Atrodo, kad Europos Sąjungos ateities klausimas, pastaraisiais metais keliamas vėl ir vėl, tampa kiek pabodęs. Lietuvoje, skirtingai nei kitose ES valstybėse, pokalbiai šiuo klausimu iš esmės nevyksta.
Tiesa, pernai diskusija Seimo Europos komitete jau buvo beįsibėgėjanti, tačiau dėl pasirodžiusių itin skirtingų vizijų, sąmoningai ar ne, ji buvo „nugesinta“. Tačiau ar galime tokį – valstybės ir tautos raidai – reikšmingą klausimą palikti neatsakytą? Mano nuomone, jokiu būdu, todėl tenka dar kartą savęs ir kitų paklausti: kokios Europos Sąjungos norime?
Dar praėjusių metų kovą rašiau, kad panašiai mąstančių ES narių koalicijų (dažniausiai regioniniu pagrindu) susidarymas yra neišvengiamas, todėl turime atsakyti sau į klausimą, su kuo esame pajėgūs formuluoti bendrą poziciją?
Europos integracijos gilinimo ir faktinės federalizacijos šalininkai siūlo tai daryti su „branduolio“ valstybėmis, tuo tarpu mano ir kolegų Seime vykstančiai diskusijai pateikta vizija siūlo įsiklausyti į svarius Vyšegrado šalių argumentus.
Pastaruoju metu vietiniai Lietuvos „federalistai“ teigė, kad ši ketveriukė neturi aiškios ES vizijos, o jos kritika Briuseliui yra tiesiog padiktuota gajų euroskeptinių nuotaikų šiose šalyse.
Tačiau neseniai Vyšegrado grupės išplatinta pozicija dėl Europos ateities paneigia tokius išsigalvojimus: pasisakoma už integracijos tose srityse, kuriose ji vyksta sėkmingai, gilinimą („išsaugoti jau pasiektus rezultatus“), ES konkurencingumo didinimą, kuriant vieningą rinką ir ekonominį potencialą globaliu mastu, Bendrijos raidos formavimą ne primetimo, o konsensuso ir bendro sutarimo principu. Reikšmingi pasiūlymai, susiję su demokratijos legitimumo ir valstybių narių atstovavimo užtikrinimu: Europos vadovų taryba ir vienbalsiškumas joje turėtų būti esminių ES sprendimų priėmimo vieta, demokratinė parlamentų kontrolė (raudonos kortelės principas).
Konstruktyvūs, valstybių Europoje, o ne Europos valstijų vizijos kontūrai, kuriuos verta rimčiau apsvarstyti. Todėl atskiro dėmesio reikalauja ir dažno Lietuvos politiko teiginys dėl būtinybės kuo labiau įsilieti į ES „branduolį“, čia verta paklausti, kas slypi už šio skambaus, tačiau savaime savo turinio neatskleidžiančio žodžio. „Branduolio“ valstybėmis tradiciškai laikomos ekonomiškai ir politiškai įtakingiausios, Europos integracijos varikliu iki šiol buvusios vakarinės ES narės.
Jungtinei Karalystei nusprendus pasitraukti iš Bendrijos, šis branduolys tampa dar įtakingesnis. „Branduolio“ Prancūzija siūlo steigti bendras ES ekspedicines pajėgas (kurios, Paryžiaus matymu, pirmiausia būtų orientuotos į misijas buvusiose Prancūzijos kolonijose), Europos finansų ministro pareigybę, kuri didintų ES Komisijos galias valstybių narių sąskaita. „Branduolio“ Vokietija, siekdama didinti savo ekonominį svorį ir vaidmenį ES energetinėje rinkoje, nepaisant kitų šalių interesų tiesia „Nord Stream 2“.
„Branduolio“ valstybės sutinka, kad mes būtume jame, tačiau kokiomis sąlygomis? Ar turėsime pakankamai jėgos ir svorio pareikalauti partnerių atsisakyti joms svarbių, tačiau mums žalingų sumanymų ir idėjų?
Labai tuo abejoju, todėl ir pats branduolio-periferijos formavimasis, iš principo užprogramuotas gajoje „dviejų greičių“ Europoje, man atrodo vedantis į Sąjungos fragmentaciją. „Branduolio“ vizijoje stiprėja ir Briuselio institucijos: siūlomi transnacionaliniai partijų sąrašai į Europos Parlamentą, kai jau dabar Europos vadovų tarybos sprendimus neturėdama mandato savaip interpretuoja Komisija.
Prisiminkime tai, kad 2015 metų balandžio EVT susitarimas dėl migracijos kalbėjo apie sustiprintą solidarumą ir pagalbą, tačiau tikrai ne apie kvotas, kurios gimė Komisijos koridoriuose (ar atklydo į juos iš kurios nors „branduolio“ valstybės), buvo primestos ir įgyvendintos su visomis vėliau išplaukusiomis pasekmėmis. Todėl ne europinių institucijų stiprinimas valstybių narių galių sąskaita, o demokratijos deficito problemų sprendimų paieška yra esminis šiandienos iššūkis Europos Sąjungai.
Trūkinėjanti, vykstanti lyg baiminantis, kad galutinis rezultatas neatitiks „vyraujančių“ nuotaikų Briuselyje ar Berlyne, diskusija dėl Europos ateities Lietuvoje susišaukia ir su, tenka pripažinti, pastaruoju metu vis nenuoseklesne užsienio politika apskritai.
Viena to priežasčių galima įvardinti ir tai, jog užsienio politikoje didelę ir kartais, galbūt, per didelę reikšmę suteikėme asmenybėms
Daugiau skaitykite ČIA
