje bei per projektus prieinamose nepilnamečių švietimo įstaigose vykdoma ir Europos Komisijos pinigais. Ar tokia užsienio „investuotojų“ įtaka yra naudinga ir priimtina Lietuvos valstybei bei jos piliečiams, tenusprendžia patys skaitytojai.

Neišvengiamas apsisprendimas

Įvertinus LGBT ideologiją atstovaujančios Tolerantiško jaunimo asociacijos naujas agresyvios veiklos formas Lietuvos pradinėse mokyklose, nesunku suprasti, kad tokio tipo veikimas nėra atsitiktinis. Priešingai, tokia veikla, ją suvokiant ne izoliuotai, platesniame kontekste, tesimbolizuoja Lietuvoje ir Europos Sąjungoje besitęsiantį didesnio masto eksperimentą, kurio tikslas – devalvuoti prigimtinės šeimos sampratą ir iš esmės sunaikinti politinę reikšmę turintį šeimos institutą. Šio, vis brutalesnėmis priemonėmis įgyvendinti bandomo, eksperimento akivaizdoje privalu aiškiai nusistatyti savo santykį su prigimtinės šeimos samprata. Ar mes vis dar sutinkame, jog šeimos pagrindas yra vieno vyro ir vienos moters sąjunga? Jei sutinkame ir teigiame, jog prigimtinė šeimos samprata turi būti apginta, tai turime pripažinti, kad dabartinėje Lietuvoje vienintelė efektyvi prigimtinės šeimos sampratos ir instituto apsaugojimo forma yra bendruomeninė gynyba. Veikdami kitokiu būdu neturėsime pakankamos galios, kuri santykyje su tik į galios „kalbą“ reaguojančia valdžia, yra būtina. Būtent aptartas LGBT ideologinės propagandos sklaidos Lietuvos pradinėse mokyklose atvejis ir yra konkreti tinkama galimybė pademonstruoti, jog Lietuva nėra LGBT ideologų eksperimentų arena. Jei, nepaisant akivaizdaus masiško Lietuvos piliečių nepritarimo LGBT ideologų siekiams ir priemonėms, atsakas ir šįkart nebus duotas, lieka neaišku, ką apskritai gali ir kokias savo pozicijas sugeba ginti Lietuvos piliečiai, visų pirma mokinių tėvai. Kova dėl Lietuvos piliečių sąmonės neišvengiamai vyks šalies mokyklose. Galime pasiduoti, bet galime ir priešintis.