Dėl Kėdainiuose įvykusios tragedijos viešojoje erdvėje daug virkaujančių, girdi, Seimui nepakako ryžto ir valios…
Tiesiog skaudu, kaip kažkas mėgina įkalti žmonėms į galvą, jog dėl visko yra kaltas Seimas – mat jis atmetė M.Majausko ir D.Šakalienės įstatymo pataisas, kuriomis smurtu prieš vaiką siūloma laikyti vaiko individualumo nepripažinimą arba vaiko emocinių poreikių netenkinimą, keliantį grėsmę vaiko orumui ir pan.
Įdomu, kaip elgtųsi šių parlamentarų šalininkai, jeigu Seimas pritartų tokiai teisinei jovalynei, kurią siūlo šie du Seimo nariai. Ar tuomet liautųsi smurtavimas prieš vaikus? O jei ne, prie kokios institucijos vartų tuomet jie kviestų visus deginti žvakutes?
Nedera savęs apgaudinėti: ne įstatymai kalti dėl to, kad vyksta tokie siaubingi dalykai, kai motina muša ir užmuša savo vaiką.
Anądien kaimynas pasakojo: karui pasibaigus geresniuose namuose Vilniaus Žvėryno rajone buvo apgyvendinti rusų karininkai su šeimomis. Prastesniuose daugiabučiuose „medinukuose” vos keliuose kambariuose glausdavosi kartais šešios arba aštuonios vadinamų „proletarų“ šeimos. Jose visko buvo. Vakarais tekdavo girdėti girtų vyrų riksmus ir moterų aimanas, šeimose dažnai kildavo muštynės. Tačiau netgi tokiose asocialiose šeimose niekas niekada taip nemušdavo vaikų, kaip juos muša dabar kai kurie nužmogėję tėvai.
Ir dauguma mūsų jaučia, kad tikrosios smurto prieš vaikus šaknys glūdi visai ne įstatyme. Smurtas skverbiasi į mūsų gyvenimą pro visai kitas landas ir jau užvaldė sąmonę visuomenės, kuri adekvačiai nebesusigaudo ir nebegali nustatyti tikrųjų smurtavimo priežasčių.
Smurtas ateina į mūsų namus ir kasdieninį gyvenimą pirmiausia su plačiai puoselėjama patyčių ir neapykantos kultūra. Didžiausias jo šaltinis yra pati žiniasklaida, kinas ir kitos komunikavimo priemonės.
Žinoma, ne visa žiniasklaida. Tačiau daug tokių portalų ir laikraščių, kuriuose odioziniai autoriai nuolat kursto panieką ir patyčias. Kai kurie jų, siekdami pigaus populiarumo, agresyviai niekina atskiras visuomenės grupes ar jos sluoksnius („jūs šiukšlės“, „runkeliai“, „kalafiorai“, „klipatų kumetynas”, “kompleksuoti buduliai“ ir kt. ), menkina valstybės institucijas („Vagių Seimas“ „Seimo idiotizmas”), niekina demokratiškai išrinktus valstybės vadovus (“Karbauskio šeškė“, “dvasinė, politinė prostitutė“, „frigidiška sterva”) ir valstybingumo simbolius (demonstruojami vaizdai su Vyčiu papuoštomis pusnuogėmis merginomis, arba Vytis, besituštinantis Europos Sąjungos žvaigždutėmis ir kt.).
Tokių patyčių ypač padaugėjo pastaruoju metu. Jos kelia pavojų jau pačiai visuomenei, valstybei ir kiekvieno asmens saugumui, nes viešos patyčios skatina teisinį nihilizmą, žmonių tarpusavio priešpriešą, kursto neapykantą, naikina žmonių lojalumą valstybei ir prieraišumą savo kraštui. Taigi pirmiausia reikėtų kovoti su dvasiniu ir psichologiniu smurtu bei kurstoma neapykanta žiniasklaidoje, ignoruojant kai kuriuos autorius ir jų straipsnius, nerašant jiems jokių komentarų ir nesidalinant jų straipsniais (taip, beje, kai kurie iš mūsų jau daro).
Antra, reikėtų riboti smurto propagandą reklamoje, kino filmuose, video žaidimuose ir kitur.
Trečia, derėtų išmokti atskirti „pelus nuo grūdų”: šiuo atveju, jei yra teikiamos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos, dera klausti savęs, ko jomis siekia jas teikiantys politikai, ypač propaguojančių liberališkąsias vertybes, nes už šių žodžių dažniausiai slypi elementarūs komerciniai interesai.
Paklauskime savęs: kokie gali būti komerciniai interesai, kai kalba vyksta apie skriaudžiamus vaikus?
Man pirmiausia į galvą ateina įvaikinimo verslas. Todėl patikėdami verslui savo sielą ir vaikus neturėtume tikėtis priešingo rezultato, negu jį turime.
Kaip sakoma, buvo laikas akmenis mėtyti, dabar atėjo laikas juos rankioti…
Aloyzas Vingrys